Kaip rašoma Aukščiausiojo Teismo pranešime, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu H.G.H. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 152 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos) už tai, kad, būdamas įmonės vadovas, siekdamas seksualinio bendravimo, pasinaudodamas nukentėjusiųjų, kaip įmonės darbuotojų, tarnybiniu priklausomumu, vulgariais veiksmais seksualiai prie jų priekabiavo.
Išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo H.G.H. gynėjos advokatės apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl H.G.H. pripažinimo kaltu pagal BK 152 straipsnio 1 dalį ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.
Kasaciniu skundu nuteistojo H.G.H. gynėja advokatė prašė panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus sprendimus ir baudžiamąjį procesą, pradėtą H.G.H., nutraukti, argumentuodama tuo, kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, susijusius su įrodymų tyrimui ir vertinimui keliamais reikalavimais, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai netaikė nuteistajam BK 95 straipsnio nuostatų ir baudžiamojo proceso nenutraukė.
Be to, kasaciniame skunde buvo pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, susijusius su kaltinamojo procesinių teisių žinoti, kuo jis yra kaltinamas, gauti kaltinamojo akto vertimą raštu, gauti vertimą žodžiu ir raštu, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu užtikrinimu (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis).
Išnagrinėjusi bylą kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad, priešingai nei teigia kasatorė, nuteistajam buvo užtikrinta teisė gauti vertimą žodžiu ir raštu, H.G.H. suprato jam pareikšto kaltinimo esmę, aktyviai naudojosi jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, tarp jų ir teise paduoti apeliacinį skundą, duoti paaiškinimus ir pasakyti paskutinį žodį, o bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pagrįstai, laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų, buvo nuspręsta bylą nagrinėti kaltinamajam nedalyvaujant.
Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad žemesniųjų instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 95 straipsnio, 152 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisingai nustatydami, kad nuteistojo veiksmuose yra visi jam inkriminuoto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymiai, o apkaltinamasis teismo nuosprendis H.G.H. priimtas nepažeidžiant BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje nustatyto trejų metų termino.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.
