Panevėžio taksistė Vida Petrova 2004-ųjų vasarį nustebino net visko mačiusius policijos pareigūnus.

Dviejų ginkluotų plėšikų vakare užpulta dviejų anūkų 45 metų močiutė nesutriko – Jonavos centre ji sugebėjo iššokti iš važiuojančio automobilio ir tarsi kovinių filmų herojė saugiai nuriedėjo į šoną.

Toliau viskas vyko kaip koviniame filme. Paprašiusi miesto centre stovėjusio taksisto pagalbos, moteris su juo puolė persekioti užpuolikų.

Vienas jų – 41 metų P.V. – buvo sulaikytas. Jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis.

Sugautam plėšikui gerai kliuvo nuo aukos. Prišokusi tvirta taksistė kelis kartus kumščiu tvojo keleiviui į nosį.

Vėliau moters drąsos nustebinti pareigūnai V.Petrovą praminė kaskadininke.

Panevėžietę mėgino apiplėšti neseniai iš įkalinimo įstaigos išėję nusikaltėliai. Vienas jų – ne kartą teistas vagis ir plėšikas, prieš kelias dienas paleistas iš Rygos kalėjimo. Būtent jam ir teko paragauti V.Petrovos kumščio. Kitas užpuolikas yra kalėjęs už žmogžudystę.

Kitą dieną Panevėžio taksistai aptarinėjo laimingai pasibaigusį išpuolį prieš jų kolegę.

„Mūsų „mamašos“ nepaimsi plikomis rankomis. Ji priima užsakymus ten, kur atsisako važiuoti net vyrai“, – kalbėjo vienas vairuotojas.

Antrus metus taksi bendrovėje „Opavija“ dirbusi, raudonos spalvos „Audi 100“ vairavusi V.Petrova, prieš atsakydama į „Lietuvos ryto“ klausimus, pirmiausia užsirūkė.

„Daug rūkau. Vakar surūkiau visas Jonavos kriminalistų cigaretes“, – nubrozdinta ir supjaustyta ranka mostelėjo moteris.

[[ge:lrytas:lrytas:28579860]][[ge:lrytas:lrytas:28264696]]

– Ar jūsų ketvirtadienio vakaro keleiviai kėlė įtarimų? – „Lietuvos rytas“ paklausė į neįprastą situaciją patekusios taksistės.

– Jokiu būdu. Apie 19 valandą 30 minučių mane gatvėje sustabdė du mandagūs, tvarkingai apsirengę vyrai. Jie paprašė nuvežti į Ukmergę. Aš sutikau. Paprastai iki Ukmergės ir atgal sulakstau per 1 valandą 20 minučių.

Išvažiuodama vienam pažįstamam taksistui pasakiau, kada grįšiu. Kadangi mano mašinoje nėra radijo ryšio, imuosi tik tokių saugumo priemonių. Jeigu laiku negrįžčiau, tai būtų signalas, kad manęs reikia ieškoti.

Išvažiuodama iš miesto, sustojau degalinėje ir prisipildžiau baką dujų. Degalinės operatoriams saugumo sumetimais palikau piniginę su pinigais. Tokios yra nedidelės mūsų darbo paslaptys.

– Kada supratote, jog vežate plėšikus?

– Kai išvažiavome iš Ukmergės, jie paprašė pasukti į šalutinį kelią. Sakė, kad ten gyvena. Pasukusi pavažiavau kokius 100 metrų. Tada pajutau, jog ant galinės sėdynės sėdintis keleivis įrėmė man į kaklą peilį.

Aš tą peilį nustūmiau, jis dar kartą įrėmė. Kai trečią kartą nustūmiau, jis supyko, kad aš neišsigandau, ir nusikeikė: „Kieta, b...“ Stumdydama peilį, susipjausčiau rankas.

Po to jų paklausiau: „Vyrai, kas yra, ko reikia?“ Jie atsakė, jog reikia pinigų. Priminiau, kad patys matė, kaip pinigus palikau degalinėje. Tada ėmiau su jais tartis gražiuoju, apdoroti juos psichologiškai. Per savo darbą esu susipažinusi ir su nusikaltėlių žargonu. Teko savo žinias panaudoti – įtikinėjau juos banditiškai.

– Ką jiems sakėte?

– Pasakysiu tik tiek, jog jie manimi patikėjo. Tačiau pareikalavo, kad atiduočiau savo dokumentus ir persėsčiau į keleivio vietą. Vienas iš jų ėmė vairuoti automobilį.

Pasukome į Jonavą. Jis – prastas vairuotojas, nemokėjo važiuoti ir vairavo baisiai. Lėkėme dideliu greičiu, o mašiną visą laiką mėtė į šonus.

– Kaip įvykiai klostėsi Jonavoje?

– Pačiame centre pastebėjau stovintį taksistą. Mūsų mašinos greitis tuo metu buvo maždaug 70 kilometrų per valandą. Tada nusprendžiau rizikuoti. Staigiai nuo keleivio sėdynės ištiesiau ranką, pasukau raktelį ir užgesinau variklį.

Po to atsidariau dar važiuojančio automobilio duris ir šokau laukan. Nuriedėjau apie 50 metrų – tiesiai taksistui po kojomis. Mašina nuvažiavo.

– Kaip elgėsi taksistas?

– Jis sušuko, kad kolega keleivį pametė. Bet kai išgirdo, kad mašinoje plėšikai, liepė sėstis į jo taksi. Tuo metu mano keleiviai pamatė mus atsivejančius. Jie iššoko iš „Audi 100“ ir puolė bėgti. Mes juos vijomės važiuodami. Vienas buvo gudresnis, bėgo ten, kur aukšti kelkraščiai.

Pas jį liko mano mobiliojo ryšio telefonas, dokumentai ir jų peilis. Kitą prisivijome automobiliu. Prišokusi nebesusivaldžiau – kelis kartus smogiau jam tiesiai į snukį.

– Ar paprastai vežiojatės ką nors savigynai?

– Kai peilis įremtas į kaklą, joks ginklas nebepadės. Kvaili tie banditai buvo. Ne taip šnekėjo. Dailūs vyrai, būtų gražiai paprašę, būčiau į pasaulio kraštą nuvežusi. O jie peiliu grasina. Manė, kad išsigąsiu. Nepavyko. Aš iki spalio mėnesio maudausi upėje.

Manau, kad to, kuriam lemta upėje nuskęsti, nepapjaus banditai. Aš per gyvenimą dar ne tokių situacijų esu patyrusi.

– Ką sakė apie jūsų nuotykį sužinoję artimieji?

– Kadangi plėšikai atėmė mobiliojo ryšio telefoną, dar negalėjau paskambinti dukrai. Manau, kad ji apie mano nuotykį išgirdo per radiją.

– Kaip atsisveikinote su jums padėjusiu taksistu iš Jonavos?

– Po apklausos policijoje aš pasakiau: „Būkit žmonės, parvežkit namo, aš jums sumokėsiu“. Nuo nervinės įtampos rankos drebėjo, negalėjau vairuoti. Vienas parvairavo mano „Audi“, kitas važiavo iš paskos.

Sustojome degalinėje, kartu išgėrėme kavos, suvalgėme sumuštinių. Aš pasiėmiau paliktus pinigus. Tiesą sakant, susijaudinusi aš taip ir nepaklausiau savo nuotykio draugo vardo.

(„Lietuvos rytas“, 2004 m.)

Peiliu ginkluoti plėšikai nepalaužė Panevėžio taksistės: viskas atrodė lyg filme Atsukam laiką