Tauragės centre 1999-aisiais įvykdytas pirmas specialiai organizuotas gyvybę nusinešęs sprogimas Lietuvoje.

Susprogdintas automobilis VAZ-21063, kuriame važiavo vietos verslininkas Jonas Liorančas (g. 1957 m.) ir jo tėvas Augustas (g. 1919 m.). Sūnus mirė praėjus vos kelioms valandoms po pasikėsinimo, tėvas patyrė sunkią traumą.

Nors šio nusikaltimo išaiškinimui buvo mestos gausios pareigūnų pajėgos, tačiau žmogžudystės iki šiol nepavyko išaiškinti. Kodėl?

Šis rašinys – iš Lrytas.lt ciklo „Garsiausios Lietuvos bylos“

Tėvas prašė leisti numirti

Sprogimas nugriaudėjo iškart po to, kai prie sankryžos vairuotojas paspaudė stabdžio pedalą.

J.Liorančas mirė ligoninėje ant operacinio stalo nuo ūmaus nukraujavimo, kilusio dėl daugybinio kūno sužalojimo.

Vyriškiui buvo sulaužyti dubens kaulai, kairysis šlaunikaulis ir blauzdikaulis, nutrauktos kraujagyslės, suplėšyti audiniai, nudegusi oda. Kairė koja buvo beveik visiškai sumaitota.

Galinėje sėdynėje sėdėjęs tėvas trumpam buvo praradęs sąmonę. Vežamas į ligoninę jis šaukė: „Leiskit numirti! Mus susprogdino!“.

Tėvui buvo diagnozuotas galvos smegenų sutrenkimas, pilvo ir kaklo sumušimas. Jo artimieji kalbėjo, kad šie sužalojimai labai susilpnino septyniasdešimtmečio sveikatą, kuris po kelerių metų mirė.

Tyrimui vadovavo vilniečiai

Įvykio tyrimui vadovavo Vidaus reikalų ministerijoje prieš kelis mėnesius įkurto šeštojo skyriaus viršininkas Alvydas Sadeckas.

Tai buvo pirmas rimtas nusikaltimas, kurį tirti buvo pavesta šiam kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriui.

Nusikaltimo tyrimu tuomet domėjosi ir Sovietų Sąjungos saugumo komitetas (KGB).

Į nusikaltimo vietą atvykę pareigūnai nustatė, kad sprogstamasis užtaisas (trotilas ir elektrodetonatorius ED-8 su varine gilze ir variniais alavuotais laidais) buvo įtaisytas J.Liorančo automobilyje po vairuotojo sėdyne. Laidais jis buvo prijungtas prie automobilio stabdžio pedalo.

Sprogmenų tyrimus atliko SSRS Vidaus reikalų ministerijos mokslinis tiriamasis institutas. Jo specialistai nustatė, kad tai buvo 200-400 gramų trotilo ir amoniako salietros mišinys.

Tyrimo metu buvo iškelta daugiau nei 20 įvykio versijų.

Aiškintasi, ar su tauragiškiu negalėjo susidoroti žmonės, pas kuriuos J.Liorančas neva laikė brangią užsienietišką audio ir video aparatūrą arba buvo patikėjęs saugoti didelę sumą pinigų.

Tirta, ar viengungiui vyriškiui tokiu žiauriu būdu neatkeršijo vyrai, su kurių moterimis jis mėgdavo linksmintis.

Daug bendravo su kariškiais

Pareigūnai aiškinosi žuvusiojo santykius su giminėmis, draugais, darbininkais, kurie dirbo jo sodyboje.

Nemažai vilčių buvo sieta su Kaliningrado srities kariškiais. Su jais J.Liorančas palaikė glaudžius komercinius ryšius. Kalbėta, kad vieno kariškio banko sąskaitoje tauragiškis laikė didelę sumą užsienio valiuta.

Intensyvus įvykio tyrimas vyko apie pusmetį. 1991 metų sausio pabaigoje parengtinis tardymas sustabdytas, kadangi nebuvo nustatyta baudžiamojon atsakomybėn trauktino asmens. Toks asmuo nerastas iki šiol.

Baudžiamoji byla pateko į Generalinės prokuratūros archyvą.

A.Sadeckas įsitikinęs, kad žudikas buvo papuolęs į įtariamųjų ratą. Galbūt pareigūnai jį apklausė ar net buvo sulaikę.

Paprašytas prisiminti šį sprogdinimą, A.Sadeckas savo archyve susirado to meto darbo užrašus. Storoje užrašų knygelėje užfiksuotos tyrimo detalės, svarstymai ir pastebėjimai, kurie galėjo nepakliūti į baudžiamosios bylos puslapius.

„Iki šiol pagalvoju apie tą įvykį, – prisipažino buvęs pareigūnas. – buvau sužinojęs, kad KGB sektų Sąjūdžio žmonių sąraše buvo Jonas Liorančas iš Tauragės. Susidomėjau, ar tai ne tas pats Liorančas, tačiau išsiaiškinau, jog tai kitas asmuo“.

Reketo versija nepasitvirtino

Iškart po žmogžudystės aukščiausiuose teisėsaugos sluoksniuose kalbėta, kad sprogimą dėl skolų įvykdė nusikalstamos struktūros.

A.Sadeckas, patvirtino, jog tokia versija buvo iškelta tyrimo pradžioje. Tačiau pagrįstų duomenų, kad nusikaltimas susijęs su reketu, nebuvo rasta.

Tuo metu Tauragėje veikė Mejerių gauja, kuri vertėsi ir turto prievartavimu iš pirmųjų šalies verslininkų. Tačiau paaiškėjo, kad jie nėra susiję su J.Lioranču.

Nužudė dėl keršto?

„Šį nusikaltimą įvykdė originalus ir kūrybiškas nusikaltėlis. Pagal įvykdytą susidorojimą – susprogdinimą ir įvykius prieš jį, spėju, kad nusikaltėlį slėgė juodas pyktis prieš J.Liorančą. Jis vyriškiui atkeršijo rafinuotai ir dėl to turėjo jausti didžiulį pasitenkinimą. Mano manymu, tai yra pagrindinė nusikaltimo versija.

Pagal psichologinį žudiko portretą spėju, kad tai nebuvo užkietėjęs nusikaltėlis. Jo tikslas buvo žiauriai atkeršyti Jonui. Po šios akcijos jis ramiai gyveno gal ir tebegyvena tarp mūsų“, – „Lietuvos rytui“ sakė A.Sadeckas.

[[ge:lrytas:lrytas:10597790]]

Tirdami nusikaltimą, kriminalistai iš SSRS Vidaus reikalų ministerijos buvo parsisiuntę Sovietų Sąjungoje įvykdytų sprogdinimo bylų, kurių buvo vos keliolika, kopijas.

Mūsų tyrėjai buvo įsitikinę, kad vieno Rusijos sprogdintojo psichologinis portretas turėtų atitikti J.Liorančo žudiko portretą.

Tai buvo Rostovo srityje tarnavęs kariškis, kuris į Maskvą sesers aplankyti išskridusiai žmonai dovanų davė torto dėžutę su joje įpakuotu sprogstamu mechanizmu. Laimei, moteris dėžutę sugalvojo atidaryti namuose, jau nuskridusi pas seserį.

Šio nusikaltimo tyrimo metu paaiškėjo, kad vyras tokiu žiauriu būdu norėjo atsikratyti žmona. Jam nerūpėjo, kad lėktuvu skrido keletas dešimčių žmonių.

„Kerštas žmogiškumo dėsnių nepaiso. Jeigu tuomet lėktuvas būtų sprogęs, vargu, ar kas būtų pagalvoję, jog tai sutuoktinio kerštas“, – dėstė A.Sadeckas.

Mėginimai nužudyti elektra

Tirdami nužudymą kriminalistai išsiaiškino, kad daugiau nei mėnesį iki tragiško įvykio prie J.Liorančo namo durų rankenos buvo prijungtas elektros laidas.

Balandžio 11 dieną, netrukus po vidurnakčio, laidą aptiko J.Liorančo pažįstama Erna Preikšaitienė.

„Pastebėjau iš kiemo prie durų atvestą laidą, kuris buvo įkištas į durų plyšį. Kai jį paėmiau, nukratė elekta. Pradėjau belsti į duris ir sušukau: „Jonai, signalizaciją pasijungei“.

Jonas name išjungė elektrą ir tepasakė: „Gavosi trumpas“. Vėliau jis svarstė, kad tokiu būdu jam keršija magnetofono vagys, kuriuos jis buvo įskundęs milicijai. Jie buvo nuteisti ir kaip tik tuo metu turėjo grįžti iš kalėjimo“, – prisiminė moteris.

Po savaitės, balandžio 18-ąją, elektros srovė buvo prijungta prie kieme stovėjusio automobilio. Tuomet šį pavojų aptiko Petras Preikšaitis.

Elektros laidas iki J.Liorančo mašinos nuo betono maišyklės buvo atvestas apie keturis metrus.

Elektros srovės krėtimą P.Preikšaitis pajautė vos išlipęs iš savo automobilio. Artėdamas prie namo vyriškis jautė, kad jį purto dar smarkiau.

Turėjo daug pinigų ir draugų

J.Liorančo pažįstami ir draugai prisiminė, kad jis turėjo tuo metu neįprastai daug pinigų.

Vyro namuose visada būdavo 20-30 tūkst. rublių – tiems laikams didžiulė suma. Pinigus jis laikydavo sofoje.

Kartais draugai juokaudami siūlydavosi su šakėmis rublius pavartyti, kad šie nesuplėktų.

[[ge:lrytas:lrytas:10597785]]

Be to, Jonas mėgdavo pabrėžti, kad pinigus reikia dėti ten, kur jie grįžta su pelnu. Tada pačiam nieko nereikia dirbti.

Nors žuvusiojo draugai pasakojo, kad J.Liorančas nevengė darbo: augino rožes, pomidorus. Taip pat dirbo žemės ūkio technikos susivienijimo keitimo punkto technologu.

Su savimi vyriškis nuolat nešiodavosi po kelis tūkstančius rublių. Savo turto jis neslėpdavo, mėgdavo pasigirti. Pažįstamiems neatsisakydavo paskolinti pinigų, jų negailėdavo, buvo vaišingas.

Kadangi buvo viengungis, draugai mėgdavo jo namuose pavakaroti.

Prekiavo brangia aparatūra

J.Liorančas kelis kartus buvo apvogtas. Iš jo namų dingo brangus japoniškas laikrodis, magnetofonas. Vyriškis buvo pasigedęs automobilio padangų, telefono aparato, drabužių.

Pora metų iki nelaimės J.Liorančas palaikė glaudžius komercinius ryšius su Klaipėdos, Kaliningrado, Rygos valiutinių parduotuvių prekių žinovėmis.

Ten tauragiškis pirkdavo užsienietišką audio ir video aparatūrą, ypatingą paklausą turėjusius suomiškus treningus, kitus deficitinius drabužius.

Paklausius daiktus parduodavo ne tik Tauragėje, bet ir pažįstamiems iš Latvijos, Lenkijos.

Majoras pradingo Rusijoje

Rimtai buvo tiriama ir versija, jog J.Liorančą galėjo susprogdinti pinigų nenorėjęs gražinti Kaliningrade tarnavęs sovietų armijos majoras.

Nužudytojo brolis Romualdas pasakojo, kad šis majoras už tarnybą Čekoslovakijoje turėjo gauti paskyrą tuo metų bene prestižiškiausiam automobiliui „Volga“ (sovietiniais laikais automobilius buvo galima pigiai nusipirkti tik gavus iš darbovietės vadinamą paskyrą, kurių buvo ribotas kiekis, arba keliskart brangiau turguje iš spekuliantų).

J.Liorančas prieš pusantrų metų iki nelaimės majorui buvo perdavęs pinigus, o kariškis pažadėjęs, kad iškart, kai gaus paskyrą „Volgai“ – automobilį atiduos tauragiškiui.

Tačiau nei „Volgos“, nei automobilio J.Liorančas taip ir nesulaukė.

„Mes buvome nustatę šį sovietų armijos majorą, bet jis paslaptingai dingo Rusijos platybėse“, – Dailiaus Dargio filme „Pirmieji kovotojai su mafija“ pasakojo kriminalistas Juozas Rimkevičius, anais laikais dirbęs A.Sadecko padalinyje.

Iki šiol J.Rimkevičiui paslaptimi liko du susitikimai. Tyrimo pradžioje nežinomi asmenys kvietė jį ir A.Sadecką atvykti į nuošalią vietą, kur žadėjo duoti svarbios informacijos.

„Abu kartus susitikome. Jie užsiminė apie žmones iš Kaliningrado nusikalstamo pasaulio, – pasakojo A.Sadeckas – tačiau patikrinus jų informaciją, nieko gero nesužinojome. Gal tai buvo žaidimas, norint gauti pinigų, o gal mėginimas mus suklaidinti?“.

Keistas pokalbis stotelėje

Tyrimo metu buvo apklausta per 80 liudytojų, atlikta keliolika kratų. Pareigūnai prisiminė vieną intriguojantį epizodą.

Birželio pradžioje, kai po sprogimo buvo praėjusios dvi savaitės, vienas moksleivis autobusų stotelėje nugirdo dviejų vaikinų pokalbį.

Vienas jų klausė, už kiek buvo pirkta mina. Antrasis atsakė, kad už ją sumokėjo 80 rublių. Padėjo ją automobilyje prie stabdžių pedalo. Už atliktą užduotį buvo paprašyta 8 tūkst. rublių, tačiau tokios sumos sprogdintojas negavo.

Pagal liudytojo parodymus buvo nustatyta, kad toks pokalbis vyko tarp dviejų tauragiškių Kęstučių. Vienas jų buvo teistas. Sulaikyti vaikinai aiškino: „Mes tik pajuokavom. Norėjome, kad būtų įdomu ir į mus atkreiptų dėmesį“.

Daugiau už ko užsikabinti kriminalistams taip ir nepavyko.

„Tai vienas tamsiausių ir mįslingiausių nužudymų per visus mūsų karjeros Lietuvos teisėsaugoje metus. Apmaudu, kad jo nepavyko išaiškinti“, – sakė J.Rimkevičius.

(„Lietuvos rytas“, 2019 m.)

Sprogimo Tauragės centre paslaptis: versijų voratinklis liko neišpainiotas Garsiausios Lietuvos bylos