„Tikiuosiu, kad gyvensiu amžinai“, – taip yra sakęs mafijos tėvu pasivadinęs Vidas Antonovas, kuris tvirtino turįs antgamtinių galių išgydyti sunkiausias ligas.

Tačiau jis nesugebėjo pakeisti gamtos dėsnių ir mirė, kaip miršta visi žmonės: kadaise buvęs vienas garsiausių Lietuvos nusikaltėlių V.Antonovas iškeliavo anapilin 2019 m., eidamas 81-uosius.

V.Antonovas sovietmečiu garsėjo kaip artistas, estrados dainininkas, 1969 m. buvo populiaraus konkurso „Vilniaus bokštai“ laureatas. Pasižymėjo ir kaip sportininkas bei treneris – buvo atletinės gimnastikos pradininkas Šiauliuose, sunkumų kilnojimo sporto meistras, Lietuvos rekordininkas.

Vėliau jį įsuko kriminalinis pasaulis.

Šis rašinys - iš lrytas.lt ciklo "Atsukam laiką"

Ligoninės apiplėšimas

1974 m. už itin gudriai suplanuotą Šiaulių ligoninės kasos apiplėšimą V.Antonovas buvo nuteistas kalėti 13 metų. Per šį laikotarpį jis perėjo tris kolonijas ir 15 kalėjimų, aštuonis kartus bandė pabėgti.

V.Antonovas jaunystėje, dar dirbdamas Šiaulių priešgaisrinės apsaugos skyriaus viršininku, svajojo užgrobti lėktuvą ir pabėgti į Pietų Afrikos Respubliką. Tačiau tam reikėjo pinigų, aukso ir ginklų. O jų prasimanyti sugalvojo apiplėšdamas ligoninę. Nusikaltimo planas buvo apgalvotas iki smulkmenų.

1972 m., prieš pat apiplėšimą V.Antonovas su bendradarbiais ugniagesių štabe žaidė šachmatais. Vakare pasiskundė, kad skauda galvą ir išėjo pagulėti į savo kabinetą. Tuomet iššoko per langą ir dviračiu nuvažiavo į sutartą vietą, kur laukė bendrininkai.

Išėmę Šiaulių ligoninės langą, vyrai pateko prie kasos. Suvirinimo aparatu išpjovė skylę seife ir pagrobė tiems laikams didžiulę 39 tūkst. rublių sumą. Tuomet V.Antonovas, išsitraukęs žadintuvą, prie skambučio svirtelės pririšo siūlą taip, kad nustatytu laiku svirtelė patrauktų siūlą, o šis apverstų kalio parmanganato buteliuką į lėkštę su glicerinu.

Chemikalams susijungus turėjo įvykti sprogimas, o ugnis pasiekti indą su benzinu. Laikrodis turėjo subirbti už poros valandų. Per tą laiką V.Antonovas grįžo į priešgaisrinę dalį ir kaip niekur nieko išėjo iš savo kabineto.

O po kiek laiko V.Antonovas kartu su savo bendradarbiais išvyko gesinti gaisro ligoninėje.

Pagrobė garvežį

Už iš ligoninės kasos pavogtus bei kitus savo turėtus pinigus V.Antonovas nusipirko daug brangenybių, auksinių Rusijos caro Nikolajaus monetų. Visą šį turtą V.Antonovas sudėjo į metalinę dėžutę ir ją kažkur paslėpė.

Tačiau pabėgti į PAR nespėjo, nes buvo sulaikytas ir 1974-aisiais nuteistas kalėti 13 metų.

Pirmą pabėgimą vyriškis suorganizavo kalėdamas Estijoje. Jis su bendrininkais surišo kareivius ir pagrobė garvežį su trimis vagonais. Traukinys nušlavė nuo bėgių visas specialiąsias kliūtis, bet prie vartų bokšteliuose budėję sargybiniai atidengė ugnį.

V.Antonovas iškart suprato, jog šaudoma iš sunkiųjų kulkosvaidžių. Jis šūktelėjo bičiuliams šokti iš traukinio. Du pasiliko, vienam traukinio ratai nupjovė kojas, o trys pasislėpė tarp akmenų.

Garvežį pasivijo kareivių mašinos ir taip jį suvarpė kulkomis, kad iš bėglių liko tik skutai. O trys, kurie spėjo laiku iššokti, greitai buvo išaiškinti, nors tą naktį ir spėjo lyg niekur nieko atsigulti į savo lovas. V.Antonovą išsiuntė į Jakutiją, paskui vyras atsidūrė Magadane.

[[ge:lrytas:lrytas:12565274]]

Pasivadindavo mafijos tėvu

V.Antonovas į laisvę grįžo 1986-aisiais. Po septynerių metų jis vėl buvo suimtas ir nuteistas už turto prievartavimą.

Įrodyta, kad V.Antonovas su savo bendrininkais reikalavo mokėti duoklę įvairius Šiaurės Lietuvos verslininkus, didelių valstybės įmonių vadovus. Atvykęs pas įmonių savininkus V.Antonovas prisistatydavo mafijos tėvu.

Pats V.Antonovas sakė, jog iš tiesų gynė vargšus.

„Kai aš buvau mafijos tėvu, mano regione buvo tvarka. Aš dabar gailiuosi, kad apėmiau tik Šiaurės Lietuvą, o ne visą šalį“, – vėliau kalbėjo V.Antonovas. Jis tikino, kad jo zonoje niekas nedrįsdavo verslininkų reketuoti ar skriausti paprastų žmonių.

V.Antonovas pasakojo, kad prasidėjus privatizacijai gavo daug žmonių skundų, kad jie yra skriaudžiami, kad vagys ir nusikaltėliai juos apgaudinėja. „Tuomet aš užeidavau į vietines savivaldybes ir pasakydavau vadovams, kad šie nesikištų, kad nuo šiol aš darysiu tvarką“, –kalbėjo V.Antonovas. Esą kai kurių miestų vadovai pamatė, kad jis iš tiesų nori tvarkos ir patys jį kviesdavosi pagalbos.

Kai į kurį nors miestą atvykdavo V.Antonovas, į eilę išsirikiavę jo jau laukdavo didžiausių gamyklų direktoriai. V.Antonovas su jais eidavo į bankus, valdžios įstaigas, tvarkydavo visus kitus reikalus.

[[ge:lrytas:lrytas:12565275]]

Norėjo, kad nebūtų ubagų

V.Antonovas sakė, kad pradėjęs domėtis stambiomis įmonėmis, greitai sužinojo visas jų problemas ir ėmė vaikščioti pas direktorius, siūlydamas savo pagalbą. Su kai kuriomis įmonėmis jis sudarė sutartis, kitas globojęs grynai tyriausių jausmų vedinas. Jis rūpinosi pieno kombinatais, jo žinioje buvo visi miškų ūkiai ir kiti objektai.

Pasiūlius Šiaulių pieno kombinato direktoriui pagalbą, šis jos iškart atsisakė motyvuodamas, kad įmonė paskendusi skolose, sustojusios statybos, o Biržų bendrovė iš Šiaulių rajono išvežanti visą pieną.

V.Antonovas nuvažiavo pas Biržų bendrovės direktorių ir pasakė: „Tamsta vagiat iš Šiaulių rajono pieną. Žmonės ubagais paliks, vaikai neturės, ko valgyti“.

V.Antonovas aiškino, kad daugelis didelių valstybinių įmonių vadovai buvo vagys, kurie skriausdavo paprastus žmones. Kartą Raudėnuose V.Antonovas su vietinės valdžios atstovais užsuko į parduotuvę. „Pardavėjos manęs nepažino, jos pagalvojo, jog aš noriu parduotuvę privatizuoti. „Mes pasakysim Antonovui ir tu parduotuvės net nebenorėsi pirkti" – taip man pasakė pardavėjos“, – prisiminė V.Antonovas. Šie žodžiai jam buvo pats geriausias pagyrimas.

Bendravo su mirtininkais

1993 m. šalies Aukščiausiasis teismas V.Antonovui už turto prievartavimą skyrė kalėti 7 metus.

V.Antonovas buvo nuteistas už tai, kad 1992-1993 m. kartu su bendrininkais reikalavo mokėti duoklę įvairius Šiaurės Lietuvos verslininkus, stambių valdiškų įmonių vadovus. Tarp jų – Biržų akcinė pieno bendrovė, akcinė bendrovė „Biržų linai“, akcinė bendrovė „Kelmės trikotažas“ ir kt. Atvykęs pas įmonių savininkus V.Antonovas prisistatydavo kaip mafijos tėvas, siūlydavo apsaugos paslaugas.

Suimtas beveik metus iki 1993-iaisiais įvykusio teismo V.Antonovas buvo laikomas Lukiškių kolonijoje, rūsyje esančioje kameroje, kur sėdėjo Borisas Dekanidzė ir Henrikas Daktaras. Kameroje V.Antonovas laikytas su antrankiais. Ant kameros durų buvo užrašas – „Labai pavojingas. Užeiti tik penkiese“. Į jo kamerą buvo pasodinti ir dar keli mirties bausme nuteisti žmonės.

V.Antonovas gerai prisiminė, kaip jie buvo išvedami sušaudyti, su visais jų V.Antonovas atsisveikino. Vienas jų – V.Ivanovas – atminčiai jam paliko savo darbo kryžių, kurį saugo iki šiol.

V.Antonovas sakė žinąs, kad mirtininkus šaudė tunelyje, kuris veda iš kalėjimo į Aukščiausiąjį teismą. 1974 m., kai V.Antonovas buvo teisiamas už ligoninės kasos apiplėšimą, jį į teismą iš kalėjimo vesdavo šiuo tuneliu. Tuomet nuteistus myriop šaudydavo Minske.

Tyčiojosi ir viršininkas

Mafijos bosas sakė pažinojęs ir Lukiškių kalėjime dirbusį budelį. Tai, anot V.Antonovo, pietietiško gymio žmogus. Jis prieš sušaudant užeidavo į mirtininko kamerą ir bandydavo jį suerzintį, kad šis kažką blogo pasakytų. Tuomet budeliui lengviau atlikti savo misiją.

V.Antonovas sakė, kad mirtininkas būdavo pakviečiamas eiti į dušą, tačiau jį nuvesdavo į tunelį ir ten nušaudavo.

Kartą budelis V.Antonovą supainiojo su mirtininku ir atėjęs į kamerą jį visaip įžeidinėjo. Tik vėliau kiti kalėjimo darbuotojai pasakė, kad tai ne mirtininkas.

V.Antonovas Lukiškių kalėjimą prisiminė kaip stagnacijos židinį: „Ten visi mane vadino landsbergininku ir dėl to tyčiojosi“. Sykį kalėjimo administracija nutarė surengti spektaklį.

Tuometis kalėjimo viršininkas Jurijus Andžela iškvietė jį savo kabinetą, kur laukė dar keli kolonijos darbuotojai.

Ant viršininko stalo buvo sudėtos keturios poros skirtingų rūšių antrankių. J.Andžela liepė V.Antonovui juos nutraukti. J.Andžela tada pareiškė, kad taip jis įsitikins, kurie antrankiai tikrai patikimi.

Kalėjimo viršininkas žinojo, kad V.Antonovas garsėja fenomenalia jėga - anksčiau jis jau vieno pabėgimo metu buvo sulaužęs ant riešų uždėtus antrankius.

„Aš, žinoma, galėjau tuos antrankius nutraukti, tačiau tuomet būčiau susižalojęs rankas, galbūt būčiau likęs invalidu. Visaip atsisakinėjau, tačiau kalėjimo vadovai prievartavo mane taip daryti, grasino, kad kitais būdais su manimi susidoros", – pasakojo V.Antonovas.

Tuomet jį išgelbėjo į J.Andželos kabinetą atsitiktinai užėjęs Vidaus reikalų ministerijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos komisaras Jonas Pliauga: „Jis uždraudė tyčiotis iš manęs ir po ilgų diskusijų J.Andžela eksperimento atsisakė“.

[[ge:lrytas:lrytas:12565277]]

Siekė tvarkos kolonijoje

Po nuosprendžio V.Antonovas buvo perkeltas į Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų koloniją. Jis iškart pastebėjo netvarką: į valgyklą nebuvo galima užeiti, dvokė baisi smarvė. Ten maitinosi didžioji kalinių dalis. Jie pavalgyti gaudavo keliskart mažiau negu priklausė.

„Mano šuo tokio maisto neėda, kokį duodavo paprastiems kaliniams“, – prisiminė V.Antonovas.

Eiliniams kaliniams priklausantis maistas atitekdavo „blatniesiems“, kurie valgydavo labai sočiai ir skaniai. Tokią tvarką toleravo ir kalėjimo kontrolieriai, kuriems už tylėjimą buvo sumokama.

„Aš priėjau prie tų „blatnųjų“ ir pasakiau, kad jie yra žiurkės (nusikaltėlių žargonu taip vadinami iš savų vagiantys žmonės), nes valgo kitų sąskaita“, – sakė V.Antonovas. Daug kam tai nepatiko, tačiau kai kas ir suprato. „Aš diskutavau su vienu iš kolonijos „vierchų“ - Deiviu Ganusausku („Mongoliuku“). Ir jis prisipažino, kad pačiam gėda, jog valgo kitų sąskaitą“, – prisiminė V.Antonovas.

Tuomet V.Antonovas pasisiūlė kolonijos valdžiai virtuvėje įvesti tvarką. Tapęs valgyklos viršininku, kalinys pakeitė visą virtuvėje dirbusį personalą.

Tačiau daug kam ši pertvarka nepatiko. „Buvo atėję penki „blatnieji“ santykių aiškintis. Vieną į sieną įmūrijau, kitą ant žemės paguldžiau. Bandė mane ir miegantį nužudyti. Jie tik garsiai rėkti moka, o garbingos kovos bijo“, – sakė V.Antonovas.

Po pusės metų V.Antonovas virtuvėje visgi padarė tvarką: „Kolonijoje tai buvo tikra revoliucija“.

Dainuodavo nuteistiesiems

Kolonijoje V.Antonovas, buvęs garsus estrados dainininkas, rengdavo ir koncertus: „Kaliniai verkdavo, kai aš pradėdavau dainuoti senoviškas „zekiškas“ dainas“.

Koncertuoti kaliniams V.Antonovui pasiūlė jį aplankiusi tuometė Seimo narė Nijolė Oželytė ir „Selmos“ prezidentas Vladas Laurinavičius. Šį triskart teistą kaunietį V.Antonovas pažinojo anksčiau.

V.Laurinavičius V.Antonovui į koloniją atvežė muzikos instrumentų. Už šią paslaugą V.Antonovas pažadėjo N.Oželytei sukurti dainą. Paskui V.Antonovas aiškino Seimo narei sukūręs dešimt dainų.

V.Antonovas pasakojo, kad santykiai tarp kalinių Rusijos kolonijose ir Lietuvoje labai skiriasi: „Rusijoje nusikaltėlių autoritetai rūpinasi, kad visi kaliniai gyventų geriau, kad būtų laikomasi nerašytų įstatymų. Lietuvoje apie tai jau užmiršo, autoritetai savo gerovės siekia ir kitų kalinių sąskaita“.

Magadane V.Antonovas metus laiko vienoje kameroje sėdėjo kartu su garsiu įteisintu vagimi (tai aukščiausias rangas nusikaltėlių hierarchijoje) „Japončiku“ (vėliau buvo nužudytas Rusijoje - Red.). „Tai buvo tikras profesorius, intelektualas, su juo aš valandų valandas diskutuodavau apie viską – filosofiją, dailę net sportą. Tuomet supratau, kad nusikaltėlių autoritetas turi būti ne tik teisingas, bet ir be galo išsilavinęs žmogus“,- prisiminė V.Antonovas.

V.Antonovas sakė, kad į Magadaną atvežtas „Japončikas“ apie jį jau žinojęs ir pats pasiprašė, kad būtų pasodintas į kamerą su V.Antonovu.

Tik į koloniją atvykus įteisintam vagiui nepastebimai ėmė gerėti kalinių gyvenimas – buvo išdalytos naujos šimtasiūlės, pagerėjo maistas.

„Pasitempti turėjo ir kolonijos vadovybė. Jie žinojo, ką reiškia įteisinto vagies buvimas, žinojo, jog jeigu elgsis ne pagal įstatymus, jų namuose apsilankys žmonės ir primins klaidas“,- sakė V.Antonovas.

V.Antonovas labai susidraugavo su „Japončiku“. Jiems išsiskiriant, „Japončikas“ V.Antonovui perdavė visų Rusijos įteisintų vagių adresus ir pasiūlė visokeriopą pagalbą. Vėliau „Japončikas“ išvyko į JAV ir tapo šioje šalyje veikiančios rusų mafijos lyderiu.

„Japončiko“ metodais aš dirbau ir Lietuvoje tapęs mafijos tėvu. Jis mane mokė – pirmiausia sužinok vagis, kurie skriaudžia skurstančius žmones, ir šiems padėk“, – prisiminė V.Antonovas.

Svajojo vadovauti policijai

V.Antonovas žinojo atvejų, kai daug metų kalėję nusikaltėliai vėliau tapdavo policijos vadovais ir sugebėdavo įvesti tvarką. Pavyzdžiui, praėjusiame amžiuje Paryžiaus policijai ėmęs vadovauti garsus recidyvistas labai efektyviai tvarkėsi su nusikalstėliais.

V.Antonovas manė, kad tapęs Šiaulių policijos komisaru irgi greitai sustabdytų nusikalstamumą.

„Alytaus kolonijos virtuvėje padaryti tvarką yra daug sunkiau negu policijoje“, – sakė V.Antonovas ir aiškino jog tapęs komisaru, kaip ir kolonijoje, pirmiausia pasirūpintų labiausiai skurstančiais.

„Policijoje palikčiau dirbti tik sąžiningus žmones, o paskui imčiausi vagių, kurių daugelį pažįstu. Juos sugaudyti būtų tik technikos reikalas“, – tikino V.Antonovas.

Lietuviškos mafijos tėvo gyvenimas: beprotiškos vagystės, 20 metų kalėjime, kamera su pasmerktaisiais Atsukam laiką