„Po šūvio mane ištiko šokas. Persmelkė mintis – ar žmogus liks gyvas ir kur pataikiau!“ – atviravo vilnietė Ana K.

Ši Vilniaus 2-osios griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos (dabar - Vilniaus kalėjimas) prižiūrėtoja 2003-iųjų pavasarį neleido pasprukti pavojingam bėgliui – jį sustabdė šūviu.

„Ilgai svarsčiau, ar pasielgiau teisingai. Niekaip negalėjau nusiraminti, nors kolonijos valdžia mane gyrė. Vis galvojau, ar nebuvo kito būdo kaliniui sulaikyti“, – svarstė moteris, kuriai tada buvo 48 metai.

Bokštelis, kur su ginklu rankoje budėjo Ana, – visiškai uždaras ir aptvertas grotomis.

[[ge:lrytas:lrytas:317216]]

2003 m. kovo 10-ąją apie 13 valandą ji priešais save išvydo bėglį – Donatą Kavaliauską. 31 metų vyras laikytas neprognozuojamo elgesio kaliniu, mat ne kartą buvo bandęs bėgti iš kolonijos.

„Išvestas pasivaikščioti į šalia esantį kiemelį, jis žaibiškai užsikabarojo spygliuota vielos tvora į viršų ir atsidūrė prieš mane. Mus skyrė tik metras. Surikau, kad kalinys sustotų ir nejudėtų, bet šis nepakluso. Negalėjau bėglio nei stumtelėti, nei jam suduoti. Iššauti į orą nebuvo kada. Kalinys būtų spėjęs užšokti ant bokštelio stogo ir pabėgti“, – pasakojo Ana.

Prieš nuspausdama ginklo gaiduką, Ana spėjo išgirsti prižiūrėtojų pamainos vyresniojo riksmą. Ji daugiau nebedelsė.

Atsisakė ramesnės darbo vietos

Po šio įvykio kolonijos vadovybė Anai leido tris dienas pailsėti ir neiti į darbą.

Kai Ana grįžo į koloniją, jai buvo pasiūlyta budėti prie telefono ir daugiau nestovėti sargyboje su ginklu.

„Aš atsisakiau. Nusiraminau ir supratau, kad tą dieną pasielgiau teisingai. Būtų daug blogiau, jeigu tas žmogus būtų pabėgęs!“ – tvirtino ryžtinga moteris.

[[ge:lrytas:lrytas:34287704]]

Prižiūrėtojos manymu, pabėgti bandęs kalinys buvo pavojingas aplinkiniams.

D.Kavaliauskas ne sykį pjovėsi venas. Jis buvo įrašytas į linkusių bėgti nuteistųjų sąrašą.

Svarbiausia – atidumas

Ana tada jau dvylika metų su ginklu rankose buvo stovėjusi prižiūrėtojo bokštelyje.

„Tokį darbą dirbu tiktai aš ir dar viena moteris. Kitos dvi kolonijoje dirbančios moterys priiminėja siuntinius ir budi prie telefono“, – pasakojo pašnekovė.

Iki darbo kolonijoje Ana dirbo apsaugininke Parodų rūmuose bei Lietuvos televizijoje, tačiau šiuos objektus saugojo be ginklo.

Kolonijos prižiūrėtojos darbas moteriai neatrodė kuo nors išskirtinis: „Šiame darbe reikia atidumo. Budėti bokštelyje gali tiek vyrai, tiek moterys“.

Ana manė esanti gera šaulė. Du kartus per metus kolonijos darbuotoja dalyvaudavo šaudymo pratybose.

[[ge:lrytas:lrytas:34287699]]

Bėgančio nuteistojo sulaikymas – pirmasis atvejis, kai moteriai prireikė šių įgūdžių.

Artimieji moterį paguodė

„Nors po į bėglį paleisto šūvio jaučiuosi teisi, net artimiausiems giminėms nepasakojau apie įvykį. Nenorėjau, kad apie tai sužinotų ir kaimynai. Žmonės gali imti baisėtis, kad moteris ryžosi šauti į žmogų. Moteris ir ginklas nedera“, – svarstė Ana.

Pirmiausia ji viską papasakojo savo bendraamžiam vyrui Vasilijui. Šis įvertino aplinkybes ir nutarė, kad žmona elgėsi teisingai.

„Jei Ana nebūtų sulaikiusi kalinio, būtų netekusi darbo. Jos pareiga – kontroliuoti, kad kaliniai nepabėgtų“, – mano Vasilijus.

Po pokalbio su sutuoktiniu Ana paskambino savo dukteriai Svetlanai. Kūdikio besilaukusi ir ligoninėje gulėjusi duktė taip pat ramino motiną.

„Šešiolikamečiam sūnui dvi dienas nieko nesakėme. Nebuvau tikra, kaip jis reaguos“, – guodėsi kalėjimo prižiūrėtoja.

Tačiau sūnus išliko santūrus. Visa šeima nusprendė, kad Ana neturėjo kitos išeities.

Poelgio nevadino žygdarbiu

Peršautas nuteistasis buvo operuotas ir gydomas Lukiškėse. D.Kavaliausko būklė stabili.

[[ge:lrytas:lrytas:33796851]][[ge:lrytas:lrytas:34087077]][[ge:lrytas:lrytas:32438053]]

Ana tikino nebijanti keršto. Niekas iš kalinių po šio įvykio jai negrasino.

Kolonijos vadovybė Anai už gerą darbą skyrė dešimties dienų atostogas. Jas moteris leido lankydama ligoninėje dukterį.

Pinigine premija prižiūrėtoja nebuvo apdovanota.

„Pinigų aš ir nesitikėjau. Svarbiausia, kad aš to žmogaus nenušoviau. Stengiausi elgtis pagal instrukcijas ir taikiau į kojas. Jaučiuosi atlikusi savo pareigą, bet nemanau, kad tai žygdarbis“, – tikino taikliu šūviu kalinį sustabdžiusi moteris.

(„Lietuvos rytas“, 2003 m.)

Po taiklaus šūvio į bėglį Vilniaus kolonijos prižiūrėtoja tramdė gailestį Atsukam laiką