Tesiant vienos žiauriausių organizuotų nusikalstamų grupuočių Lietuvoje – „tulpinių“ gaujos – narius vienas po kito aiškėjo kruvini jų pėdsakai.

Gaujos lyderiams Virginijui Baltušiui, Algimantui Vertelkai ir Audriui Andrušaičiui 2003 m., be kitų nusikaltimų, buvo pateikti kaltinimai dėl gerai policijai žinomo panevėžiečio Virginijaus Marščionkos nužudymo.

Dar vienam panevėžiečiui Dainiui Skačkauskui, kuris sutiko bendradarbiauti su teisėsaugininkais bei laisvėje buvo saugomas „Aro“ pareigūnų, negrėsė įkalinimas iki gyvos galvos. Jis apkaltintas tiktai nusikaltimo slėpimu, neteisėtu laisvės atėmimu, pareigūno vardo pasisavinimu bei savavaldžiavimu.

D.Skačkauskas aiškino, jog su V.Marščionka, pravarde „Maršalas“, buvo susidorota 1997 metų balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje.

[[ge:lrytas:lrytas:7397968]]

„Aš susitikau su Romualdu Čeponiu (vėliau pasaloje „Aro“ pareigūnų nušautas vienas „tulpinių“ gaujos vadeivų. – Red.). Jis man paaiškino, kad kitiems garantavo dėl manęs, ir nusivežė į šalia Panevėžio esantį „Agato“ sporto klubą.

Ten jau buvo V.Baltušis, A.Vertelka, A.Andrušaitis, Saulius Janonis, Valdas Blinkevičius. Klube sužinojau, kad reikės sulaikyti V.Marščionką. Man buvo pavesta prireikus padėti ir uždėti „Maršalui“ antrankius“, – pasakojo D.Skačkauskas.

Pagal „tulpinių“ sugalvotą planą, gaujos nariai dviem mašinomis nuvažiavo prie Arimaičių ežero, esančio netoli kelio Panevėžys-Šiauliai.

[[ge:lrytas:lrytas:737301]][[ge:lrytas:lrytas:30243153]][[ge:lrytas:lrytas:32921119]][[ge:lrytas:lrytas:34992840]]

Prie šio ežero atvažiuoti „Maršalą“ pakvietė vėliau į teisėsaugininkų pasalą patekęs ir nusišovęs samdomu žudiku laikytas Alvydas Juodris, pravarde „Benas“.

V.Marščionka, važiuodamas į susitikimą, buvo susidomėjęs jo pasiūlymu pirkti didelį kiekį narkotikų.

Tačiau nurodytoje vietoje prie ežero V.Marščionka su A.Juodriu nesusitiko. Pastarasis ten net nebuvo atvykęs, o „Maršalą“ buvo atviliojęs tik „tulpinių“ prašymu.

Suklaidino banditų apranga

Pamatęs, jog V.Marščionka automobiliu ruošiasi grįžti atgal, nuošalioje vietoje pasislėpęs S.Janonis apie tai radijo ryšiu pranešė netoliese buvusiems bei policininko uniformas vilkėjusiems ir kaukes ant veidų užsitempusiems bendrininkams.

[[ge:lrytas:lrytas:35633271]]

„Mes įjungėme švyturėlį ir išvažiavome ant kelio. Stabdomas V.Marščionka sustojo. Tada V.Baltušis ištraukė jį iš automobilio, paguldė ant žemės, o aš uždėjau antrankius“, – pasakojo D.Skačkauskas.

Surakintą antrankiais ir grandine „Maršalą“ gaujos nariai parsivežė į „Agato“ klubą ir ten pradėjo egzekuciją.

Po šūvio – kūno niekinimas

„V.Marščionka antrajame pastato aukšte buvo prirakintas prie vamzdžio. Aš į tą kambarį užeidavau tik retkarčiais. Ką mačiau? Mačiau, kaip R.Čeponis replėmis ištraukė kruvinam „Maršalui“ dantį, kaip tomis replėmis jam žnybė krūtinę.

[[ge:lrytas:lrytas:35633269]]

Kitą kartą ten užlipęs pamačiau, jog V.Marščionka guli ant patiestos polietileno plėvelės, o galva įkišta į maišelį. V.Baltušis šovė jam tiesiai į galvą ištaręs: „Už visus draugus“, – teisme pasakojo D.Skačkauskas.

Pasak jo, vėliau „Maršalo“ kūnas buvo supjaustytas toje pačioje patalpoje metalui pjauti skirtu pjūkleliu.

„Aš nupjoviau ranką, A.Vertelka, man rodos, kojas, A.Andrušaitis – galvą. Visi pjaustėm. Man dar paaiškino, kad mėsą pjauti lengva, sunku tik kaulą. Kūno dalys buvo sudėtos į maišelius. Po to jas išnešėme maždaug už 200 metrų į lauką, sudėjome į tokią metalinę spintą ir jos viduje uždegėme laužą. Taip kūno dalis sudeginome, o pelenus išbėrėme į Nevėžį“, – teigė D.Skačkauskas.

Šis teisiamasis tikino nuo pat pradžių nežinojęs, jog su „Maršalu“ bus susidorota, ir manęs, kad jį tik reikia pagrobti.

Baiminosi dėl savo gyvybės

„Esu kalčiausias. Aš nevertas gyventi“, – tokiais žodžiais apie V.Marščionkos nužudymą pradėjo pasakoti V.Baltušis. Jis iš karto susijaudino ir ėmė šnypšti nosį.

[[ge:lrytas:lrytas:35633273]]

V.Baltušis teisme kalbėjo labai tyliai. Jo žodžius buvo sunku išgirsti ne tik susirinkusiems salėje, bet ir šalia jo sėdėjusiems advokatams bei prokurorams.

V.Baltušis iš esmės patvirtino D.Skačkausko parodymus.

Retkarčiais jis užsimindavo, kad ne viską prisimena. Gal dėl šios priežasties V.Baltušis iš pradžių sakė, jog V.Marščionkos kūną supjaustė vienas, vėliau – kad pjaustė visi nusikaltimo bendrininkai: „Kartais prisimenu viską, o kartais – ne“.

V.Baltušis patvirtino, jog su „Maršalu“ nutarta susidoroti dar 1993–1994 metais.

Nužudyti V.Marščionką nuspręsta po to, kai „tulpiniai“ įtarė, kad „Maršalas“ kėsinosi į juos pačius – V.Baltušį, S.Janonį ir kitus.

Skundėsi didžiule įtampa

Daugiausia klausimų V.Baltušiui teisme uždavė buvęs jo bendrininkas A.Vertelka. Jam rūpėjo, ar kalėjime V.Baltušis vartoja kokius nors vaistus, ar jį kas vertė prisipažinti, kodėl jis bandė nusižudyti.

[[ge:lrytas:lrytas:35633272]]

„Vaistų aš atsisakau. Ir niekas manęs nespaudžia prisipažinti. Pusantrų metų – didžiulė įtampa“, – atsakė V.Baltušis.

Nors jo apklausa truko apie valandą, kalbėdamas V.Baltušis nė karto nepakėlė žemyn nuleisto žvilgsnio.

(„Lietuvos rytas“, 2003 m.)

Nušautą vyrą „tulpiniai“ dorojo metalo pjūkleliu: „Man paaiškino, kad mėsą pjauti lengva, sunku tik kaulą“