Ar psichikos negalią turintis žmogus gali būti bendrovės direktorius, gauti banko paskolų, pervedinėti kitoms įmonėms pinigus? Lietuvoje – kuo puikiausiai.

Kauniečio Renato B. istorija labiau priminė detektyvinį filmą negu realybę.

„Dėdavau parašą po man nurodytomis pinigų sumomis, nors nežinojau, kuo tai baigsis. Man patiko pareigų reikšmingumas – direktorius! Suvokiau, kad savo jėgomis tokio posto niekada nepasieksiu. Mane suvilioti nebuvo sunku“, – 2008-aisiais atvirai prisipažino Didvyžių pensiono Vilkaviškio rajone gyventojas.

Prieš porą metų patekęs į aferistų tinklus, psichikos liga sergantis vyras klimpo vis giliau. Kad pagaliau atgavo ramybę ir saugumo jausmą, ligonis turėjo būti dėkingas Didvyžių pensiono socialinėms darbuotojoms.

[[ge:lrytas:lrytas:29511126]]

Istorija pakrypo taip, kad pensiono direktorei Stanislavai Gražinai Grigienei netgi teko neveiksnų vyrą slėpti nuo nusikaltėlių ir mėnesiui apgyvendinti jį už pensiono ribų.

„Miglotai suvokdavau, kad mano bendrai žarsto pinigus, kurių neuždirba, bet pasitraukti nebuvo paprasta. Kai mane pensiono darbuotojos išvežė į kitą vietą, nuo pečių nukrito našta“, – pasakojo Renatas.

Įsikišus Vilkaviškio ir Kauno ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyboms, dokumentų klastojimu užsiimančios bendrovės „Anerikas“ veikla buvo sustabdyta.

Dirbo detektyvėmis

Paslaptingi įvykiai pensiono gyvenimą sutrikdė praėjus porai mėnesių, kai čia buvo apgyvendintas kaunietis Renatas B.

[[ge:lrytas:lrytas:32159115]][[ge:lrytas:lrytas:33480367]][[ge:lrytas:lrytas:33480367]][[ge:lrytas:lrytas:34334963]]

„Kai Renatas ėmė dingti po vakarienės, o atgal grįždavo su skanėstais ir pinigais, supratome, kad jis įtrauktas į nelegalią veiklą“, – prisiminė Didvyžių pensiono direktorė S.G.Grigienė.

Išpuoselėtame pensione gyveno 300 proto ir psichikos negalią turinčių žmonių. Šios įstaigos tikslas – ne izoliuoti ligonius nuo visuomenės, bet kiek įmanoma skatinti jų gebėjimus prisitaikyti prie aplinkos.

Dalis sveikesniųjų ir sugebančiųjų apsitarnauti gyveno butuose atskirame name. Restauruoto dvaro patalpose buvo įkurdinti sunkesni ligoniai.

Ir vieni, ir kiti turėjo teisę laisvai vaikščioti po teritoriją, bendrauti su lankytojais, apsipirkti parduotuvėse mieste, dalyvauti būrelių veikloje.

Didesnė laisvė leidžia ligoniams pajusti gyvenimo pilnatvę, tačiau kartu itin padidėja ir globėjų atsakomybė.

„Socialinis darbuotojas mūsų įstaigoje privalo būti psichologas, pedagogas ir netgi detektyvas. Mums teko ne tik aiškintis, kas vyksta, bet ir slėpti Renatą nuo jo bendrų“, – sakė direktoriaus pavaduotoja Ona Budrienė.

Vaikystėje – keisti pomėgiai

Kad Renatas serga psichikos liga, paaiškėjo, kai paaugliui sukako šešiolika metų.

„Ir mokytojai, ir aš visą laiką manėme, kad jis tiesiog yra hiperaktyvus vaikas. Pavyzdžiui, kartais jis sėsdavo į traukinį ir niekam nieko nesakęs leisdavosi į keliones. Tokius visi laiko nutrūktgalviais, o ne ligoniais“, – pasakojo Renato motina Teresė K.

Renatas buvo gabus dailei, kurį laiką mokėsi Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje. Jo paveikslai puošė Didvyžių pensiono kambarius.

Patikrinus sveikatą, jaunuoliui buvo diagnozuota psichikos liga. Renatas B. buvo atleistas nuo karinės tarnybos, tačiau nebuvo izoliuotas nuo visuomenės ir galėjo dirbti.

„Renatas netgi buvo vedęs medikę. Aš tikėjausi, kad meilė gali turėti psichikai teigiamos įtakos, bet santuoka nutrūko. Sūnus buvo patiklus ir vedžiodavosi į butą neaiškius draugus“, – pasakojo motina.

Moteris nupirko sūnui butą buvusiame bendrabutyje, bet jam buvo per sunku gyventi vienam. Jis labai greitai išleisdavo invalidumo pašalpą.

„Pirmąją savaitę pinigų jau nelikdavo, o Renatas būdavo prisipirkęs krūvą visiškai nereikalingų daiktų“, – pasakojo kaunietė.

Liepė motinai nesikišti

Teresė K. kartą nustebo pamačiusi, kad sūnus turi kavos, alkoholio, cigarečių ir netgi naujų drabužių, kurių ji nebuvo pirkusi.

Kai motina pradėjo aiškintis, iš kur Renatas gavo pinigų, jis kategoriškai uždraudė tuo domėtis: „Geriau nesikišk, nes bus blogai ne tik man, bet ir tau. Nepajusi, kaip gausi kulką į kaktą“.

Kaunietė netgi sulaukė grasinamų skambučių. Nepažįstamasis patarė nesidomėti, kuo nereikia. Netrukus moteris pastebėjo, kad namuose nėra sūnaus paso.

Po kelių dienų jis parsinešė naują, o dar vėliau – ir tapatybės kortelę.

„Skubus dokumentų išdavimas kainuoja nemažus pinigus. Neabejojau, kad jie atsirado nešvariu būdu“, – kalbėjo Teresė K. Ji įtarė, kad sūnaus dokumentai buvo panaudoti ne vienam slaptam sandėriui.

Genama nerimo ji kreipėsi į miesto savivaldybę. Ši padėjo ligonį apgyvendinti pensione. Tačiau motina net neįtarė, kad sukčiautojai nepaliks sūnaus ramybėje ir ten.

Vadovavo dviem bendrovėms

– Kas jums pasiūlė tapti įmonės direktoriumi? – pasiteiravau Renato B.

– Buvau ne vienos, o net dviejų bendrovių direktorius. Šnekos apie tai prasidėjo, kai gulėjau ligoninėje Kaune. Reikėjo pratęsti pažymą dėl invalidumo grupės.

Mano draugas prasitarė, kad pažįsta žmonių, kurie mane gali padaryti įmonės vadovu ir mokėti atlyginimą vien už parašą.

– Ar žinojote, kokiai įmonei vadovausite?

– Kai susitikome, jie sakė, kad prekiaus automobilių dalimis. Kuo užsiėmė iš tikrųjų, nelabai žinojau. Kartais pagalvodavau, kad jie plauna pinigus, bet man tai atrodė įdomu.

– Kiek pinigų už tai gaudavote?

– Už parašą – vakarienę, butelį ir 30–40 litų. Tuo džiaugiausi. Kam reikia parašo, man neaiškindavo.

– Kaip vadinosi bendrovės, kurioms jūs vadovavote?

– Viena – „Anerikas“, o kitos pavadinimo nepamenu.

Įtartini lankytojai dingo

Pastebėjusi, kad Renatas pradingsta su nepažįstamais vyrais, pensiono darbuotoja paprašė lankytojo parašyti prašymą ir pateikti asmens dokumentą.

„Vyras sėdo į mašiną burbtelėjęs grasinamą frazę ir išrūko. Po šių įvykių kreipėmės į policiją“, – sakė pensiono direktorė.

„Džiaugiuosi, jog ši istorija pasibaigė. Nors gaudavau šiek tiek pinigų, mane nuolat kamavo nerimas, kuo visai tai baigsis“, – prisipažino Renatas.

Susilaukė dukters

Pensiono vadovėms rūpesčių kelia ir tai, kad Renatas B. susilaukė dukters su sunkiai sergančia pensiono gyventoja 30 metų Aida.

Pora neįstengė prižiūrėti naujagimės, todėl mažylė augo Alytaus kūdikių namuose.

„Apie psichikos ligonių pensionus yra susidariusi nuomonė, kad juose tvarka – kaip koncentracijos stovyklose. Bet čia irgi gyvena gyvi žmonės, patiriantys jausmus ir turintys tokių pat poreikių kaip ir sveikieji. Kad ir kokių problemų keltų tokia nuostata, jos privalu laikytis“, – aiškino direktorės pavaduotoja O.Budrienė.

Situacija – kebli

Tuometis Kauno finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vyriausiasis tyrėjas Narūnas Raulinaitis kalbėjo: „Bendrovės „Anerikas“ steigėjai nepakaltinamo asmens greičiausiai ėmė ieškoti tada, kai jos veikla ėmė domėtis pareigūnai. Ji prekiavo medžio apdirbimo skysčiais.

Patikrinus bendrovės veiklą, paaiškėjo, kad ji turi finansinių problemų, nemoka mokesčių, nėra atsiskaičiusi už prekes. Tada įmonės steigėjai, matyt, ir pasiūlė Renatui B. tapti direktoriumi. Pasirašydamas jis tapo atsakingas ir už problemiškos įmonės bėdas, painiavą sąskaitose. Vėliau jis dar kartą savo pareigas perleido kitam asmeniui, gal net pats nesuvokdamas.

Bėda ta, kad šiuo atveju sudėtinga nubausti kaltininkus, nes neveiksnaus asmens parodymai nėra argumentas teismui. Neteisėtai veiklai pridengti nusikaltėliai neretai ieško nepakaltinamų arba jaunų, nepatyrusių asmenų“.

(„Lietuvos rytas“, 2008 m.)

Psichikos ligonį pavertė direktoriumi: „Pagalvodavau, kad jie plauna pinigus, bet man tai atrodė įdomu“ Atsukam laiką (1)