Man buvo gėda, bet šį kartą susitikusi jį Vilniuje jo nepabučiavau. Jo akys nesveikai blizgėjo, jis sausai kosėjo, o nuo rankų luposi oda.

„Nebučiuosiu, bijau tave užkrėsti“, – parodžiau spuogelį ant savo lūpos.

Jis neįsižeidė. Nors vargu ar pūslelinės virusas jam pakenktų, kai jo kraujyje buvo mirtinai pavojingas AIDS virusas.

„Dešimt metų aš priešinausi ligai. Nevartojau vaistų, gėriau, mylėjausi, dainavau Helsinkio ir Stokholmo gatvėse, tapiau. Bet dabar viskas! Jau sergu tuberkulioze. Kaip ir daugumai nuo AIDS mirštančių ligonių, man vystosi odos vėžys, – jis ištiesė dėmėtas rankas. – Nyksta odos ląstelės, kurios suteikia žmogui imunitetą, ji miršta“, – 2001-aisiais sakė Adolfas, kuriam tada buvo 38-eri. Dešimt metų jis buvo ŽIV nešiotojas, o pokalbio metu – jau AIDS ligonis.

[[ge:lrytas:lrytas:21586930]]

Po aštuonerių metų, palikęs Helsinkyje savo buvusias žmonas, mylėtas moteris bei jų butus, puikią medikų priežiūrą, Adolfas sugrįžo į Lietuvą numirti.

„Visi stebisi, kad niekaip nepakratau kojų. Gal todėl, kad nebijau mirties?“ – lyg pats savęs klausė vyriškis.

Prisėdome Vilniaus senamiesčio kavinėje. Padavėja nesiryžo iš jo delno paimti monetų. Jis šyptelėjo ir išbėrė jas ant stalo.

Gėrėme alų ir kalbėjomės apie meilę bei mirtį, dvi neišskiriamas AIDS palydoves.

Žinia iš AIDS centro

– Kaifuoju, kad vėl esu Vilniuje. Kiekvienoje Senamiesčio vietoje – daugybė prisiminimų. Matai priešais aną namą? Čia ir prasidėjo mano istorija. Jis buvo nepaprastai įdomus vyriškis. Vieną dieną žmona man pakišo laikraštį su nekrologu. Jis buvo palaidotas labai iškilmingai. Niekas nežinojo, kad jis buvo pirmoji AIDS auka Lietuvoje.

– Tai vyriškis, nuo kurio užsikrėtei AIDS?

– Taip. Dabar žinai jo pavardę. Parašysi?

– Ne.

– Gerai, nors man vis tiek.

– Tu jo neapkenti net mirusio?

– Ką tu, ne! Važinėjau pas jį beveik iki pat jo mirties.

– Žinodamas, kad jis tave pasiuntė į mirtį?

– Iš pradžių nežinojau. Žinai, vienas mano draugas prieš dešimt metų nusistebėjo: „Tu pergulėjai su daugybe moterų, bet kažkodėl niekada nesusirgai venerine liga“. O aš juk niekada gyvenime nenaudojau prezervatyvų.

Jam atsakiau: „Et, nesijaudink. Jau kai vienąsyk užsikrėsiu, iškart rimta liga, pavyzdžiui, AIDS“. Atseit „bajerį“ suskėliau. Ir po dviejų savaičių – atsakymas iš AIDS centro. Sergu AIDS!

Suvedžiojo kaip moterį

Adolfas į savo džiovininko plaučius traukė cigaretės dūmus. Kaubojiška skrybėlė, odinė paties siūta liemenė, ilgi plaukai, karoliai ir kryželių pynės ant krūtinės.

[[ge:lrytas:lrytas:32159115]][[ge:lrytas:lrytas:34453968]][[ge:lrytas:lrytas:36076855]][[ge:lrytas:lrytas:36795792]]

Gražaus jo veido dar nebuvo pažymėjusi besiartinanti mirtis. Jis provokavo atvirumu, ir tik retsykiais iš skrybėlės dengiamų akių į mane žvilgtelėdavo baimė.

– Įsivaizduoju, kad tokią diagnozę sužinojusiam žmogui pirma mintis yra „mirsiu“. Antra – kas mane užkrėtė?

– Taip. Ėmiau spėlioti. Juk tuomet Vilniuje apie AIDS dar beveik nebuvo žinoma. Mane nuvežė į Maskvą. Guliu Imunologijos instituto palatoje ir staiga sužinau, kad gretimoje palatoje – jis. Pats pas jį nuėjau.

Visokie jausmai mane purtė. Už ką man jam duoti į snukį? Patys renkamės savo gyvenimą. Galėjau juk užsimauti prezervatyvą. Pagaliau juk pats norėjau su juo permiegoti.

– Bet juk netroškai susirgti AIDS? Paprastai nuo savo partnerio užsikrėtę AIDS vyrai kalba apie neįveikiamą aistrą mylimajam, prieš kurią niekis yra net AIDS pavojus.

– Man buvo tik įdomu. Fiziškai. Aš dirbau su juo. Žinojau, kad jis „žydras“. Man buvo įdomu, ką jie jaučia.

Jis buvo pirmas vyriškis mano gyvenime. Ir beveik paskutinis. Šis vyriškis buvo daug vyresnis. Mano kartai jis buvo kaip guru. Buvo kitų, bet jie neįdomūs. Gal jei sutikčiau tokį kaip jis...

– Kuo jis tave sužavėjo?

– Jis suvedžiojo mane kaip moterį. Tuo metu su žmona beveik neturėjau santykių. Norėjau lyg pasikeisti su ja vietomis, pajusti, ką jaučia moteris.

Norėjau jam būti moteris, nes jis buvo nuostabus vyriškis.

Jis taip pat pajuto, kad aš noriu pabandyti. Vieną vakarą paskambino: „Atvažiuok“. Aš iškart supratau. „Nusirenk“, – paprašė. Sutikau. Man skaudėjo. Buvo gėda. Ėjau namo lyg sulaužytomis kojomis. Prisiekinėjau: „Niekada daugiau!“ Bet praėjo savaitė, ir vėl troškau patirti tą jausmą.

– Kai tave..?

– Taip, būtent taip. Kai abu grįžome iš Maskvos, vėl vaikščiojau pas jį. Santykių nesiaiškinome. Ką tai būtų pakeitę? Kalbėdavomės apie meną, o viskas baigdavosi seksu.

– Lankei jį ligoninėje prieš mirtį, slaugei? Girdėjau, kad AIDS ligoniai yra solidarūs, nes visų laukia ta valanda, kai kažkas jiems turės užspausti akis.

– Ne, nelankiau, nes jis neleido. Dabar aš jį suprantu. Nenorėjo, kad matyčiau jį tokį sunykusį. Ir prie jo kapo nenueinu. Atsiminimai nemirtingi.

– Ar, be mirtinos ligos, tau liko kas nors iš jūsų pažinties? Ar saugai jo dovanas ir meno darbus?

– Ne, aš nieko nenorėjau. Helsinkio bibliotekoje užtikau knygą su jo darbais. Parodžiau ją savo buvusiai žmonai suomei, taip pat sergančiai AIDS. Pasigyriau savo draugu. Pagaliau juk gavau, ko nusipelniau. AIDS – bausmė už mano gyvenimo būdą.

Seminarų metu – orgijos

Adolfas sakė, kad jis buvo ketvirtas žmogus Lietuvoje, susirgęs AIDS. Du pirmieji jau seniai mirė. Mirė ir užsikrėtusieji vėliau nei jis.

„Man tiesiog šlykštu klausytis, kaip sergantieji AIDS inkščia ir kažką kaltina. Tokie ir miršta greičiausiai. Net nebendrauju su jais“, – nusipurtė Adolfas.

Atvažiavęs į Lietuvą, jis nenorėjo sutikti savo likimo draugų, nors buvo pirmasis Lietuvos AIDS sergančių draugijos prezidentas.

„Gal iš pradžių reikėjo draugijos. Lengviau, kai žinai, jog esi ne vienas. Važinėjau į užsienį, į seminarus. Kelionės apmokėtos, nemaži dienpinigiai. Kažką spręsdavome, priimdavome rezoliucijas. Bet iš esmės ten visi atvažiuodavo „pasidulkinti“. Visi laisvi, nereikia nieko gėdytis. Homoseksualūs vyrai susirasdavo „žmonas“. Bet mūsų, sergančių, bendravimas man atrodo savęs apgaudinėjimas. Visi infekuotieji bijo.

Aš noriu džiaugtis gyvenimu kaip sveikas, noriu eiti į priekį. O jie sustoja. Žiūrėk, kiek aš darbų padariau – tapau, rašau eiles. O anksčiau? Gėriau ir „dulkinausi“, – atvirai kalbėjo Adolfas.

Nepasakydavo apie ligą

– Tačiau juk liga apie save primena kiekvieną kartą, kai apkabindamas moterį jai pasakai: „Bet aš sergu AIDS“.

– O aš nepasakau. Infekuotas mylėjausi su daugybe moterų ir ne po vieną kartą. Bet užsikrėtė, kiek žinau, tik viena rusė iš Sankt Peterburgo. Ji manęs nemylėjo ir aš jos nemylėjau. Jai reikėjo patekti į Suomiją, ir aš buvau naudingas. Be to, ji mane apvogė. Buvau girtas ir pasimylėjome.

Tik po kurio laiko supykęs pasakiau, kad sergu. Ji pasitikrino Helsinkyje – užsikrėtusi! Gavo, ko nusipelnė, o mano katinas dar ir jos fotelius sudraskė.

Gal pamatęs siaubą mano akyse jis tuoj pat papasakoja „linksmesnę“ istoriją.

– Prisimenu, vienąsyk permiegojau su tokia mergaičiuke Helsinkyje. Mergaitė dar buvo. Vėl buvau išgėręs. Kai atsipeikėjau, susigriebiau už galvos. Juk ten kraujo buvo, žaizdelė. Net nusižudyti norėjau. Bet po to vėl išgėriau ir pagalvojau: jei vienąsyk taip jau atsitiko, kodėl gi nepabandžius dar kartą? Blogiau nebus. Jei gavo, tai gavo. Ir taip truko dvejus metus.

Tik tada pasakiau: „Žinai, mažiuk...“ O ji man atsakė: „Man tas pat, aš tave myliu“. Pasitikrino ir nieko!

– Sakei, kad nebenori slapstytis ir leidaisi nufotografuojamas. Gal ne viena moteris atpažins tave iš nuotraukos ir prisimins praleidusi su tavimi naktį. Turbūt nenorėtum atsidurti jų vietoje? Nors, tiesą sakant, tu jau tą siaubą išgyvenai, kai pats užsikrėtei?

– Čia jų problemos. Juk nieko prievarta netempiau į lovą. Reikia galvoti. Reikia mylėtis tik iš meilės kaip mes su Nataša. Jau ketvirti metai kartu, ko tik neišdarinėjome lovoje. Ji neužsikrėtė. Ji – mano penktoji žmona, nors mes ir nesusituokę. Aš ją labai myliu. Ar ne, Nataša?

Iš meilės vos neužmušė

Nataša, folkloro dainininkė iš Sankt Peterburgo, sėdi šalia ir ramiai klausosi mūsų pokalbio. Retsykiais ji paprašo išversti. Dviem savaitėms ji atvažiavo į Vilnių pas savo mylimąjį. Po to jos keliai vėl bus nežinomi. Gal folkloro festivalis Portugalijoje, gal Prancūzijoje, gal Ispanijoje.

Kada ji vėl susitiks su Adolfu? Nataša trukteli pečiais. Gal kur nors Švedijoje? O gal ir Vilniuje vėlyvą rudenį? Jei jos mylimasis dar gyvens.

„Mes bandėme su Adolfu gyventi drauge, bet nieko neišėjo, – sakė Nataša. – Aš jau daug gyvenime patyriau. Buvau ištekėjusi, turiu 15 metų sūnų. Bet man greitai atsibosta stabilus gyvenimas, turiu judėti. Mes nepaprastai mylime vienas kitą, bet jei abu tik sėdėsime namie, neištversime.

„Mūsų meilė tapo dar stipresnė po to, kai aš jos vos neužmušiau“, – įsiterpė Adolfas.

„Taip, taip, jis rudenį Sankt Peterburge mane taip sumušė, kad buvau ant mirties slenksčio, – Nataša nusišypsojo ir meiliai pažiūrėjo į savo mylimąjį. – Tiesą sakant, degtinė buvo kalta. Nebuvo darbo, pinigų, Adolfas iš nevilties gėrė. O aš negaliu jam uždrausti. Jei taip daro, vadinasi, jam reikia. Gal ir pati išprovokavau. Prisiskaičiau knygų, istorijų apie karmas. Jei jis taip mane myli, ar galėtų iš meilės užmušti? Taip, galėtų, – turėjau pripažinti“.

„O aš išėjau pas kitą moterį, tą pačią, kuri vėliau nuo manęs užsikrėtė AIDS. Bet ilgėjausi Natašos. Kokius eilėraščius aš jai kūriau! Paklausyk“, – Adolfas deklamuoja eiles apie skausmą, ilgesį ir meilę.

„Atleisti ir padėti – tai mano, moters, pareiga. Aš atleidau. Mes vėl esame drauge“, – ramiai pasakė Nataša.

Ji sakė nebijanti Adolfui patikėti ir savo paauglio sūnaus, kol pati gastroliuos Europoje.

Pažintis Helsinkio gatvėje

Adolfas ir Nataša susipažino Helsinkio gatvėje, kur iš Sankt Peterburgo atvažiavusi moteris dainuodama bandė užsidirbti pinigų. Helsinkyje visus pažįstantis „kaubojus“ Adolfas, gerbiamas visų gatvės muzikantų, pasisiūlė pagloboti į akį kritusią jauną moterį.

„Einu gatve jau atgrojęs ir galvoju: „Viskas atsibodo. Dieve, atsiųsk moterį, kurią mylėčiau ir kuri pamiltų mane“, – prisiminė AIDS ligonis savo meilės istorijos pradžią.

„Leisk, geriau aš papasakosiu, – Nataša neleido draugui nuklysti į lankas. – Aš be pinigų, nevalgiusi, nakvojau kažkur rūsiuose. Nuvažiavome pas jį. Pakliuvau į normalų butą. Prašau, štai dušas. Jis toks galantiškas, rūpestingas, ruošia vakarienę. Tik tėvas manimi taip rūpinosi. Aš tiesiog ištirpau“.

„Ėmiau ją glamonėti, bučiuoti. Labai stipriai jos užsinorėjau“, – nesitvėrė Adolfas.

„Ne, ne, dar prieš tai daug kalbėjomės. Ir kas man labai patiko – jis atsiklaupė ant kelių ir prisipažino meilę. Aš, aišku, supratau, kad jokios meilės dar nėra. Bet man buvo malonu. O ką aš prarasiu? Kodėl nepasinaudoti, neleisti jam mylėti?“ – atvirai kalbėjo Nataša.

„Tekėjo saulė, ir aš į ją įėjau...“ – įsiterpė Adolfas.

„Nepasakęs, kad sergi AIDS?“ – bandau jį atvėsinti.

„Ne, jis nepasakė. O aš labai pasitikiu žmonėmis. Man svarbiausia – dvasinis polėkis. Mane apėmė jausmas, kad galėčiau su juo būti kartu visą gyvenimą. Aš nieko nesibijojau. Kokia ten liga, jeigu tokia meilė, tokia aistra? Jis mane patenkino įvairiausiais būdais, anksčiau nebuvau to patyrusi“, – Nataša net neleido suabejoti savo mylimojo neatsakingumu.

Apie ligą – po pusės metų

Kad jos draugas lietuvis serga AIDS, Nataša sužinojo tik po pusės metų. Iki tol jis tik paslaptingai užsimindavo, kad jam neilgai liko gyventi, kad serga nepagydoma liga, galbūt net vėžiu. Ar ji labai išsigando, sužinojusi tiesą? Nataša sakė tuo nepatikėjusi.

„Sėdėjome mano buto virtuvėje Sankt Peterburge. Ir staiga jis, dargi šypsodamasis, sako: „Tu žinai, Nataška, aš sergu AIDS“. Aš net nusijuokiau – ką jis čia fantazuoja? Bet po kiek laiko pasakė: „Nori, einam pasitikrinti?“ Kai jis mane nusivedė Helsinkyje į AIDS ligonių centrą, pagaliau patikėjau“, – pasakojo moteris.

– Tu pasitikrinai? – klausiu Natašos.

– Ne, esu įsitikinusi, kad neužsikrėčiau.

– Bet jau ketvirtus metus tu nesisaugodama myliesi su AIDS ligoniu. Gal užsikrėtei, pavyzdžiui, net vakar naktį?

– Aš žinau, kad nesergu. AIDS ligonių krinta svoris, o aš vis dar „pampuška“. Kai Adolfas pasakė, aplankiau ekstrasensę, kuri pašalino mano baimę. Nenoriu tikėti ta liga ir netikiu. Mes taip mylime vienas kitą, gal dėl to ir neužsikrėčiau.

– O man atrodo, kad tu tiesiog bijai sužinoti tiesą.

– Ne. Aš sutinku su bet kokiu rezultatu. Man nesvarbu. Man nuo testo atsakymo niekas nepasikeis, man į tai nusispjaut. Aš juk myliu jį ir mylėsiu. Man tie AIDS virusai – kaip hemoglobino kiekis kraujyje.

O jeigu ir sirgčiau AIDS – aš su tuo susitaikiau. Galiu daryti viską, ką noriu! Esu laiminga. Nebereikia rūpintis, kas bus rytoj. Laiminga, kad galiu spjauti į savo rimtumą, kažkokias gyvenimo normas, jas peržengti. Jeigu ta liga bus man duota, vadinasi, buvo priežastis, – įsitikinusi Nataša.

Neįspėdavo kitų partnerių

Ilgi juodi plaukai, žiburiuojančios akys, madonos veidas. Nataša traukė ne vieno vyriškio dėmesį.

Beveik visą laiką ji leido važinėdama su rusų folkloro grupe po Europą. Tarp grupės narių ji – vienintelė moteris. Nakvojo kartais ir po atviru dangumi.

Festivaliuose mezgėsi naujos niekuo neįpareigojančios pažintys, kai rytą pamirštami naujų draugų veidai, kai išsiskiriama, nebesitikint susitikti.

Nataša neslėpė, kad taip gyvenant neretai būna ir atsitiktinių partnerių.

„Na, ir kas? Yra meilė, seksas. Jei ir Adolfui reikia patenkinti savo poreikius, kai manęs nėra, – tegu. Jei jis prisigeria, moterys pačios limpa, jis, kaip džentelmenas, negali atsakyti. Mes juk gyvi žmonės. Bet žinau, kad jis myli tik mane“, – buvo įsitikinusi Nataša.

„Nebekalbėkim apie meilę, pakalbėkim apie mirtį. Ar niekada nekilo mintis, kiek savo partnerių pasiuntėte į aną pasaulį?“ – paklausiau moters.

„Aš juk nė vieno neverčiu su manimi miegoti. Jie patys ateina. Jiems, matyt, taip lemta. Aš tik tarpininkė tarp jų ir Dievo valios. Jie patys turi žinoti, kaip saugotis ir elgtis. Aš visai nesijaučiu kalta“, – atsakė pašnekovė, žiūrėdama į Adolfą. Šis pritariamai linktelėjo galvą.

Laukė savo mylimosios

Karštomis vasaros dienomis Adolfas nerasdavo Vilniuje vietos.

Savaitėmis jis užsidarydavo vienas nuošalioje giminių sodyboje, bet nerimas jį vėl atvesdavo į miestą.

Baigėsi pinigai, seko valia. Neviltį jis bandė pridengti kaubojiška skrybėle.

Jis sakė be galo lauksiąs Natašos, kuri galbūt vėl atvažiuos rudenį. O gal jie susitiks kur nors Europoje?

Atsisveikindama Nataša tikino, kad ji rami dėl savo mylimojo.

„Nedramatizuoju mūsų išsiskyrimų, – ramiai kalbėjo moteris. – Aš visur jaučiu jį fiziškai. Ar nepagalvoju, kad vienąkart, atvažiavusi į Lietuvą, jo neberasiu? Pagalvoju. Bet man lengviau, kai jis dabar čia, pas savo gimines. Dabar jam nėra prasmės išeiti. Jei norės – gyvens. Jei ne – toks likimas. Aš jam nedraudžiu nei rūkyti, nei gerti. Mes susitiksime kažkur erdvėje, nors tai galbūt ir artina mirtį. Nežinia, ką jis dar iškrės, nes aš nepažįstu kito tokio nenormalaus vyriškio kaip Adolfas“.

(„Lietuvos rytas“, 2001 m.)

Nevaržomo sekso kaina – bilietas į mirtį: AIDS sirgęs vyras neįspėdavo meilužių apie nepagydomą ligą Istorijos, sukrėtusios šalį (3)