Pagrindine Lietuvos teisėsaugos pareigūnų įkalčių rinkimo vieta 2001-ųjų pabagioje tapo Panevėžio apylinkės, o įrankiu – kastuvas.

Buvo atkasinėjamos apie dešimt metų ne tik Panevėžyje, bet ir kituose šalies miestuose siautėjusios „tulpinių“ gaujos aukos.

Panevėžio „tulpinių“ grupuotės, apie kurią tiek daug buvo kalbama ir rašoma, pamatai sudrebėjo tik radus buvusio „Mažeikių naftos“ vadovo Gedimino Kiesaus, jo sūnaus Valdo ir vairuotojo Alfonso Galmino bei keturių jų žudikų kūnus.

Už grotų atsidūrė trys šios gaujos nariai – Virginijus Baltušis, Sigitas Raišelis ir Algimantas Vertelka.

[[ge:lrytas:lrytas:37424381]]

Tačiau tikrasis „tulpinių“ gaujos vadeiva, kuris visada sugebėdavo likti nuošalyje ir nepastebimas, dar liko laisvėje.

Panevėžio „tulpiniai“, kurie jau buvo pradėję legalizuotis kaip verslininkai ir klubų prezidentai ir kurių įtakos mastų bei žiaurumo net ir lakios fantazijos žmogus negalėjo įsivaizduoti, sužlugo dėl tarpusavio konkurencijos.

Siekdami išlikti ir atsikratyti jų darytų nusikaltimų liudininkų bei vykdytojų, gaujos lyderiai masiškai ėmė naikinti ir saviškius. Tad natūralu, kad atsirado savisaugos jausmas.

„Įbauginti kalėjimo iki gyvos galvos grėsmės, dar laisvėje likę ir ką nors žinantys mažiau susitepę grupuotės nariai, vos pajudinti pareigūnų, bemat sutiktų duoti parodymus“, – taip atmosferą eižėjančioje „tulpinių“ imperijoje apibūdino jos aplinką pažįstantis žmogus.

Ši grupuotė turėjo viską: legalų verslą, dešimtis milijonų litų siekusią apyvartą, didžiulę įtaką. Po atskleistų kraupių nužudymų ši atrodžiusi labai tvirta piramidė susvyravo.

Aukų skaičius daug didesnis

Šią gaują ne vienerius metus iš vidaus pažinoję ir jos veiklą analizavę šaltiniai sakė esantys tvirtai įsitikinę, kad saviškių žudymas „tulpinių“ grupuotėje vyko ir iki trijų mažeikiškių pagrobimo.

Pasėtos baimės rūdys gaują ardė kelerius metus. Centimetras po centimetro jos sugraužė net ir labai tvirtą „tulpinių“ kiautą – kai kurie banditai, supratę, kad ir juos gali nugalabyti savi, nutarė gelbėtis liudydami prieš savo vadeivas.

„Apie 1990-uosius pradėjęs studijuoti šios žiaurios gaujos psichologinį portretą ir žinodamas kai kuriuos jų veiklos užkulisius, dabar darau išvadą, kad šių banditų sąžinę slegia tikrai ne dešimt nužudymų, tikriausiai – net dvigubai daugiau. Klaipėda, Vilnius ir Panevėžys – šiuose miestuose reikėtų ieškoti „tulpinių“ gaujos aukų“, – „Lietuvos rytui“ sakė pavardės nepanoręs skelbti gerai informuotas šaltinis.

[[ge:lrytas:lrytas:34701834]][[ge:lrytas:lrytas:34922786]][[ge:lrytas:lrytas:36937393]][[ge:lrytas:lrytas:37376249]]

Šią versiją patvirtino ir kiti kalbinti žmonės, kurie daugiau ar mažiau žinojo „tulpinių“ charakterius, jų veiklą. Jie teigė, kad laisvėje tuo metu dar vaikščiojo apie 15 žmonių, kurie apie vieno ar kito žmogaus nužudymą kažką žinojo ar patys prie to buvo prisidėję.

Miestą vadino kapinynu

Tragiškomis savaitėmis, kai kone pagrindiniu šalies teisėsaugos pareigūnų įkalčių rinkimo įrankiu tapo kastuvas, pamažu ėmė keistis ir Panevėžio įvaizdis.

Po to, kai vienas po kito iš Panevėžio apylinkėse esančių slaptų kapaviečių buvo ištraukti net septynių nužudytų žmonių kūnai, šį miestą lietuviška Čikaga imta vadinti vis rečiau.

Panevėžys imtas įvardyti „didžiuoju Čikagos kapinynu“, kuriame banditai savo aukas slėpti vežė kone iš visos Lietuvos.

Laukė ekspertų atsakymo

Tėvo ir sūnaus Kiesų bei jų vairuotojo A.Galmino gyvybe sumokėta už tai, kad buvo imta vynioti Panevėžio banditų susuktą kruviną nusikaltimų kamuolį.

Manyta, kad tame kamuolyje atsidūrė ir nusikaltimų vykdytojai: 26 metų Giedrius Liubartas, 33 metų Andrius Andrušaitis, 27 metų Egidijus Bučys bei 24 metų Aleksandras Lebedevas. Atlikę DNR tyrimus ekspertai netrukus turėjo atsakyti, ar atkasti kūnai tikrai yra šių asmenų.

Buvęs Panevėžio kriminalinės policijos komisaras, tuometis Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro nusikaltimų tarnybos vadovas Kęstutis Tubis buvo įsitikinęs, kad šių nusikaltimų tyrimo sėkmę lėmė ir tai, jog departamento pareigūnai jau turėjo gerokai didesnių galimybių kištis į kitų rajonų policininkų darbą: „Iš savo patirties žinau, kaip sunku dirbti mieste, kuriame visi apie viską plepa skersai ir išilgai“.

Suimtuosius sukaustė baimė

Bene didžiausia žurnalistų ir pareigūnų daroma klaida artimi šiai gaujai žmonės laikė tai, kad „tulpinių“ lyderiu dažnai būdavo pristatomas Algimantas Vertelka.

Šį vyriškį daugelis panevėžiečių vadino tuščiu žmogumi, kuris savo tuštybę labai norėjo paslėpti pernelyg save sureikšmindamas.

„A.Vertelka tikriausiai dabar sėdi kameroje kelnes pridėjęs, nes jis bijo. Bijojo ir anksčiau, kai buvo suimtas įtarus jį mažeikiškių nužudymu. Bet jis labiau bijo ne kolonijos, o tikrojo lyderio keršto, jeigu staiga neišlaikytų ir pradėtų kalbėti, – 2001-aisiais sakė žmogus, kuriam buvo tekę nemažai bendrauti su šios gaujos viršūnėmis. – Grupuotės vadeiva ne kartą rengė viešas ir žiaurias bausmes, savo intrigomis guldė jam nebereikalingus žmones po velėna“.

Tas tikrasis lyderis, visą tą dešimtmetį bandęs išlikti kitų šešėlyje, nuolatos kartojo savo gyvenimo devizą: „Geriau gyventi vieną dieną karališkai nei visą gyvenimą vidutiniškai“.

Žiaurumu versdavo paklusti

Tačiau tas tikrasis lyderis visą dešimtmetį sugebėjo likti lyg ir antraeiliu žmogumi, nors savo tvirta ir žiauria ranka visus valdė kietai.

Kartą šio nusikaltėlio pavaldiniai nuvežė vienam verslininkui vaizdajuostę, kurioje buvo nufilmuota, kaip jo partneriui didelėmis žirklėmis karpomi pirštai.

Kitam Panevėžio verslininkui „tulpiniai“ tol daužė kepenis ir inkstus, kol šis sutiko savo sėkmingai dirbančią firmą įtraukti į šios gaujos ekonominę struktūrą.

Žinodami apie „tulpinių“ žiaurumą teisėsaugos pareigūnai buvo įsitikinę, kad ir mažeikiškius nusikaltėliai nužudė ne iš karto: galėjo būti, kad iš pradžių galva nukirsta vienai aukai, norint įbauginti kitas.

Nežinia varė iš proto

Kitas suimtasis – Sigitas Raišelis – buvo apimtas panikos, blaškėsi, skelbė bado akcijas, nes nebežinojo, ką jam daryti – jei nekalbės, o A.Vertelka ir Virginijus Baltušis kaltę suvers jam, tada jo laukia kalėjimas iki gyvos galvos.

Jei prabils – sulauks saviškių paniekos ir keršto. S.Raišeliui buvo sunku, nes jis pats lyg ir nebuvo žudęs ir todėl neturėjo jokio noro žilos senatvės sulaukti kalėjimo kameroje.

Kita vertus, S.Raišelis galbūt būtų sutikęs duoti parodymus, tačiau nenutuokė, apie ką pasakoja kiti suimtieji ir tie gaujos nariai, kurie sutiko atskleisti „tulpinių“ gyvenimo užkulisius. Jam buvo labai svarbu sužinoti, ar „Aro“ saugomas ir parodymus davęs Dainius Skačkauskas įduodavo ir tuos, kurie dar buvo laisvėje, ar apsiribojo mažesniu ratu.

Be to, už nugaros visą laiką stovėjo gaujos vadeivos šešėlis. S.Raišelis tikrai turėjo žinoti, kas jo lauktų, jeigu ryžtųsi pradėti duoti parodymus.

Vadeiva gražuolio veidu

Iš tuo metu sulaikytų „tulpinių“ didžiausią autoritetą gaujoje turėjo V.Baltušis. Išskirtinę jo padėtį rodė ir tai, kad atsidūręs už grotų dėl trijų mažeikiškių nužudymo jis vienintelis pareikalavo advokato iš Italijos.

Mylimas moterų, sportiško sudėjimo, visą laiką, net ir bendraudamas su savo priešais, besišypsantis V.Baltušis visą dešimtmetį ir buvo „tulpinių“ siela.

Lieti prakaitą sporto salėje V.Baltušis versdavo ne tik „torpedas“, bet ir visą gaujos elitą. Nors gero išsilavinimo jis neturėjo, tačiau buvo apsišvietęs, skaitė mąstymą ir bendravimą lavinančias filosofijos bei psichologijos knygas.

Nuolat V.Baltušio sukurtoje struktūroje egzistuodavo ir maždaug šešių įtakingiausių žmonių taryba. Ji su žemesnio rango „tulpiniais“ dėl teigiamo įvaizdžio išlaikymo viešai nesibičiuliaudavo. Jie save laikė verslininkais.

V.Baltušis ir kitus nuolat ragindavo bendraujant šypsotis. Dėl ko nors sunerimusį verslininką ar gaujos narį jis galėdavo apkabinti ir saldžiai nusišypsojęs pasakyti, kad niekas, girdi, jam negresia, viskas esą bus gerai. Tačiau jau po kelių minučių jis galėdavo duoti nurodymą su tuo žmogumi susidoroti.

Į tuos V.Baltušio spąstus tikriausiai ir pakliuvo daugelis jo priešų ir draugų, kurių neliko tarp gyvųjų.

Žiaurumo mokėsi iš „Kavioro“

Vieni informacijos šaltiniai teigė, kad „tulpinių“ gaują sulipdė ir jai kurį laiką vadovavo žinomas Panevėžio nusikaltėlių pasaulio autoritetas Romas Kavaliauskas, pravarde „Kavioras“. Jis esą ir išugdęs V.Baltušį.

Visas miestas matė, kad greta „Kavioro“ visada būdavo V.Baltušis. Ir visiems buvo aišku, kad V.Baltušis su savo tada palyginti jauna grupuote patirties sėmėsi iš šio nusikaltėlių autoriteto.

Dar sovietmečiu su bendrininkais R.Kavaliauskas Kėdainių rajone žiauriai nužudė mokytoją, plėšikavo ir žalojo vienkiemių gyventojus. Jis buvo nuteistas 15 metų nelaisvės.

Pergudravo savo mokytoją

Žvelgiant į 1990-ųjų įvykius po dešimtmečio nesunku buvo pastebėti, kad protingu ir pakankamai pragmatišku laikytas R.Kavaliauskas paprasčiausiai buvo apgautas ir sudorotas.

Tada su vos 25 metų sulaukusiu V.Baltušiu, dar tik kuriančiu savo grupuotę, nė vienas Lietuvos nusikaltėlių autoritetas nesikalbėjo. Palaikymą, kurio labai reikėjo V.Baltušiui, garantuoti galėjo dešimt metų vyresnis ir jau teistas R.Kavaliauskas.

Nors formaliai lyderiu ir buvo laikomas „Kavioras“, faktiškai visiems veiksmams vadovavo V.Baltušis.

Gaujos narius siejo vienodas amžius ir teritorija, kurioje jie gyveno – Tulpių gyvenamasis mikrorajonas.

Ar galėjo realiai tokiai grupuotei įtakos turėti „Kavioras“, kurio su šiuo jaunimu niekas nesiejo?

Netrukus po vieno turto prievartavimo atvejo ir pats nusikaltėlių autoritetas apmaudžiai suprato, kad juo buvo tik pasinaudota.

Verslininkas nepakluso

1991-aisiais kai kurie Panevėžio verslininkai jau buvo praturtėję. G.Steponavičius su draugais irgi buvo iš tų, kurie plėtė savo verslą.

Sužinojęs apie sėkmingai dirbančius verslininkus „tulpinių“ jaunimas paprašė, kad kartu dirbti priimtų vieną jų žmogų.

Gaujos veiklos scenarijus nebuvo sudėtingas: įterpia savo žmogų, šis už firmos pinigus perka žaliavos, tačiau netrukus paaiškėja, kad žaliavos pardavėjas fiktyvus, prekių nėra, pinigų irgi, o tie, kurie bando jų ieškoti, susiduria su baisiu teroru.

Tačiau G.Steponavičius su „tulpinių“ ekonomine struktūra susilieti atsisakė.

Atsikratė savo lyderio

Tačiau bausti nepaklusniojo G.Steponavičiaus 1992 metų sausio mėnesį atėjo ne V.Baltušis su savo jaunimu. Reikalaudami pinigų ir pašaudę iš automatų į pastatą, kuriame buvo keli žmonės, R.Kavaliauskas su draugais dar po kelių dienų susirado bute ir patį G.Steponavičių.

Susirėmimo metu verslininkas pistoleto šūviu buvo lengvai sužeistas. Policininkų persekiojamas R.Kavaliauskas pasislėpė Maskvoje.

„Tulpinių“ autoritetas Lietuvoje tuo metu jau buvo ūgtelėjęs. Tuo tarpu V.Baltušį nervino, kad įtakingas „Kavioras“ į gaują nori atsivesti daugiau savo bendraamžių ir perimti finansų kontrolę.

Be to, slapstydamasis Rusijoje, „Kavioras“ reikalavo, kad būtų „šildomas“ (išlaikomas) gaujos pinigais.

Tada Panevėžio policija net neslėpė, kad adresą Maskvoje, kur slapstėsi R.Kavaliauskas, jie gavo būtent iš „tulpinių“ lyderių. Pačioje gaujoje buvo kalbama, kad konkurento atsikratyti nutarė V.Baltušis.

Gaujai buvo nebereikalingas

Tačiau išduotas saviškių ir patekęs į koloniją „Kavioras“ pasijuto vienišas: „tulpiniai“ savo lyderį pamiršo, negaudavo jis iš saviškių nei drabužių, nei skanesnio maisto.

Grįžęs iš kolonijos „Kavioras“ savo grupuotės jau nebepažino: finansiškai sustiprėję, suįžūlėję ir išsikovoję autoritetą, „tulpiniai“ jau nebesiskaitė ir su kitomis gaujomis.

Prakutęs V.Baltušis konkurentus jau vadindavo driskiais, atsisakydavo dalyvauti net ir gaujų „strelkose“ (pasitarimuose).

„Kavioro“ nuopelnų „tulpiniai“ irgi nebevertino, o pragyvenimo šaltinio jam pasiūlė pasiieškoti kitur. Kokius metus pavarytasis ieškojo savo vietos, tačiau nesėkmingai. Galų gale R.Kavaliauskas pareikalavo, kad „tulpiniai“ perleistų jam kontroliuoti kelias nedideles degalines.

„Tulpiniai“ lyg ir pažadėjo pagalvoti. 1995 metų gegužės 2 dieną „Kavioras“ ir su juo važiavęs E.Dvilevičius automatų šūviais buvo nužudyti. Nuo to laiko pritilo ir kiti R.Kavaliausko kartos banditai, supratę, kad kažko išsireikalauti iš „tulpinių“ yra tiesiog neįmanoma.

Po tų žudynių, kai buvo smogta didžiausiam nusikaltėlių autoritetui, visos kitos miesto gaujos suprato, kad spirito, narkotikų, prostitucijos ir naftos verslas priklauso „tulpiniams“.

Prisidengė kitu lyderiu

Kai „Kavioras“ sėdėjo kolonijoje, V.Baltušiui pavyko prisikalbinti, kad pas jį pereitų autoritetą turėjęs „Kavioro“ bendraamžis Saulius Janonis. Dėl to ant jo labai niršo vadinamieji Panevėžio nusikaltėlių pensininkai – R.Kavaliausko kartos banditai. Net ir vėliau dažnai buvo teigiama, kad S.Janonis buvo „tulpinių“ lyderis. Tačiau tai – tik mitas.

Gaujos strategiją analizavę šaltiniai jau tada teigė, kad S.Janonis buvo reikalingas tik kaip priedanga prasidėjus dalyboms dėl įtakos sferų su kauniečiais ir vilniečiais. Naudinga buvo, kad tariamą lyderį vertintų kitų miestų nusikaltėliai ir kad jis padėtų kilti V.Baltušiui bei jo jaunimui.

Visi pagrindiniai svertai vis tiek buvo likę V.Baltušio rankose.

Taip pat buvo manoma, kad anksčiau ar vėliau S.Janonį ištiks geriausiu atveju „Kavioro“ (tuo metu jis dar buvo gyvas, tačiau nustumtas į šalį) likimas, blogiausiu – mirtis nuo saviškių rankos.

S.Janonis dingo be žinios

S.Janonis apie 1998 metus, kai jau nebebuvo gyvo R.Kavaliausko, o gauja kraujo prišlakstė ir kituose miestuose, tikrai pradėjo svyruoti.

Vyresniosios kartos nusikaltėliai buvo atsargesni, nelinko be atodairos žaloti ir žudyti. Galbūt tam įtakos darė ir amžius, nes laisvę, šeimą ir ramybę keturiasdešimtmečiai pradėdavo vertinti labiau nei bet kokia kaina gautus pinigus.

Tų laikų santykius gaujoje žinoję informacijos šaltiniai neigė spėliones, kad S.Janonis, kaip grupuotės finansinių reikalų tvarkytojas, pasigrobė dalį pinigų ir todėl buvo nužudytas.

Nusikaltėlių pinigai buvo firmų, dažnai ofšorinių, sąskaitose, o jas tvarkė pats V.Baltušis.

S.Janonis tapo niekam nebereikalingas ir pats tai jautė. Iki 1999 metų kovo, kai jis dingo išėjęs iš namų, grupuotę jau slėgė ne vieno žmogaus nužudymas. S.Janonis susvyravo ir tikriausiai išsigandęs nutarė pasitraukti. Tai padaryti jis mėgino taikiai.

S.Janonis, kaip kažkada ir „Kavioras“, norėjo, kad jam paliktų tik galimybę verstis naftos verslu. Tačiau ir čia jam kelią pastojo V.Baltušis. Pats jis buvusio savo finansininko nepersekiojo, šį darbą atlikdavo labai noriai pasiuntiniu dirbęs A.Vertelka. Šis troško, kad jį visi laikytų lyderiu.

Be to, tais metais ir V.Baltušis jau buvo subrendęs, jam nebereikėjo tarpininkų. „Tulpiniai“ jau galvojo apie kitą žingsnį – legalizavimąsi.

S.Janonis geram strategui V.Baltušiui buvo tik dar viena auka. Informuoti šaltiniai manė, kad S.Janonis galėjo būti nužudytas vadinamajame tulpinių dvare Ėriškiuose. Netoliese turėjo būti užkastas ir jo kūnas.

S.Janonis galėjo būti pakviestas derėtis dėl naftos ir nužudytas.

Tokius kruvinus darbus dažniausiai atlikdavo smogikų vadeiva R.Čeponis. Jis būdavęs toks neprognozuojamas ir klastingas, kad kiekvienas iš nusikaltėlių pasaulio, gavęs jo pasiūlymą susitikti, nežinodavo, ar grįš gyvas.

Manoma, kad R.Čeponiui galėjo būti pavesta susidoroti ir su S.Janoniu. Pats R.Čeponis 2001 metų pavasarį per policijos pareigūnų operaciją buvo nušautas Pasvalio rajone, netoli Pušaloto.

Gauja siautė ir Klaipėdoje

Su S.Janonio pavarde susijęs ir Klaipėdos verslininko dingimas.

1994 metais buvo pagrobtas šio miesto bendrovės „Prizmė“ savininkas K.Mančys. Pareigūnai nustatė, kad paskutinįsyk verslininkas artimiesiems skambinęs iš mobiliojo telefono, kurį savo vardu buvo įsigijęs S.Janonis.

Tąkart K.Mančys prašęs artimųjų surinkti jam išlaisvinti 100 tūkst. JAV dolerių. Pinigai buvo perduoti, tačiau verslininkas dingo.

Pareigūnai tuomet turėjo operatyvinės informacijos, kad verslininką buvo pagrobę būtent Panevėžio „tulpiniai“.

S.Janonis buvo sulaikytas 1995 metų gegužę. Tačiau tąkart jam kaltinimai dėl verslininko nužudymo pateikti taip ir nebuvo.

Dirbo žvalgybai?

Sulaikant S.Janonį pas jį buvo aptiktas Krašto apsaugos ministerijos žvalgybos ir kontržvalgybos skyriaus išduotas pažymėjimas, draudžiantis pareigūnams tikrinti jo pateikėją.

Nors antspaudas ir parašas buvo padirbti, blankai – tikri. Juos S.Janoniui kažkas turėjo parūpinti.

Tada sklandė kalbos, kurias gerai žinojo ir net bandė tikrinti tuo metu su gaujomis dirbę Panevėžio pareigūnai – S.Janonis mainais už kai kurias paslaugas esą teikęs šios ministerijos žvalgybos skyriui informaciją.

S.Janonis tikrai artimai bendravo su šio žvalgybos skyriaus darbuotoju panevėžiečiu Audriumi Krivicku, kurį daugelis pažinojo „Pižo“ pravarde. Policija kartą net buvo šturmavusi naktį jo žmonai priklausiusią parduotuvę, kurioje rado nemažai nelegaliai laikytų graižtvinių šautuvų.

1994 metų liepos mėnesį A.Krivickas ir kartu su juo važiavęs M.Kačkis prie savo tėvų namo buvo suvarpytas automatų kulkų. Tai įvyko naktį po to, kai A.Krivickui paskambinęs vienas žmogus paprašė skubiai atvykti pas tėvus.

Gaujai labai sekėsi

„Tulpiniams“ labai sekėsi. Nužudė vieną verslininką – ramu, dar vieną – irgi ramu. Tada pradėjo naikinti saviškius ir patys juos laidoti. Ir vėl – ramybė.

Manyta, kad su šios gaujos vardu galėjo būti susijęs ir gaujos aplinkos žmonių Vygando Dačiulio bei Sauliaus Bitės dingimas.

Kai kas manė, kad S.Bitė buvo nužudytas tik todėl, kad nuolat mušdavo vieną moterį, o į jos grasinimus užsiundyti „tulpinius“ jis reaguodavo nešvankiai atsiliepdamas apie šią grupuotę. Iš tos moters S.Bitė imdavo ir platindavo narkotikus, tačiau netrukus įsiskolino apie 2 tūkst. JAV dolerių.

Viskam taip susiklosčius, atėjo laikas S.Bitės atsikratyti. Tai padarė D.Skačkauskas, po egzekucijos užkasęs aukos kūną netoli Skaistgirių esančiame miške.

Taip pat su gauja dirbusio Laimo Rasiulio, verslininkų sutuoktinių Juliaus Viliaus bei Danutės Džiuvių dingimai be žinios buvo siejami su „tulpiniais“.

Kai kurie iš „tulpinių“, išsigandę gresiančio susidorojimo, slapstydavosi kolektyvinių sodų nameliuose. Vienas tokių, kurio brolis jau buvo nužudytas, pabėgo gyventi į Didžiąją Britaniją, kiti spruko į Ispaniją.

Konfliktuoti nebuvo verta

Nors laikraščiai jau seniai rašė, kad Ėriškiuose yra įsikūręs banditų lizdas, Panevėžio pareigūnai nesivargino jį stebėdami ir registruodami atvažiuojančių bei išvažiuojančių automobilių numerius.

Jeigu bent jau tokiu būdu būtų daromas psichologinis spaudimas, gaujai savo juodus darbus atlikti būtų buvę kur kas sunkiau. O buvo apsiribota dviem dvaro šturmais, kurie nedavė jokių rezultatų.

Kartą prie Ėriškių tvenkinio žvejoti atvykę vyrai nustėro pamatę nepaprastas pramogas: banditai laisvalaikį leido gaudydami žuvis elektra ir šaudydami iš ginklų į žvejo plūdę.

Rašyti pareiškimą policijai? Gal juokaujate? Visi Panevėžyje žinojo, kad veltis į tuos dalykus pavojinga.

Dvarą siūlė kontroliuoti

„Tulpinių“ klestėjimo laikais Panevėžio apygardos prokuratūra net keletą kartų žodžiu ir raštu kreipėsi į miesto policijos vadovus, siūlydama įrengti S.Raišelio tėvo vardu įsigytame Ėriškių dvare slaptą klausymosi aparatūrą.

Tokiam darbui atlikti prokurorai buvo net radę gaujos aplinkos žmogų, kuris sutiko išdėlioti „blakes“ grupuotės dvaro kambariuose.

Tačiau iš tuomečių policijos vadovų, kurie privalėjo dirbti operatyvinį darbą, ateidavo keistoki atsakymai. Juose buvo aiškinama, kad dvaras jau seniai tuščias, ten nieko nebevyksta, nebent susirenka patriukšmauti jaunimas.

Tad sumanymo klausytis grupuotės narių pokalbių miesto policijos operatyvininkai tąkart atsisakė.

Sėkmė lydėjo ne visur

Policijos pareigūnai banditus buvo palikę ramybėje, o Rusijos nusikaltėlių pasaulis „tulpinius“ persekiojo.

„Tulpiniai“ naftos versle paprasčiausiai apgavo Rusijos banditus.

Įvairių šaltinių minėta aferos pinigų suma siekė nuo pusės iki dviejų milijonų JAV dolerių.

Per kelerius metus samdyti žudikai nužudė Ž.Paušą ir D.Keciorį, dar kelis sunkiai sužeidė. V.Baltušis, kuris irgi dažnai patekdavo į žudikų ugnį, tuoj pat sprukdavo į pogrindį, o iš jo išlindęs policijai aiškindavo, kad slėpėsi ne nuo jos, o nuo samdytų žudikų.

Policija V.Baltušiu tikėjo

V.Baltušis su pareigūnais bendrauti vengdavo, tačiau kai jam tai būdavo naudinga, jis kalbėdavo jiems labai daug.

Kai pareigūnai klausdavo, ką jis yra pridaręs, kad jį taip persekioja, V.Baltušis irgi labai noriai aiškindavo, jog tai – G.Steponavičiaus samdyti žudikai siaučia. Esą keršija.

Tačiau kai pasiteiraudavo apie jo aferas naftos versle, V.Baltušis nustebdavo, kad apskritai tokia versija yra keliama, ir iškart nutildavo.

O juk į G.Steponavičių šaudė ne V.Baltušis ir jo jaunimas, o R.Kavaliauskas. Su pastaruoju G.Steponavičius buvo susitikęs ir susitaikė, net į teismo posėdžius liudyti prieš „Kaviorą“ nevyko. Tad už ką G.Steponavičius turėtų keršyti V.Baltušiui?

Tokiais išvedžiojimais V.Baltušis Panevėžio pareigūnus už nosies vedžiojo keletą metų. Šie plušo tirdami tokią versiją, o V.Baltušis kibo į naftos verslą. Kuo tai pasibaigė? Panevėžio pareigūnai netikėtai gavo bylą, kuri juos pačius pritrenkė.

Iš valstybės grobė milijonus

1993 metais buvo įregistruota individuali E.Jurėno įmonė „Valdeta“, kuri prekiavo kietuoju, skystuoju ir dujiniu kuru. Šioje bendrovėje direktoriais dirbo V.Baltušis, A.Vertelka bei Ž.Pauša. Šiam vadovauti teko tik kelis mėnesius, nes samdyti žudikai dienos metu vienoje judriausių Panevėžio gatvių sankryžoje jo kūną suvarpė automato kulkomis.

Kai per mokesčių inspekciją ir kitas instancijas pradėjo viešumon lįsti šios grupuotės aferos, pareigūnai susiėmė už galvų. Panevėžio „tulpiniai“ jau seniai buvo išaugę ne tik Panevėžio, bet ir visos Lietuvos marškinėlius.

Sumaniai manipuliuodami ryšiais su Rusijos ir Vakarų šalių firmomis, „tulpiniai“ nesumokėjo Lietuvos valstybei beveik 10 mln. litų mokesčių.

Ne ši suma gąsdino pareigūnus. Šiurpino kas kita. Jei tik vienos firmos mokesčiai sudarė 10 mln. litų, tai kokia buvo visų „tulpinių“ firmų metinė apyvarta? Ir kokią įtaką visoje Lietuvoje už tokius pinigus buvo galima daryti?

Padėjo nematoma ranka?

Ilgus metus ši nesumokėtų mokesčių byla buvo svaidoma iš Panevėžio į Vilnių ir atvirkščiai.

Jau tada buvo aišku, kad šią bylą turėtų tirti Tardymo departamentas. Panevėžys tiesiog neturėjo tokių specialistų, kurie išnarpliotų šias finansines aferas ir sugebėtų uždėti antsnukį šios gaujos ekonominiam klestėjimui.

Nors ir labai keista, tačiau šios baudžiamosios bylos tyrimas buvo vilkinamas lygiai tiek, kiek to reikalavo įstatymai, kad ji dėl senaties termino turėtų būti nutraukta. Taip ir atsitiko.

Tuometis Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, kartu ėjęs ir organizuotų nusikaltimų bei korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Gintaras Malčiauskas manė, kad ši byla buvo puikiausia proga smogti grupuotės biudžetui: „Tačiau tokios bylos, kurioje įvairios sąskaitos ir firmos buvo minimos nuo Rusijos iki Airijos, paprastas prokuroras ar policijos tardytojas, turintis dar ir keliasdešimt dviračių vagysčių ar smulkaus chuliganizmo bylų, tikrai nepajėgus išnarplioti“.

Prokuroras įsitikinęs, kad bylai tirti turėjo būti sudaryta atskira grupė, kuri mažiausiai dvejus metus būtų narpliojusi vien tik „Valdetos“ aferas. Taip daroma ir užsienyje, kai bylos pripažįstamos itin svarbiomis.

Gaujos nariai veikė legaliai

Tai ne vienintelis atvejis, kai „tulpiniai“ nesislėpdami nei nuo pareigūnų, nei nuo visuomenės tiesiog demonstravo savo jėgą ir nebaudžiamumą.

Šios grupuotės nariai buvo įregistravę ir dar vieną savo firmą – „Damitrą“. Jos akcininkai buvo V.Baltušis, S.Raišelis, S.Janonis bei vėliau nužudyti Ž.Pauša ir D.Kecioris. Kai kurie jų dirbo direktoriais.

Taip ši grupuotė atvirai demonstravo, jog ji yra galinga ir neliečiama, todėl daugelis Panevėžio verslininkų net pagalvoti bijodavo, kad dėl žiaurių kankinimų galėtų rašyti pareiškimą policijai ar prokuratūrai.

„Damitros“ įstatuose irgi buvo įregistruota veikla – prekyba naftos produktais. Ir ši bendrovė veikia iki šiol, tik savininkai jau kiti.

V.Baltušis buvo ir bendrovės „Taulėnai“ steigėjas. Ši bendrovė taip pat vertėsi naftos verslu.

Visos „tulpinių“ firmos veikė atvirai ir nesislėpdamos.

V.Baltušio grupuotė buvo investavusi į mažiausiai dvi garsias Panevėžio kavines, kelias parduotuves, kurių vadovais dirbo iš pažiūros niekuo dėti žmonės.

Gauja veržėsi į žiniasklaidą

Tuo metu „Damitra“ daug kam netikėtai pradėjo veržtis ir į Panevėžio savivaldybės televizijos ir radijo eterį.

Su šia televizija, kuri priklausė miesto savivaldybei, „Damitra“ buvo pasirašiusi panaudos sutartį. Pagal ją „tulpinių“ bendrovė buvo įsipareigojusi remontuoti televizijos ir radijo įrangą, leisti naudotis savo technika ir automobiliu.

Tuo tarpu savivaldybės televizija ir radijas turėjo leisti „tulpiniams“ nemokamai naudotis patalpomis. Be to, televizijos ir radijo direktorius buvo įsipareigojęs transliuoti „Damitros“ parengtas laidas.

Kaip taikliai pastebėjo vienas iš informuotų šaltinių, tuo metu Panevėžys jau buvo atsidūręs ant „visuotinės miesto tulpinizacijos slenksčio“. Tačiau panaikinti šią sutartį privertė įsikišusi prokuratūra.

Politinei miesto valdžiai ši sutartis nerimo visiškai nesukėlė.

Įkūrė ir savo bokso klubą

Vienas „tulpinių“ lyderių S.Raišelis buvo metęs iššūkį pareigūnams ir 1995 metais, kai su dar keliais anksčiau teistais arba policijos akiratyje esančiais draugais įkūrė bokso klubą „Achilas“.

Tuometis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ viceprezidentas A.Vasiliauskas leido jiems naudotis gerai įrengta baze, bet, „tulpinių“ nelaimei, tuo metu miesto bokso federacijai vadovavo vienas Panevėžio policijos vadovų Valentinas Pečininas. Pareigūnas atsisakė priimti į federaciją klubą, kurio steigėjai buvo žinomi kaip teisti arba įtartini asmenys. Vėliau jau vienas šio klubo vadovų V.Dačiulis dingo be žinios.

„Achilo“ bokso klube tuo metu kažkas treniravosi, tačiau kas, suprasti buvo nelengva. Varžybose šis klubas nedalyvaudavo, treniruotės vykdavo prieš tai užrakinus duris.

„Achilas“ įveikė policininką

Kartą policijos pareigūnai atėjo patikrinti treniruočių ir buvo priversti ilgai laukti už durų. Tąkart į policiją iš šio klubo buvo atvežtas ir S.Janonis bei dar keli gaujos nariai.

Kova dėl šios gerai įrengtos sporto salės vyko labai atkakliai.

V.Pečininui iš nusikaltėlių pasaulio grasino, kad jis bus atleistas iš policijos, jei nesutiks į federaciją priimti „Achilo“. Tuometis Panevėžio apskrities viršininkas P.Zablockis rašinėjo raštus Vyriausybei, prašydamas dar kartą svarstyti, ar tikrai „Achilo“ klubas vertas tos salės.

Tuo tarpu sporto draugijos „Žalgiris“ viceprezidentas A.Vasiliauskas sakė, kad ten sportuojantiems žmonėms ant kaktos neparašyta, kas jie tokie. Netrukus V.Pečininas, likus iki pensijos keliems mėnesiams, buvo atleistas iš darbo panaikinus jo etatą. „Tulpiniai“ šventė pergalę.

Prisiviliojo ir čempioną

Į „Achilo“ klubą treneriu dirbti tuo metu buvo priimtas Europos čempionas Vitalijus Karpačiauskas. Šis blaškėsi: vieniems sakė, kad klubas normalus ir jame treniruojasi šaunus jaunimas, kitiems aiškino, kad treneriu beveik nedirba, nes turįs kitokių darbų.

Net po S.Raišelio suėmimo V.Karpačiauskas, paprašytas pakomentuoti savo santykius su S.Raišeliu, stebėjosi klubo prezidento sulaikymo faktu ir žėrė liaupses sulaikytajam.

Tuo tarpu tikri bokso treneriai, per kelis dešimtmečius išugdę ne vieną kartą gerų boksininkų, net ir tą patį V.Karpačiauską, visą laiką treniravosi lengvosios atletikos maniežo kampe.

Pradėjus virti aistroms dėl salės, tuo metu miesto policijos organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos išduotoje pažymoje buvo pabrėžiama, kad „Achilo“ klubo steigėjams, nutarusiems pagerinti savo įvaizdį, pavyko prisivilioti ir garsų boksininką.

Žmonės dingdavo be žinios

Ne vienas bandė atsakyti į klausimą, kodėl „tulpiniams“ sekėsi? Ar tik toji nematoma ranka, puoselėjusi šios grupuotės klestėjimą, nekyšojo iš miesto policijos, prokuratūros, Seimo?

Pasaulio patirtis rodo, kad jeigu staiga ima daugėti dingusių be žinios žmonių, tai gali būti signalas, jog nusikaltėliams ir teisėsaugos pareigūnams galbūt pavyko surasti bendrą vardiklį.

Dingusiojo be žinios gali būti ieškoma metų metus, tačiau byla dėl nužudymo niekada nebus iškelta, jeigu nebus rastas dingusiojo kūnas.

Banditai savo priešus ir draugus gali naikinti juos pagrobdami, nužudydami, o jų kūnus paslėpdami. Tokiu atveju pareigūnai gali raportuoti savo vadovams apie tai, kad nusikalstamumo lygis smunka, nužudymų mažėja, o dingusieji gal kada nors patys namo parsibastys. Banditams tai irgi patogu, nes niekas nelips ant kulnų.

Kokia padėtis buvo Panevėžyje? Įtarimų, kad šio miesto pareigūnai su banditais tarėsi, tikrai būta.

Nuo 1992 metų iki šių dienų Panevėžyje dar nesurasti 32 be žinios dingę žmonės. Per tą patį laikotarpį šiek tiek didesniuose Šiauliuose – tik dvylika žmonių.

Net ir kelis kartus didesnis Kaunas dingusių bei iki šiol nesurastų žmonių skaičiumi Panevėžio nepralenkė. Tokių Kaune dabar yra 30.

Komisarai – kovų įkarštyje

Vis dėlto prokuroras G.Malčiauskas pripažino, kad tuo sunkiu metu operatyvinio darbo miesto policija beveik nedirbo, todėl po rezonansinių nusikaltimų tekdavo dirbti lyg būtum aklas ir kurčias.

Pareigūnas manė, kad situacija vėliau gerokai pasikeitė.

Kai „tulpiniai“ klestėjo, Panevėžio policijoje virte virė vadovų kova dėl įtakos komisariate. Vieni skundė kitus, dar kiti prikaišiodavo savo kolegos kabinete „blakių“.

Prokuroras G.Malčiauskas manė, kad tada operatyvinis darbas su gaujomis policijoje ir buvo pamirštas. Tai tęsėsi kelerius metus.

Pareigūnų tarpusavio kova aidu atsiliepė ir miesto nusikaltėlių pasaulyje. Banditai pasinaudojo palankia proga ir ėmė ieškoti sau palankių komisarų.

Norėjo sukalbamo komisaro

Šių eilučių autoriui buvo tekę atsidurti tų kovų centre. Tada ir atsirado ta garsioji pokalbio įrašo kasetė, kuri neva įrodė, kad kriminalinės policijos komisaras K.Tubis grasino savo pavaldiniui Sergejui Piskunovui susidorojimu.

S.Piskunovas ir jo draugė Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Vida Kazlauskaitė buvo nužudyti netoli Panevėžio 2000 metų lapkritį.

Prieš keletą metų S.Piskunovas žurnalistui buvo leidęs savo automobilyje pasiklausyti tos kasetės įrašo ir karštai įtikinėjo, kad K.Tubį reikia nuo pareigų nušalinti, nes jis esą susikompromitavęs.

Kartu su S.Piskunovu dažnai atvykdavo ir Viktoras Dementavičius, pravarde „Kamaradas“. Pastarasis labai siuto ant K.Tubio, vadino jį „tulpinių“ žmogumi.

„Kamaradas“ nebuvo teistas, jo gyvenimą būtų galima dalyti į dvi puses – šviesiąją ir tamsiąją. Tokį jį visi ir pažinojo.

Tačiau V.Dementavičius buvo žmogus, kuris pareigūnus domino nuolat. Jis visur ir visada stengdavosi rasti naudingų ryšių ir jais pasinaudojęs kam nors padėdavo išvengti teismo ar policijos persekiojimo. Tačiau K.Tubis jį atstūmė.

Tada V.Dementavičius „Lietuvos rytui“ minėjo ir konkretaus komisaro pavardę. Jis, jo manymu, buvo sukalbamesnis ir galėjo pakeisti K.Tubį.

Kartą teko paklausti V.Dementavičiaus, ar jis nebijo, kad jį kas nors gali nušauti, o tai Panevėžyje jau tapo įprasta. Jis nusijuokęs atsakė, jog nieko tokio nedarąs, kad į jį kas nors galėtų kėsintis. Tiesiog stengiasi visiems padėti, ir tiek.

1996 metų vasario 1 dieną V.Dementavičius buvo nužudytas šūviais į galvą pakeliui į namus. Šis nusikaltimas taip ir liko neatskleistas.

Štai tokioje tuometėje aplinkoje rimti nusikaltėliai pareigūnų dėmesio beveik nebesulaukdavo, todėl organizuotas nusikalstamumas Panevėžyje savo šaknis leido vis gilyn.

Hidra buvo nebeįveikiama

Kurį laiką Panevėžio kriminalinei policijai vadovavęs S.Smirnovas manė, kad dingusiųjų be žinios galėjo padaugėti ir dėl nusikaltėlių tobulėjimo.

S.Smirnovui kartą jau buvo tekę aiškintis dėl vieno incidento. Po kruvinųjų įvykių „Svainijoje“ išaiškėjo, kad šis pareigūnas vienam nusikaltėlių autoritetui mobiliuoju telefonu buvo skambinęs net 40 kartų.

„Taip, skambinau, nes po sunkesnių nusikaltimų kviesdavausi jį pokalbio“, – teisinosi S.Smirnovas.

Miesto policijos organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovai bei eiliniai laikui bėgant keitė vieni kitus, tačiau nė vienas jų negalėdavo pasigirti geresniais rezultatais. O ir ką galėjo padaryti eilinis inspektorius, kai „tulpinių“ rankose jau sukosi milijonai?

Pozicijas pareigūnai seniai buvo užleidę ir pajudinti šį jau sutvirtėjusį „tulpinių“ bastioną buvo nebeįmanoma. Teliko laukti, kada jie patys iš vidaus susprogs.

Atsimušė lyg į sieną

Prokuroras G.Malčiauskas sutiko, kad pozicijos buvo užleistos, tačiau manė, kad pastangų sutramdyti įtariamuosius irgi buvo imtasi.

Štai vienam V.Baltušio aplinkos žmonių – Viktorui Pauliukoniui – buvo pasiūlyta taikyti teismo įpareigojimus. Tačiau Panevėžio apygardos teismas nutarė, kad apie didesnius nei 2 tūkst. litų sandorius jis, individualios įmonės savininkas, pranešti pareigūnams neprivalo, nes įmonės finansiniai reikalai niekaip nesusiję su asmeniniais sandoriais.

Po to karto pareigūnai nebeprašė teismo skirti įpareigojimų žmonėms, kurie gali būti įtarti prisidėję legalizuojant nusikaltėlių pinigus.

Po grasinimų subadė peiliu

Kiek plačiai galėjo siekti „tulpinių“ čiuptuvai, liudijo ir 1994 metų rudenį peiliais mirtinai subadyto panevėžiečio Alvydo Gelažio bylos tyrimo vingiai.

A.Gelažis dirbo G.Steponavičiaus įmonėje, kai jį reketavo R.Kavaliausko „tulpiniai“. G.Steponavičiui išvykus į Rusiją, A.Gelažis liko Panevėžyje, tačiau jokių didelio verslo vilčių jis nepuoselėjo, gyveno ramų gyvenimą.

Nepaisant to, „tulpiniai“ jo ramybėje nepaliko. Kartą viename miesto parke priešpriešiais ėjusi jaunuolių grupė jį užkabino: vienas smogė kumščiu, kitas – Giedrius Grybė – dūrė keletą kartų peiliu į pilvą. A.Gelažis mirė iš karto.

Iš pradžių bylą tyrę pareigūnai ėmė narplioti keršto versiją, nes sulaikyti įtariamieji buvo siejami su „tulpinių“ gauja.

Tačiau keršto įrodyti nepasisekė. G.Grybė buvo nuteistas už tyčinį nužudymą 12 metų nelaisvės.

Darė įtaką politikams?

Jau po kelerių metų šio žurnalistinio tyrimo autoriui teko tirti įtarimus, esą G.Grybei gali būti suteikta prezidento A.Brazausko malonė.

Panevėžyje buvo reketuojami parduotuvių savininkai, kuriems buvo aiškinama, jog pinigų reikia G.Grybei iš kalėjimo išpirkti.

Vienas verslininkas, nepakėlęs reketo naštos, parduotuvę uždarė, tačiau prašė nerašyti kodėl. Jis bijojo „tulpinių“ keršto.

Niekas atvirai apie duoklės rinkimą dėl G.Grybės išlaisvinimo neliudijo, todėl šie įtarimai tuo ir būtų pasibaigę.

Bet atsitiko neįtikėtinas dalykas – gal po pusmečio prezidentas A.Brazauskas patenkino G.Grybės malonės prašymą, ir šiam kaliniui bausmės laikas buvo gerokai sutrumpintas. Dar po metų kitų žudikas jau galėjo tikėtis išeiti į laisvę.

Tuomet tik po skandalingo rašinio „Lietuvos ryte“ šalies vadovas A.Brazauskas, supratęs, kad pasigailėjo su „tulpiniais“ siejamo žudiko, savo malonės prašymą atšaukė.

Sunku būtų patikėti, kad patys „tulpiniai“ pinigus išpirkai vežė tiesiai į Prezidentūrą. Jeigu pinigai ir buvo kam nors perduoti, tai tik per politikus, kuriems įtakos jau turėjo ši gauja.

(„Lietuvos rytas“, 2001 m.)

„Tulpinių“ žiedą puoselėjo nematoma ranka: garsioji Panevėžio gauja galėjo siautėti nebaudžiama Garsiausios Lietuvos bylos