Alvinas Karpis buvo viena stambiausių nusikalstamo pasaulio žuvų, kurią troško sučiupti pats JAV prezidentas. Lietuvis gangsteris privertė pražilti ne vieną teisėsaugos pareigūną.

„Nenuostabu, kad jo pravardė buvo Creepy (išvertus iš anglų k. – „baisus, keliantis baimę“), – tu tik pažiūrėk, kaip sučiauptos lūpos, kokios akys“, – žiūrėdamos į ant Alkatraso kalėjimo sienos iškabintą nuotraukų eilę kalbėjosi dvi lankytojos.

Moterys nagrinėjo priešais D bloko vienutes sukabintus šioje dalyje kalintų vyrų portretus. Iš nuotraukų žvelgė patys pavojingiausi JAV nusikaltėliai: Amerikos mafijos tėvas Alas Capone, žudikas Robertas Stroudas, žinomas Birdmano pravarde.

Priėjusi arčiau pamačiau, kieno kraupią išraišką turistės aptarinėjo. Po nuotrauka parašyta: Alvinas Francis Creepy Karpis Karpowiczius, geriausiai žinomas kaip Alvinas Karpis.

[[ge:lrytas:lrytas:37704656]]

Vėliau išsiaiškinau, jog ausiai pažįstamas vardo ir pavardės sąskambis – ne atsitiktinumas. Jis – 1907 metais gimęs lietuvių imigrantų sūnus, vienos pavojingiausių JAV istorijoje gaujų vedlys.

Visuomenės priešas Nr.1. Nusikaltėlis, kuriam tuometinis Federalinio tyrimų biuro (FTB) vadovas Johnas Edgaras Hooveris pats norėjo uždėti antrankius.

Žmogus, kuris Alkatrase, griežčiausiame kalėjime JAV, praleido daugiausia laiko iš visų kalinių – 25 metus.

Berniuką augino gatvė

A.Karpis buvo lietuvių Jono ir Onos Karpavičių sūnus. Pora išvyko iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę, iš čia patraukė į Kanadą, kur Monrealyje 1907-aisiais gimė jųdviejų sūnus Albinas.

Tada iš Kanados jie išvyko į galutinį kelionės tašką – JAV. Šeima apsistojo Kanzaso valstijoje.

Albinas ėjo į amerikietišką mokyklą. Pasakojama, jog pradinių klasių mokytojas, negalėdamas ištarti jo lietuviško vardo ir pavardės, pervadino jį Alvinu Karpiu. Prigijo visam gyvenimui.

A.Karpio tėvus aplinkiniai apibūdino kaip sunkiai dirbančius, dorus ir sąžiningus imigrantus. Tačiau kol jo tėvai būdavo darbe, berniuką auklėjo gatvė.

„Nemanau, kad nusikaltėliais gimstama. Bet buvau dar neseniai išaugęs iš trumpų kelnyčių, kai jau žinojau, kad mano karjera bus kriminalinė“, – prisipažino A.Karpis.

Berniukas su draugais arba vienas plėšdavo miesto parduotuves: iš pradžių vagystės būdavo smulkios, o vėliau ir troškimai, ir laimikis augo.

[[ge:lrytas:lrytas:34204532]][[ge:lrytas:lrytas:37859432]][[ge:lrytas:lrytas:28715324]][[ge:lrytas:lrytas:37704583]]

„Jei parduotuvės lange pamatydavau ką nors, ko užsimanydavau, labai nedvejodavau. Mesdavau plytą ar pakelėje surastą akmenį į langą, įsiropštęs pasiimdavau, ko man reikia, o tada nešdavau kudašių.

Dažniausiai žala būdavo didesnė nei mano laimikis: pavogdavau ką nors trijų dolerių vertės, o naują langą įstatyti kainavo apie 50“, – prisiminė A.Karpis.

Paspruko iš kolonijos

Pirmą rimtą nusikaltimą jis įvykdė būdamas dešimties – iš vienos parduotuvės pavogė pistoletą. Tuo metu jis lakstydavo gatvėmis su lošėjais, alkoholio padirbinėtojais ir sąvadautojais.

Būdamas 17-os už dalyvavimą apiplėšime jis buvo nuteistas kalėti 10 metų. Alvinas buvo išsiųstas į nepilnamečių koloniją Hačinsone, bet netrukus su kitu nuteistuoju Lawrence’u De Volu pabėgo.

Jaunuoliai slapstėsi ir toliau plėšikavo. O kai A.Karpio bendražygį sučiupo teisėsauga, jis kurį laiką glaudėsi pas tėvus, kurie tada gyveno Čikagoje, garsėjusioje kaip Amerikos nusikaltėlių irštva.

Vis dėlto pas tėvus sūnus neužsibuvo. Policija iš pataisos namų pabėgusį lietuvį gaudė metus, o pričiupo Misūrio valstijoje, Kanzaso mieste, vagiantį automobilį.

Vaikinas netrukus buvo grąžintas į nepilnamečių koloniją, o vėliau perkeltas į Kanzaso valstijos pataisos namus Lansinge, kur užsimezgė tolesnį jo likimą nulėmusi bičiulystė su banko apiplėšimą įvykdžiusiu Fredu Barkeriu.

Priėmė į savo šeimą

F.Barkeris buvo vienas iš keturių brolių gangsterių gaujos, kurią žiniasklaida vadino Kruvinaisiais Barkeriais. Broliai užaugo šeimoje, kur nuolatos teko kovoti dėl kiekvieno kąsnio.

Nuo ankstyvos jaunystės jie plėšė bankus praliedami kraują.

Bet broliai Barkeriai didžiausius nusikaltimus įvykdė susidėję su A.Karpiu.

Didžiosios depresijos metais policijos pareigūnams ir FTB buvo pats darbymetis. Siautėjo bankus plėšiančių, žmones grobiančių ir žudančių gangsterių klikos.

Sėdėdami Lansinge A.Karpis su Fredu audė mintį, ką veiks išėję į laisvę. Laikas už grotų neįkrėtė jiems sąžiningumo. A.Karpis ir F.Barkeris žinojo: išėję į laisvę jie nebus dar vieni sunkmečio pašlemėkai – jie suburs žymiausią dešimtmečio gaują.

1931-aisiais, kai jau ir A.Karpis išėjo iš pataisos namų, vyrai savo svajonę ėmė pildyti.

Grupuotei vadovavo lietuvis, nes, kaip visuomet pabrėždavo F.Barkeris, jis buvo stulbinamai protingas ir turėjo puikią fotografinę atmintį.

Karpio ir Barkerio gaują sudarė trijų vyrų branduolys: Alvinas, Fredas ir pastarojo brolis Arthuras, dažniau vadintas Daktarėliu.

Per visą gaujos gyvavimo laiką jų talkininkai vis keisdavosi, o narių skaičius siekė 25.

Drauge su jais vogė ir L.De Volas – A.Karpis darbą pasiūlė senam bičiuliui, su kuriuo kadaise pabėgo iš kolonijos.

[[ge:lrytas:lrytas:638188]]

Plėšikai virto pagrobėjais

Karpio ir Barkerio gauja pamažu tapo žinomiausia ir ieškomiausia ketvirtojo dešimtmečio nusikaltėlių grupe.

Ji plėšdavo bankus bei siuntų sunkvežimius ir nesibodėjo anapilin pasiųsti visų, kurie painiojosi jiems po kojomis.

„Būdamas Alkatrase vis mėgindavau suskaičiuoti, kiek žmonių nužudžiau. Suskaičiavau, bet geriau nesakysiu“, – viename interviu kalbėjo A.Karpis.

1933 metais A.Karpis nutarė, kad reikia sukti į pelningesnę sritį – turtuolių grobimą. Vėliau šis sprendimas gaują ir pražudė.

Pirmasis jų pagrobtasis buvo Williamas Hammas – turtingas aludaris, už kurį gangsteriai paprašė 100 tūkstančių dolerių išpirkos. Tai buvo pati didžiausia išpirka istorijoje.

Sėkmingai prisipildę kišenes 1934 metais jie rado naują auką – Šv.Pauliaus komercinio valstybės banko prezidentą Edwardą Bremerį jaunesnįjį, už kurį paprašė dvigubai didesnės išpirkos.

Pinigus jie gavo, bet degalinėje, kur įvyko apsikeitimas, A.Barkeris neapdairiai paliko pirštų atspaudų: jie FTB agentams tapo siūlo galu ieškant banditų. Kadangi E.Bremerio tėvas buvo puikus prezidento Franklino D.Roosevelto draugas, agentams buvo įsakyta iškasti pagrobėjus iš po žemių.

Motušės Barker mitas

Tuo metu jau sklandė legendos, kad akiplėšiškai gaujai geležiniu kumščiu vadovauja moteris – Barkerių motina Kate, vadinama Motuše Barker.

Savo berniukus, kaip juos vadino, moteris iš tiesų palaikė – keliavo visur, kur tik jie sprukdavo, bet mažai įrodymų, kad Motušė darė ką nors daugiau.

„Niekas apie Motušę Barker tiek daug nekalbėjo iki tol, kol ji nebuvo nužudyta. O bėgant metams jie pamažu ją pavertė pabaisa, – tikino A.Karpis. – Su visa pagarba jos atminimui galiu pasakyti, kad ji nebūtų galėjusi suplanuoti nusikaltimų. Ji niekada neskaitė laikraščių, per radiją klausydavosi tik kaimiečiams skirtų laidų, o laisvalaikiu labiausiai mėgo dėlioti dėliones.

Taip, ji žinojo, kad mes – nusikaltėliai, bet pati prie mūsų darbų niekada neprisidėjo. Niekada prie jos neskaičiuodavome ir laimikio. Kai reikėdavo aptarti nusikaltimo planus, išsiųsdavome ją į kiną. O, brol, ji pamatė tikrai daug filmų.“

Motušę Barker savo antrąja motina laikęs Alvinas tikino, jog mitas apie moterį buvo sukurtas tik tam, kad būtų galima paaiškinti amerikiečiams, kodėl FTB agentai suvarpė 62 metų beginklės moters kūną kulkomis.

Visuomenės priešas nenurimo

Tai įvyko 1935-aisiais. Gauja po E.Bremerio pagrobimo mėgino sumėtyti pėdas ir išsiskirstė. Motušė, Fredas ir Alvinas slėpėsi kartu.

FTB agentai perėmė laiškus, kuriuos Motušė Barker siuntė kitur besislapsčiusiam sūnui, ir atsekė nusikaltėlių buvimo vietą.

Kai gangsterių slėptuvė buvo užpulta, per susišaudymą A.Karpis išnešė sveiką kailį. Motušė Barker ir Fredas buvo nukauti.

Operaciją koordinavęs FTB vadovas J.E.Hooveris netrukus gavo laišką iš A.Karpio: „Nužudysiu tave taip, kaip tu nužudei Motušę ir Fredą.“

Iškart po jųdviejų mirties Alvinas pats vos negavo galo. Kai FTB jį aptiko Atlantik Sityje, jis su aštuntą mėnesį nėščia mergina Dolores Delaney sugebėjo atsišaudydami pabėgti, tačiau lietuvio mylimajai buvo peršauta šlaunis. Pora nutarė slėptis atskirai, tačiau Dolores netrukus buvo sugauta. Jos pagimdytą kūdikį įsivaikino Alvino tėvai.

Dar metus A.Karpis tęsė nusikaltėlio karjerą ir kone visiškai vienas apiplėšė traukinį.

JAV istorijoje tiktai keturi nusikaltėliai turėjo sunkiausią kriminalinį įrašą „Visuomenės priešas Nr. 1“.

A.Karpis buvo vienas iš šių keturių kriminalinio pasaulio veikėjų – paskutinis likęs nesučiuptas, vienintelis suimtas gyvas.

Jis tapo asmeniniu FTB vado J.E.Hooverio taikiniu. Kai 1936 m. balandį prieš visą Senatą jis buvo iškoneveiktas dėl prasto vadovavimo ir išjuoktas, kad niekada pats nieko nesuėmė, J.E.Hooveris tarė: „Sugausiu A.Karpį ir pats jam uždėsiu antrankius.“

Prieštaringos istorijos

Po mėnesio Naujajame Orleane automobilyje sėdintis A.Karpis buvo apsuptas FTB agentų – vadinamojo skraidančio būrio, kuris susidorojo su kitais visuomenės priešais. Tačiau sulaikymo versijos labai skiriasi.

Oficialioje FTB ataskaitoje rašoma, kad dešimtys agentų apsupo A.Karpį, o J.E.Hooveris jam pranešė, kad jis sulaikytas.

Pats FTB vadas dar yra pasakojęs, kaip nė nedvejodamas griebė gangsterio ginklą nuo galinės sėdynės, kol tas nespėjo atsitokėti iš nuostabos. Bet iš tiesų tame „Plymouth“ markės automobilyje net nebuvo galinės sėdynės.

Dar įdomiau tai, kad J.E.Hooveris pasakojo, kaip uždėjo lietuviui antrankius. Bet nė vienas FTB agentas jų neatsivežė, nes planavo A.Karpį nužudyti, kaip tai padarė su kitais visuomenės priešais. Jam rankos buvo surištos vieno agento kaklaraiščiu.

„Tai aš paverčiau J.E.Hooverį bebaimiu pareigūnu. Šitas kalės vaikas tokios šlovės nenusipelnė. Jo herojiška istorija yra melas, – memuaruose rašė lietuvis. – Jis nevadovavo mano suėmimui. Išlindo iš už kampo, kai agentai jam pasakė, kad saugu. Atėjo tik nuraškyti šlovės vaisių.“

Ilgiausiai prabuvęs kalinys

Po sulaikymo A.Karpį nutarta siųsti į ką tik atidarytą griežčiausią JAV kalėjimą – Alkatrasą. Tai sužinojęs užkietėjęs nusikaltėlis nerimavo.

„Ta vietelė darosi atšiauri, – savo memuarų knygoje „Ant uolos. Dvidešimt penkeri metai Alkatraso kalėjime“ rašė A.Karpis. – Jeigu Alkatrase sąlygos tokios žiaurios, kaip rašo laikraščiai, kažin kaip tai veikia kalinius? Ar išlieja pyktį vienas ant kito?“

Kaip vėliau paaiškėjo, pyktį lietuvių kilmės nusikaltėlis pats išliedavo kumščiais: nors būdavo tylus, ramus ir daug dirbo, jei kuris nors kalinys suerzindavo, puldavo jo vanoti.

Jis buvo patupdytas į D bloką, kur kaimyninėje vienutėje nuo sifilio jau baigė išprotėti A.Capone. Kad pats nesulauktų tokio likimo, jis prisiėmė kuo daugiau darbų, ypač daug – kalinių valgykloje, kur atrado kepėjo talentą.

Alvinas daug sportavo ir skaitydavo kaip apsėstas. Tie kaliniai, kurie gerai elgėsi, galėdavo rinktis knygas iš 15 tūkst. leidinių turėjusios ir 75 populiarius žurnalus prenumeravusios bibliotekos. Nuteistieji Alkatrase perskaitydavo keliskart daugiau knygų negu žmonės laisvėje.

Alkatrase A.Karpis iš visų kalinių sėdėjo ilgiausiai: atvyko praėjus keliems mėnesiams po jo atidarymo, o jį paliko prieš pat uždarymą – po 25 metų. Jis niekada nebandė pabėgti.

1962-aisiais dėl per didelių išlaidų ir prastėjančios pastato būklės uždarius Alkatrasą, A.Karpis buvo perkeltas į kalėjimą Maknilio saloje. Jis pasakojo, kad čia išmokė gitara groti nusikaltėlių kulto vedlį Charlesą Mansoną.

Po septynerių metų A.Karpis išėjo į laisvę, bet buvo deportuotas į Kanadą, kur gimė, nes neturėjo JAV pilietybės. Negalėdamas susirasti darbo jis rašė memuarų knygas – išleido dvi.

Po 10 metų, praleistų laisvėje, A.Karpis mirė Ispanijoje perdozavęs migdomųjų. Nors pareigūnai įtarė, kad tai buvo savižudybė, Alviną pažinoję purtė galvą: „Jis niekada nepasiduodavo.“

(„Lietuvos rytas“, 2017 m.)

Amerika šiurpo nuo legendinio lietuvio nusikaltėlio: „Šitas kalės vaikas tokios šlovės nenusipelnė“ Atsukam laiką