Vilniuje 1993 metų spalio 12-osios rytą paleisti šūviai pasiglemžė žurnalisto Vito Lingio gyvybę. Kartu jie pakirto „Vilniaus brigados“ viešpatavimą.

Šis įvykis laikomas savotišku lūžiu visuomenės kovoje su nusikaltėliais. Atskleidus žmogžudystę pavyko įrodyti, kad banditai negali diktuoti Lietuvai savo valios.

Tuometis Vilniaus policijos vadovas Vytautas Leipus prisiminė po nuosprendžio ištartus V.Lingio nužudymo užsakovo Boriso Dekanidzės žodžius: „Padirbėjote tikrai neblogai“.

Sumanymas nužudyti žurnalistą V.Lingį buvo sukurptas Jūrmaloje, buvusio SSRS vidaus reikalų ministro Boriso Pugo viloje.

[[ge:lrytas:lrytas:164834]]

Ją nuomojo tada nepageidaujamu asmeniu Lietuvoje paskelbtas mūsų šalies pilietybės neturėjęs B.Dekanidzė. Čia nuolat rinkdavosi aukščiausio rango nusikalstamo pasaulio atstovai.

1993 metų spalio 2-ąją B.Dekanidzė į šią vilą iškvietė „Vilniaus brigados“ smogiką Igorį Achremovą. B.Dekanidzė nusivedė I.Achremovą į atskirą kambarį ir griežtai pareiškė, kad jis su Borisu Bobičenka ir Viačeslavu Slavickiu turi atlikti „šlapią reikalą“ (nusikaltėlių žargonu – žmogžudystę).

[[ge:lrytas:lrytas:12070073]][[ge:lrytas:lrytas:34992840]][[ge:lrytas:lrytas:36379020]][[ge:lrytas:lrytas:36378651]]

Po to perdavė dvi V.Lingio nuotraukas prie automobilio, raštelį su žurnalisto adresu, mašinos numeriu, marke, spalva.

B.Dekanidzė dar pasakė, kad apie pusę devynių V.Lingys išeina pasivaikščioti su šunimi.

Vadeiva įsakinėjo ir grasino

I.Achremovas bandė sužinoti, už ką reikia nužudyti V.Lingį, bet B.Dekanidzė jį nutraukė: „Tai ne tavo reikalas. Jei kas nors po nužudymo norės aiškintis, turės reikalų su manimi“.

Žmogžudystei įvykdyti B.Dekanidzė davė 10 dienų.

Tą patį vakarą I.Achremovas grįžo į Vilnių. „Lietuvos“ viešbutyje jis susitiko su B.Bobičenka ir perdavė B.Dekanidzės įsakymą „nužudyti žmogų su šuneliu“.

B.Dekanidzė ragino kuo greičiau įvykdyti įsakymą.

Jau kitą dieną gaujos vadeivos siųstas žmogus I.Achremovui perdavė du pistoletus ir parodė, kaip su jais elgtis.

Po kelių dienų B.Dekanidzė paskambino I.Achremovui ir piktai paklausė, kodėl delsiama.

I.Achremovui buvo pasiūlyta rinktis: arba jis nužudo V.Lingį, arba pats bus nužudytas.

Tada I.Achremovas apsisprendė. Jis nuvyko prie žurnalisto namų, apžiūrėjo vietovę.

Aukos patykojo prie namų

1993 metų spalio 12-osios rytą susitikę I.Achremovas, B.Bobičenka ir V.Slavickis išgėrė po 50 gramų degtinės ir nuvažiavo vykdyti kraupaus nusikaltimo.

B.Bobičenka pasiliko automobilyje, o pistoletais apsiginklavę I.Achremovas su V.Slavickiu nuėjo prie žurnalisto namų sostinės Fabijoniškių rajone.

Pagal planą I.Achremovas turėjo nušauti žurnalistą, o V.Slavickis – jo senbernarų veislės šunį, jei šis pultų ginti šeimininką.

Žudikai aukos laukė gretimoje laiptinėje. Kai V.Lingys išėjo į lauką, I.Achremovas pribėgo prie jo ir maždaug iš dviejų metrų atstumo paleido tris šūvius.

Po to žudikai nuvažiavo į mišką, kur išmetė savo drabužius bei vieną pistoletą.

Kitą pistoletą, kuriuo buvo nušautas V.Lingys, I.Achremovas susuko į šaliką ir liepė B.Bobičenkai išmesti į Nerį.

1994-ųjų lapkritį Aukščiausiasis Teismas nužudymo užsakovą B.Dekanidzę nuteisė mirties bausme, I.Achremovui skyrė įkalinimą iki gyvos galvos, V.Slavickiui – 14 metų, o B.Bobičenkai – 13 metų ir 3 mėnesius nelaisvės.

Svarbiausia – surinkti įrodymus

Pareigūnams iškart atrodė įtikimiausia, kad V.Lingio mirtis susijusi su rašiniais „Respublikoje“ apie „Vilniaus brigados“ narius ir jų šešėlinį verslą.

V.Lingio publikacijos apie nusikaltėlių kontroliuojamą prieštaringai vertinamą firmą „M & S“ žlugdė gaujos vadeivų tikslus.

„Operatyvinių duomenų, kad žurnalisto nužudymą organizavo ir įvykdė „Vilniaus brigada“, buvo gauta tuoj po nusikaltimo. Tačiau viena – turėti operatyvinės informacijos, kita – surinkti įrodymus. Darbas vyko labai kruopščiai. Įtariamųjų suėmimai prasidėjo, kai jau nebuvo didelių abejonių dėl jų nusikalstamų veiksmų“, – aiškino buvęs policijos komisaras V.Leipus.

V.Leipus teigė, jog iš pradžių svarbiausia buvo ne prakalbinti B.Dekanidzę, I.Achremovą, B.Bobičenką ar V.Slavickį.

„Mums labai reikėjo surasti nužudymo įrankį – ginklą. Kai narai ištraukė pistoletą iš Neries, atsipūtėme“, – prisiminė buvęs Vilniaus policijos vadovas.

„Vilniaus brigados“ siautėjimas ir V.Lingio nužudymas sukėlė didžiulį atgarsį visuomenėje. Žmonės buvo beprarandą viltį, kad pareigūnai pajėgūs sutramdyti nusikaltėlius.

„Žmonės sekė V.Lingio bylos tyrimą. Jautėsi ir valdžios susinervinimas, nes tokia įtampa niekam nebuvo reikalinga. Tyrimo grupė netiesiogiai iš visų pusių buvo spaudžiama – greičiau, greičiau ištirkite. Tuo metu mes jau buvome labai stipriai pasistūmėję, žinojome beveik visas nužudymo aplinkybes, tačiau viešai skelbti pirma laiko nieko dar negalėjome“, – pasakojo V.Leipus.

Dirbo patyrę pareigūnai

V.Lingio nužudymą tyrė grupė, kurią sudarė tuometis Vilniaus apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vadovas Antanas Klimavičius, šio skyriaus prokuroras Gintaras Jasaitis, Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos komisaras Jurijus Britovas bei V.Leipus.

Bene sudėtingiausią darbą byloje atliko J.Britovo tarnyba.

Informaciją apie žurnalisto žudikus šios tarnybos pareigūnai surinko tiek per savo agentus, tiek kitais būdais.

Nors tarp tyrimo grupės branduolio bei žemesnio rango pareigūnų vyravo pasitikėjimo atmosfera, vis dėlto siekiant užkirsti kelią galimam informacijos nutekėjimui operatyviniams darbuotojams užduotys buvo duodamos asmeniškai.

Ministeriją paliko nuošalyje

Šiokia tokia trintis buvo tik su Vidaus reikalų ministerijos operatyvinių tarnybų pareigūnais.

Tuo metu ministerijoje nuolat keitėsi darbuotojai, todėl buvo didelis pavojus, jog tyrimo informacija gali pasiekti nusikaltėlius.

Tad Vidaus reikalų ministerijos organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų pagalbos beveik nebuvo prašyta.

Laikas tapo sąjungininku

„Kas įvykdė V.Lingio nužudymą, mes žinojome maždaug po dviejų dienų. Pasitvirtino versija, jog žurnalistas nušautas dėl rašinių, kurie kėlė pavojų „Vilniaus brigados“ vadeivų ekonominiams pagrindams bei trukdė jų tarptautiniams interesams. Be to, apie žmogžudystę I.Achremovas buvo prasitaręs kitiems „brigados“ nariams. Ta informacija jau sklido“, – pasakojo tuometis tyrimo grupės vadovas, vėliau tapęs generaliniu prokuroru A.Klimavičius.

Po V.Lingio nužudymo I.Achremovas, V.Slavickis, B.Bobičenka bei B.Dekanidzė buvo sulaikyti pagal tuo metu galiojusį Prevencinio sulaikymo įstatymą.

Maždaug po dviejų mėnesių jiems buvo pareikšti kaltinimai.

„Šis įstatymas suvaidino didelį vaidmenį byloje. Negalima sakyti, kad be jo nusikaltimo nebūtume ištyrę, bet jis labai pagelbėjo. Mums tą kartą reikėjo laiko ir, sulaikę tuos asmenis prevencine tvarka, mes jo laimėjome“, – prisiminė A.Klimavičius.

Buvo sučiuptas kavinėje

Kruopščiausiai buvo rengtasi Latvijoje laikinai gyvenusio B.Dekanidzės sulaikymui.

Tai, kad šis mafijos bosas prisidėjęs prie žurnalisto nužudymo Vilniuje, žinojo ir glaudžius santykius su lietuviais palaikę aukšti Latvijos vidaus reikalų ministerijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos pareigūnai. Būtent jie vienoje kavinėje ir sulaikė B.Dekanidzę. Šis buvo labai nustebęs, tačiau nesipriešino.

Reikšdamas pasipiktinimą sau įprastu stiliumi B.Dekanidzė gąsdino, jog pareigūnai nežino, su kuo turį reikalų, ir prižadėjo visus juos atleisti iš darbo.

Vėliau jo žodžiai iš tikrųjų išsipildė. Dėl įvairių priežasčių beveik visi prie „Vilniaus brigados“ vadeivos sulaikymo prisidėję pareigūnai neteko darbo.

Latviai B.Dekanidzės savo šalyje nedrįso ilgai laikyti. Buvo baiminamasi, jog gali atsirasti aukštų jo užtarėjų, kurie nurodys paleisti sulaikytąjį.

Latviai B.Dekanidzę mūsų šalies pareigūnams perdavė tos pačios dienos vakare. Tai įvyko Latvijos ir Lietuvos pasienyje.

Žudikas bandė laviruoti

Pirmasis apie nužudymo aplinkybes prakalbo B.Bobičenka, tačiau tyrimui jis mažai galėjo padėti.

B.Bobičenka prisipažino, kad prie kažkokio namo automobilyje laukė I.Achremovo bei V.Slavickio. Kai bendrininkai parbėgo uždusę, B.Bobičenka supratęs, jog jie kažką padarė.

Nusikaltimo vykdytojas I.Achremovas prakalbo vėliau.

Iš pradžių per apklausas šis „Vilniaus brigados“ narys elgėsi ramiai. Jis pateikinėjo įvairius alibi, kur buvęs nusikaltimo metu, bandė kitaip gintis.

Buvo matyti, jog per apklausą I.Achremovas įsidėmi kiekvieną pareigūnų žodį, bando suprasti, kokių jie turi įrodymų.

Kiekvieną kartą jis vertindavo susidariusią situaciją – spręsdamas, kaip jam toliau elgtis.

I.Achremovas tarsi laikėsi tokios pozicijos – jūs dirbkite, viską tirkite, o aš palauksiu, pažiūrėsiu, kas jums pavyko. Tada nuspręsiu, ką man daryti.

I.Achremovas prakalbo maždaug po kelių savaičių nuo savo sulaikymo – nebegalėjo apsiginti nuo vis daugėjančių jo kaltės įrodymų.

Prieš teismą – pašaipos

Per apklausas nei I.Achremovas, nei B.Bobičenka, nei V.Slavickis neatrodė palūžę, nebuvo puolę į depresiją ir atvirai neatgailavo.

Bendrininkų nuotaikos nepasikeitė net ir prieš pat teismą.

„Kai byla jau buvo beveik baigta, jiems buvo duota susipažinti su visa medžiaga. Visi trys juokavo, šaipėsi vieni iš kitų, jog pakluso boso nurodymui, ir domėjosi, kas pirmas prisipažino. Jie atrodė susitaikę su gresiančia bausme ir nebuvo panašu, jog labai dėl to sielotųsi, – tokios kaltinamųjų nuotaikos įstrigo atmintin A.Klimavičiui.

Laikėsi kaip mafijos bosas

Visiškai kitaip tardymo metu elgėsi B.Dekanidzė. Tai geriausiai prisimena jį apklausęs G.Jasaitis, kuris vėliau tapo generalinio prokuroro pavaduotoju.

– Kuo per apklausas skyrėsi nusikaltimo užsakovas B.Dekanidzė ir nužudymo vykdytojai? – 2003-iaisiais paklausė „Lietuvos rytas“ G.Jasaičio.

– Skirtumas buvo akivaizdus. Kai latviai mums perdavė B.Dekanidzę, jis atrodė ir orus, ir atsipalaidavęs. Iš jo pozos ir žodžių buvo galima suprasti, kad mes be reikalo jį laikome už grotų.

B.Dekanidzė visomis priemonėmis stengėsi pabrėžti, jog tuoj išeis į laisvę. Atrodė, kad tuo jis tikrai neabejoja. Galima sakyti, jog B.Dekanidzė buvo filosofas demagogas. Jis daug ir ilgai šnekėdavo.

B.Dekanidzė aiškino, jog mafija – būtinas rinkos palydovas, jog jie Vilniuje tik tvarką daro. Jis bandydavo įtikinti, kad visai kitaip būtų, jei čia ateitų čečėnų mafija. Iš jo kalbų buvo galima suprasti, kad neįmanoma gyventi be banditų kontrolės.

Per apklausas B.Dekanidzė elgėsi kaip mafijos bosas ir net nebandė to slėpti. Jis save laikė pranašesniu už kitus. Tačiau vieną kartą jis vis dėlto buvo priblokštas ir sutrikęs.

Pasibaigus Prevencinio sulaikymo įstatyme numatytam dviejų mėnesių terminui, aš jam daviau pasirašyti raštą dėl paleidimo.

B.Dekanidzė pasirašė triumfuodamas ir neslėpdamas pasitenkinimo. Jo veide buvo galima perskaityti: „Ar aš nesakiau, kad taip bus?“

Kai pasirašė, aš parodžiau kitą dokumentą – B.Dekanidzė suimamas V.Lingio nužudymo byloje. Jo veidas iškart pasikeitė – pasitenkinimą pakeitė didžiulė nuostaba. Matėsi, kad žmogus yra priblokštas.

B.Dekanidzė tada tiktai ištarė: „Sveikinu už pokštą“.

Su jo bendrininkais bendrauti buvo daug paprasčiau. Tačiau prieš kiekvieną apklausą mes kruopščiai ruošdavomės, tardavomės, ko klausti, kaip.

– Ar labai skyrėsi B.Dekanidzė prieš teismą ir po bausmės paskelbimo?

– Skirtumas buvo. Po teismo aš pas jį buvau atėjęs į Lukiškių kalėjimą. B.Dekanidzė tąkart jau buvo pervilktas tamsiai mėlynais drabužiais.

Tada jis mane kažkodėl pavadino Gediminu, nors gerai žinojo mano vardą ir anksčiau vadino teisingai – Gintaru.

Jautėsi, kad B.Dekanidzė psichologiškai nebebuvo toks stiprus ir atrodė palaužtas. Jis tikėjo, jog nuosprendis bus įvykdytas. Tada jis pirmą ir vienintelį kartą prasitarė iš anksto žinojęs apie tai, kad V.Lingys bus nužudytas.

– Paskutinis jūsų abiejų pokalbis, įvykęs jau po nuosprendžio, buvo įrašinėjamas. B.Dekanidzė tuomet kažką kalbėjo apie „Vilniaus brigados“ ryšius su korumpuotais pareigūnais.

– Toks pokalbis įvyko, bet iš jo naudos buvo mažai. Aš tada B.Dekanidzei siūliau papasakoti, ką jis žino apie savo artimiausio bendrininko Igorio Tiomkino vaidmenį nusikaltimuose, apie tuo metu skandalu virtusią ginklų pirkimo istoriją, kitus dalykus.

Pasakiau atvirai – galime tomis temomis pabendrauti, tada ilgiau pagyvensi. Kol kalbėsi, bausmės vykdymas bus nukeltas.

B.Dekanidzė šio pasiūlymo nepriėmė. Jis manė, kad taip elgtis negarbinga.

– Ir tada, ir vėliau diskutuota, jog B.Dekanidzė buvo ne vienintelis V.Lingio nužudymo užsakovas.

– Į tai aš visada atsakau taip: B.Dekanidzė parinko žmogžudystės vykdytojus, auką, ginklą. Dėl to nėra abejonių.

Mes žvelgėme ir į užsienį. Domėjomės B.Dekanidzei artimais asmenimis.

Ką galiu pasakyti? Ne visi įtarimai pasitvirtina arba ne visada juos įmanoma patvirtinti.

– Kas vyko bylos tyrimo užkulisiuose? Tuomet buvo kalbama apie didžiules sumas, skirtas B.Dekanidzei išvaduoti.

– Buvo visokių bandymų. Apie tai mums pranešdavo policijos operatyviniai darbuotojai.

„Vilniaus brigada“ svarstė galimybę šturmuoti Lukiškių kalėjimą ir ginklais išvaduoti vadeivą. Po šios informacijos kalėjimo apsauga buvo labai sustiprinta.

Ketinta papirkti vieną Lukiškių pareigūną. Planuota, jog jis neva dėl ligos perves B.Dekanidzę į šalia esančią kalinių ligoninę.

Po to sveikatos pablogėjimą suvaidinęs B.Dekanidzė būtų buvęs vežamas į kokią nors miesto ligoninę. Iš jos ar pakeliui nusikaltėlis būtų pabėgęs.

Šis planas žlugo, kadangi pareigūno nepavyko papirkti.

Vos tik sulaikius B.Dekanidzę, jo bendrininkai buvo skyrę 20–30 tūkstančių JAV dolerių už kardomosios priemonės pakeitimą.

Jeigu gerai atsimenu, apie 100 tūkstančių JAV dolerių buvo žadėta vienam iš tuomečių Vilniaus apygardos prokuratūros vadovų už jo pastangas, kad B.Dekanidzė nebūtų nuteistas.

Pagal šį planą kitus tyrimo vadovus ketinta kažkokiais būdais sukompromituoti ir priversti juos pasitraukti.

Bandė gintis iki galo

Valstybinį kaltinimą V.Lingio žudikų teisme palaikęs tuometis generalinis prokuroras, vėliau Seimo pirmininku tapęs Artūras Paulauskas sakė, kad teismo metu B.Dekanidzė jam paliko labai šaltakraujiško žmogaus įspūdį: „Ne pirmą kartą teko siūlyti mirties bausmę ir stebėti tokių žmonių reakciją. Paprastai teisiamieji į tai labai skausmingai reaguoja. Tuo tarpu B.Dekanidzė atrodė visai ramus. Net ir paskelbus nuosprendį nesimatė, kad jis būtų sutrikęs. Bent jau to neparodė“.

B.Dekanidzė buvo įsitikinęs, kad proceso metu daug kas pasikeis – kad parodymus pakeis liudytojai ir teisiamieji, kad jam padės mafijos krikštatėviu vadintas tėvas Georgijus Dekanidzė.

„Niekas nesikeitė, tačiau B.Dekanidzė savo pozicijos nekeitė iki pat galo, nors jau aiškiai matėsi, kad ji buvo sugriauta“, – prisiminė A.Paulauskas. Pasak buvusio generalinio prokuroro, ši byla buvo ypač svarbi teisine prasme – pirmą kartą buvo kvalifikuotas nusikalstamas susivienijimas.

Žudikas nekalėjo iki gyvos galvos

Mirties nuosprendis B.Dekanidzei buvo įvykdytas 1995 metų vasarą.

Iki gyvos galvos kalėti nuteistas I.Achremovas sėdėjo Lukiškių kalėjime. Vėliau jam bausmė sušvelninta iki 25 metų nelaisvės, o galiausiai žudikas paleistas lygtinai 2012-ųjų balandį, už grotų iš viso praleidęs 19 metų.

V.Slavickis kalėjo Marijampolės, o B.Bobičenka – Alytaus pataisos namuose.

Nesugebėjęs nei pinigais, nei savo įtaka išlaisvinti sūnaus ar bent išgelbėti jam gyvybę, G.Dekanidzė pasitraukė į šešėlį – jis tyliai leido laiką nuošalioje sodyboje Trakų rajone ir mirė 2010-aisiais.

Pareigūnams – nauji postai

Daugelis V.Lingio nužudymo bylą tyrusių ir nusikaltėlius baudusių pareigūnų padarė įspūdingą karjerą.

Žudikų teismo posėdžiui pirmininkavęs Vytautas Greičius netrukus buvo paskirtas Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininku, o vėliau tapo šio teismo vadovas.

Teisėjas Vladas Nikitinas buvo paskirtas šalies generaliniu prokuroru.

Trečiasis V.Lingio žudikų proceso teisėjas Albinas Sirvydis netrukus po nuosprendžio paskelbimo tapo Vilniaus apygardos teismo pirmininku. Vėliau jis sugrįžo dirbti į Aukščiausiąjį Teismą.

Sėkmingai susiklostė ir nusikaltimą tyrusių prokurorų likimai.

Tuometis Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras G.Jasaitis tapo Kauno apygardos prokuratūros vyriausiuoju prokuroru, o vėliau – generalinio prokuroro pavaduotoju.

Tyrimo grupės vadovas A.Klimavičius iš Vilniaus apygardos prokuratūros perėjo dirbti į Specialiųjų tyrimų tarnybą, kur vadovavo operatyvinės veiklos valdybai, o vėliau tapo generaliniu prokuroru.

A.Paulauskas po V.Lingio žudikų teismo prarado generalinio prokuroro postą, bet vėliau pradėjo sėkmingą politinę karjerą – sukūrė partiją ir buvo išrinktas Seimo pirmininku.

(„Lietuvos rytas“, 2003 m.)

Nužudymas, sudrebinęs šalį: „Vilniaus brigada“ svarstė šturmuoti Lukiškių kalėjimą Garsiausios Lietuvos bylos (1)