Kauno benamių pasaulyje, kur gyvenimas telpa tarp šiluminių trasų ir šiukšlių konteinerių, tyliai vyko brutalus karas – be liudininkų, be dingusiųjų paieškų, be vardų.

Kūnai ilgą laiką gulėjo paslėpti po žeme ar šuliniuose. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai – mirtys nuo tokio pat likimo draugų rankų.

Kauno apygardos teismas 2003-iųjų kovą padėjo tašką: dviem benamiams paskirtos griežtos bausmės už keturias žmogžudystes, gimusias iš alkoholio ir beprasmių konfliktų.

26 metų Egidijus Urbonas už grotų pasiųstas 20 metų. Tokia bausmė šiam kauniečiui skirta ne tik dėl dviejų žmonių nužudymo, bet ir dėl nepilnamečio Audriaus Stačioko įtraukimo į nusikaltimą bei atsižvelgus į ankstesnius nusikaltimus.

[[ge:lrytas:lrytas:40903923]]

Nuosprendžio skelbimo metu E.Urbonas nuo 2002-ųjų rudens jau atlikinėjo 9 metų bausmę už kitą nusikaltimą.

17-mečiui A.Stačiokui, padėjusiam E.Urbonui žudyti, skirta 10 metų nelaisvės.

[[ge:lrytas:lrytas:41495186]][[ge:lrytas:lrytas:40986650]][[ge:lrytas:lrytas:41915968]][[ge:lrytas:lrytas:41835082]]

Nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjęs E.Urbonas ir vos šešias klases baigęs iš Vilkaviškio kilęs A.Stačiokas nuteisti už tai, kad 2002-ųjų vasarį nužudė nenustatytos tapatybės vyriškį, pravarde „Jankelis“, o balandžio mėnesį – 46 metų benamį Eugenijų Karvelį. Aukos – žudikų likimo draugai, su kuriais jie susipažino prie šiukšlių konteinerių.

E.Urbonas su A.Stačioku gyveno Radvilėnų plente esančiose žydų kapinaitėse jų pačių įrengtame bunkeryje, Chemijos prospekto daugiabučio šilumos trasoje ir kitur. Vieną dieną vyriškiai šiluminėje trasoje prie Draugystės gatvės 14-ojo namo girtavo – svaiginosi langų plovikliu. Šis gėrimas tapo ir valkatų konflikto priežastimi.

Pagriebę peilį, A.Stačiokas ir E.Urbonas nužudė „Jankelį“, o jo kūną įmetė į šiluminės trasos šulinį.

Panašiomis aplinkybėmis buvo nužudytas ir E.Karvelis. Girtaudami prie Kauno zoologijos sodo, vyriškiai susikivirčijo dėl šiukšlių konteineryje rasto radijo imtuvo, kuris tiko tik į metalo laužą.

Iš pradžių E.Urbonas ir A.Stačiokas E.Karvelį spardė, o paskui pribaigė pagaliu. Nužudytąjį valkatos šalia tvoros užmetė šakomis ir lapais.

Teisme žudikai nenorėjo prisiminti, kas kokius veiksmus atliko, ir vertė kaltę vienas kitam.

Kauno benamių karo aukų niekas ilgai nepasigesdavo, todėl jų kapavietės aptiktos tik praėjus keliems mėnesiams po nužudymo.

39 metų Arūno Leonavičiaus kūnas buvo rastas 2002 metų gegužės 17-ąją netoli Elektrėnų gatvės 10-ojo namo. Suirusį vyro su virve ant kaklo kūną šulinyje aptiko šilumos tinklų meistras.

Netrukus gretimame šulinyje „Kauno vandenų“ meistras aptiko dar vieną lavoną – šešiasdešimtmečio Vidmanto Antano Jurevičiaus, pravarde „Belju“.

Trečiojo ir ketvirtojo nužudytųjų kapavietes parodė sulaikytas A.Stačiokas.

Kai E.Urbonas bei A.Stačiokas atsidūrė areštinėje, išaiškėjo daugiau jų nusikaltimų: Dainavos kriminalistai nustatė, kad per pusmetį abu benamiai apiplėšė daug vėlyvu metu vaikščiojusių praeivių.

Gyvenę Chemijos prospekto šilumos trasoje jie plėšdavo naktimis netoli savo buveinės – Kovo 11-osios gatvėje, Taikos, V.Krėvės prospektuose.

A.Urbonas ir E.Stačiokas aukomis pasirinkdavo pavienius gatvėse sutiktus gyventojus – išgėrusius vyrus, senyvo amžiaus žmones, moteris. Grobdavo viską, kas pakliūdavo – rankines, mobiliuosius telefonus, drabužius.

Nusikaltėlių pora savo išvaizda ir ūgiu visiškai skyrėsi – E.Urbonas buvo beveik 2 metrų ūgio, o A.Stačiokas – maždaug pusmetriu žemesnis. Praeiviams nekildavo įtarimo, kad skarmaluoti benamiai gali juos užpulti. Grįždavę po naktinių žygių, valkatos gerdavo ir miegodavo trasose įrengtuose gultuose.

(„Lietuvos rytas“, 2002–2003 m.)

Kauno valkatos žudė likimo brolius dėl niekų: kūnai dingdavo šuliniuose ir šiluminėse trasose Atsukam laiką