Ši kraupi Žvirblaičių kaimo Plungės rajone istorija prasidėjo nuo vienos žmogžudystės, o po vienuolikos metų nusinešė dar dvi gyvybes.

Devyniolikmetis Algirdas Mončys 2002-aisiais užmušė Rasą Stuopelytę ir mėgino jos kūną sudeginti krosnyje, o atlikęs dalį skirtos bausmės grįžo į tėvo namus.

2013 metais pats A.Mončys kartu su tėvu buvo kirviu užkapoti jų ūkyje dirbusio jaunuolio.

Žvirblaičiuose, melioracijos griovyje, vietos gyventojai 2002-ųjų sausio 28-ąją aptiko kraupų radinį – iki juosmens apdegusį moteriškos lyties lavoną. Jis plūduriavo vandenyje suvyniotas į brezentą. Paaiškėjo, kad tai – 23-ejų R.Stuopelytės palaikai.

[[ge:lrytas:lrytas:43596773]]

Kitą vakarą į areštinę uždarytas šį žiaurų nusikaltimą įvykdęs Žvirblaičių kaimo gyventojas A.Mončys.

Šiurpi tragedija įvyko A.Mončio tėvo Stepono Mončio namuose, kur su draugu Andriumi užsuko R.Stuopelytė. Visi bičiuliai išgėrė alaus ir samanės. Apie vidurnaktį Andrius išėjo į lauką ir negrįžo. Nesulaukusi draugo namo susiruošė ir Rasa.

A.Mončys ruošėsi eiti miegoti, nes kitą dieną turėjo anksti keltis ir eiti dirbti į lentpjūvę. Tik išėjusi Rasa sugrįžo, norėdama pasišnekėti, kodėl nieko nesakęs Andrius ją paliko. A.Mončys davęs jai telefoną ir prašęs viską pačiai išsiaiškinti, tačiau mergina po kiek laiko vėl grįžo į vidų. Vaikino teigimu, jam užvirė kraujas, jis liepęs merginai eiti lauk, ši ėmusi jį įžeidinėti.

Tada A.Mončys pačiupo pagalį ir pro verandos duris beišeinančiai R.Stuopelytei trenkė per galvą. Mergina esą jį plūdo toliau, vadino žmogžudžiu. Tada jis pasivijo auką kieme ir dar užtvojo du kartus. Ji parkrito ant žemės.

Po kiek laiko nebeužčiuopęs jokių gyvybės ženklų A.Mončys nusprendė atsikratyti įkalčių.

Patikrinęs, ar tėvas jau miega, A.Mončys iš kiemo atsinešė malkų, užkūrė krosnį, į virtuvę įvilko mirusiosios kūną. Jį įkišti pavyko tik iki pusės, nes krosnis tam pasirodė per trumpa.

Po poros valandų suvokęs, kad šitaip paslėpti žmogžudystės pėdsakų nepavyks, A.Mončys iki pusės apdegusį lavoną suvyniojo į brezentą ir, nutempęs nuo namų maždaug 300 metrų, įmetė į melioracijos griovį. Aptvarkęs namus išėjo į darbą.

Bendradarbiai pastebėjo, kad vaikinas į darbą pavėlavo, buvo nekalbus ir keistas.

Svajojo turėti savo kampą

R.Stuopelytė kartu su trimis broliais ir seserimis užaugo girtaujančioje šeimoje.

Merginai nuo vaikystės trūko ne tik tėvų meilės ir globos, bet ir dažnai tekdavo būti beveik nieko nevalgiusiai. Jau tris vasaras R.Stuopelytė dirbo Medingėnų kaime esančiame durpyne darbininke.

Žiemomis mergina prisiglausdavo pas gimines. Nuo 2001 metų gruodžio mergina apsistojo pas Berenių kaime gyvenusią tetą ūkininkę Birutę Norvilienę. Moteris džiaugėsi giminaite, padėdavusia jai prižiūrėti ūkį.

Pasak moters, pagalbinę mokyklą baigusi, tačiau labai darbšti Rasa buvo sukurta ne mokslui, o darbui: „Man ji ne kartą užsiminė ketinanti rašyti į televizijos laidą „Bėdų turgus“. Savo kampo neturėjusi Rasa vylėsi, kad gal kas nors jai pasiūlys kokį nors kambarį“.

Paskutinį kartą teta merginą matė lemtingo sekmadienio vakarą, prieš jai išvažiuojant pas draugus į Plungę. B.Norvilienė prisiminė, kad Rasa tą rytą jai sakė sapnavusi labai blogą sapną.

Tėvas gyrė sūnų

„Lietuvos rytas“ netrukus po nusikaltimo aplankė žmogžudžio tėvą Steponą Mončį. 56 metų vyras tuo metu ant krosnies, kurioje jo sūnus degino merginą, virė pietus.

[[ge:lrytas:lrytas:43617646]]

S.Mončys tikino nieko nežinąs apie jo namuose įvykdytą žmogžudystę: „Tą vakarą anksti nuėjau miegoti, todėl nieko negirdėjau. Net pats nežinau, kodėl kriminalistai pirmadienį vakare išsivežė mano sūnų“.

Trečią invalidumo grupę turėjęs anksčiau traktorininku dirbęs sodybos šeimininkas gyrė savo sūnų, kad jis yra geras ir paklusnus vaikas. Dar vienas A.Mončio brolis, tada 10-metis, gyveno vaikų globos namuose.

S.Mončio pirmoji žmona, žudiko Algirdo motina, buvo tvarkinga moteris, tačiau nesveikos psichikos. Su ja išsiskyręs, S.Mončys vedė antrą kartą. Abu gerti mėgę sutuoktiniai, eidami girtauti pas kaimynus, kartu vesdavosi ir abu jo sūnus.

Vogė grūdus iš savo globėjų

1999-aisiais A.Mončį buvo pasiėmusi globoti tame pačiame kaime gyvenusi ūkininkų Jadvygos ir Antano Šatkauskų šeima. Bet likus mėnesiui iki pilnametystės globotinis iš jų išėjo.

„Jis norėjo laisvo, nevaržomo gyvenimo. Algis mėgdavo svajoti, kad jis bus ponas ir turės daug tarnų. Tai buvo nelaimingas, tačiau darbštus vaikas“, – šluostydama ašaras kalbėjo J.Šatkauskienė.

Moteris prisiminė, kad šiaip ne taip 9 klases baigęs globotinis brendimo metu kartais labai keistai elgdavosi. Dėl ko nors užpykęs jis imdavo baltakiuoti ir taip niršti, kad jai net šiurpas per nugarą nueidavo.

Vėliau ūkininkai sužinojo, kad pas juos gyvendamas kartu su draugais jų globotinis vogė ir pardavinėjo jų grūdus.

Klaipėdos apygardos teismas 2002-ųjų lapkritį nuteisė A.Mončį kalėti 9 metus sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Tačiau jis visos bausmės neatliko: paleistas anksčiau laiko į namus grįžo 2009-aisiais. Dar po ketverių metų žudiką pasivijo kraupus likimas.

Už įžeidinėjimus – mirties bausmė

2013-ųjų rugpjūčio 1-ąją po pietų į Plungės rajono policijos komisariatą įslinkusio smulkaus sudėjimo 19 metų Ernesto Paulausko pirmieji žodžiai pribloškė budėtoją. „Aš nukirtau du žmones“, – tyliai ištarė vaikinas, slėpdamas virpančias rankas.

Į vos 6 km nuo Plungės esantį Žvirblaičių kaimą atvykusi operatyvinė pareigūnų grupė įsitikino, kad jaunuolis nesvaičiojo. Atokiau nuo kitų sodybų esančiame Mončių name kriminalistai išvydo kirviu užkapotus dviejų vyrų lavonus.

30 metų A.Mončys gulėjo ant grindų, bet pagal kraujo žymes galima buvo spėti, kad jis buvo nutemptas nuo lovos. Kirvio ašmenimis jam buvo suduoti smūgiai į kaklą, šoną ir nugarą.

Kitame pereinamajame kambaryje lovoje aptiktas A.Mončio tėvo 67 metų S.Mončio lavonas su kirstinėmis žaizdomis ant veido ir kaklo.

Mončių ūkyje įvairius darbus už atlygį dirbęs E.Paulauskas prisipažino šeimininkus nužudęs prieš savaitę. Per keletą karštų dienų abu lavonai jau buvo gerokai apirę ir nemalonų kvapą skleidė jau prie namo durų. Šeimininkų per tą laiką niekas nepasigedo, nes su jais nė vienas kaimo gyventojas nebendravo.

A.Mončys jau buvo nusirengęs nakčiai. Užpuolimas jam turėjo būti netikėtas, nes kitu atveju tvirtai sudėto ir fiziškai stipraus vyro gerokai jaunesnis ir čiuplus samdinys nebūtų įveikęs. Tuo metu kitame kambaryje buvęs S.Mončys taip pat gulėjo lovoje.

Jau po pirmųjų apklausų ir įvykio vietos apžiūros ėmė aiškėti, jog žmogžudystės nebuvo planuotos iš anksto ir įvyko spontaniškai.

[[ge:lrytas:lrytas:43617649]]

Pasak E.Paulausko, tėvas ir sūnus Mončiai tą vakarą buvo girti. Samdinys su jais vakarojo tame pačiame kambaryje. Anot jaunuolio, aršaus būdo A.Mončys iš jo pradėjo tyčiotis, užgaulioti, ir samdiniui staiga trūko kantrybė. E.Paulauskas abu šeimininkus nužudė po ranka kambaryje pasitaikiusiu kirviu.

Atsivėrė Jehovos liudytojams

Po nužudymo jaunuolis grįžo į Plungę, kur bendrabutyje nuomojosi kambarį.

Jis buvo atėjęs į Jehovos liudytojų bendruomenės susirinkimą. Šios religinės bendruomenės narė buvo Šiauliuose gyvenusi jo motina. Vaikinas nebuvo bendruomenės narys, tačiau dažnai lankydavosi pamaldose. Į jas ateidavo ir A.Mončys. Tikintieji rūpindavosi jaunuoliu, duodavo jam maisto, paguosdavo.

„Antradienį jis buvo toks tylus, prislėgtas. Matėme, kad kažkas atsitiko, tačiau į „dūšią“ nelindome“, – pasakojo Jehovos liudytojų bendruomenei priklausęs Artūras Končius.

Atėjęs ketvirtadienį E.Paulauskas vienam tikinčiajam prasitarė padaręs didžiulę nuodėmę – užmušęs du žmones. Tai išgirdęs A.Končius su bendruomenės pirmininku Andriu Truikiu nuvyko pas Plungėje gyvenančią bendruomenės seserį Adelę, pas kurią vaikinas glaudėsi paskutines dienas.

Raudodamas E.Paulauskas jiems viską papasakojo. A.Končius su A.Truikiu pasiūlė vaikinui pačiam prisipažinti policijai ir jį iš karto pavėžėjo iki komisariato.

Prašydavo pagelbėti ūkyje

„Seniai žinojau, kad A.Mončys vaikiną skriaudžia: tyčiodavosi iš jo, užgauliodavo. Dažnai ir į kuprą duodavo“, – pasakojo A.Končius, kuris pažinojo nužudytąjį A.Mončį. Jie vienas kitam padėdavo nudirbti darbus.

Bendruomenės nariai užguitam vaikinui patardavo nebendrauti su A.Mončiu ir neiti pas jį dirbti. Darbštus jaunuolis atsitiktinių darbų surasdavo ir kitose sodybose. Tačiau A.Mončys vis tiek Ernestą prisiviliodavo pas save, nes nespėdavo savo ūkyje nudirbti darbų.

Mončiai augino 4 veislinius žirgus, kiaulių, karvę, vištų. Dirbo pusketvirto hektaro žemės sklypą. Nors ir turėję pusėtiną ūkį, vyrai gyveno apsileidę ir skurdžiai. A.Mončys seniūnijoje gaudavo socialinę pašalpą, už kurią stropiai atidirbdavo viešuosius darbus.

Kai negerdavo, psichikos liga sirgęs A.Mončys buvo sukalbamas ir padorus. Tačiau išgėręs tapdavo nevaldomas. Žvirblininkų kaimo gyventojai gerai atsiminė, kaip jis lakstė grasindamas visus padegti ir užmušti.

„Algirdas gąsdino visą kaimą. Negražu taip sakyti, tačiau kai jį nužudė, visi lengviau atsikvėpėme“, – atsivėrė viena kaimo gyventoja.

Kad A.Mončio grasinimai nebuvo be pagrindo, žinojo visi: R.Stuopelytės nužudymas nebuvo pamirštas.

Anksčiau laiko paleistas iš įkalinimo įstaigos A.Mončys 2012-ųjų birželį vedė už save gerokai jaunesnę šiaulietę Eglę Simoną. Tačiau ją pradėjo mušti dar prieš vestuves.

Moteris buvo mušama kasdien. Iš jos būdavo nuolat tyčiojamasi. 2013-ųjų kovo mėnesį A.Mončys buvo nuteistas už žmonos mušimą, tačiau realios laisvės atėmimo bausmės negavo. Jau po mėnesio jis vėl prilupo žmoną, kurią po to į Šiaulius parsivežė jos tėvas.

Dėl smurto šeimoje buvo pradėtas antras ikiteisminis tyrimas, byla buvo pasiekusi teismą, tačiau dar nebuvo paskirta nagrinėjimo diena.

Mončių nužudymo metu įkalinimo bausmę už vagystę atlikinėjo ir vienintelis A.Mončio brolis Nerijus.

Veide – ir šypsena

2014-ųjų gegužę pradėjus nagrinėti bylą Klaipėdos apygardos teisme, 20 metų jau sulaukęs E.Paulauskas teigė neduosiąs parodymų, bet vėliau persigalvojo. Jis neigė, kad nugvelbęs nuudytųjų Mončių daiktus ir juos pardavęs tikėjosi savo bičiuliui sugrąžinti seną skolą – 1250 litų. Esą jis nebeištvėrė pažeminimo.

Teisme E.Paulauskas papasakojo, kaip viskas vyko tą tragišką 2013 metų liepos 28-osios naktį Žvirblaičių kaime.

[[ge:lrytas:lrytas:43617653]]

Pernelyg nesijaudindamas, kartais nusišypsodamas smulkaus sudėjimo vaikinas teigė, kad su A.Mončiu susipažino Jehovos liudytojų bendruomenės sueigose. Kartą kažkas jam pasakė, kad vienam ūkininkui reikia pagalbininko. Susiskambinęs su juo ir susitikęs Plungėje prie centrinio pašto vaikinas nustebo, kad čia tas pats Algirdas.

„Iš pradžių viskas klojosi normaliai. Situacija pasikeitė gal po poros mėnesių. Algirdas neslėpė problemų su žmona, girdėdavau, kaip jis piktai su ja kalbasi telefonu, grasina. Ir su manimi pradėjo blogai elgtis: ėmė keiktis, žemino, stumdė“, – kalbėjo iki tol neteistas E.Paulauskas.

Tądien po pietų jie kartu dirbo sodyboje, paskui išgėrė alaus. Vakare atėjo kaimynė Jolanta pasiimti savo priklydusio šuns. Tada visi išgėrė butelį naminės.

„Kai ji išėjo, norėjau važiuoti į Plungę, į savo nuomojamą namą, bet Algirdas privertė pasilikti, grasino, kad bus blogai, jeigu neklausysiu. Jis virė samanę, norėjo, kad padėčiau. Kai prieš vidurnaktį apžiūrėjęs naminės aparatą atėjau į vidų, jis atsigulė į lovą, aš atsisėdau į fotelį ir žiūrėjau televizorių. Pats nesuprantu, kodėl nuėjau į virtuvę, paėmiau kirvį ir juos užkapojau – iš pradžių Algirdą, paskui Steponą, kuris miegojo kitame kambaryje. Neturėjau minties jų užkapoti, tik svarsčiau, kaip išeiti iš to darbo“, – pasakojo E.Paulauskas.

Jis pats stebėjosi, kodėl užpuolė ir S.Mončį, kuris jam nieko bloga nebuvo padaręs.

Žudikas tikino detalių neatgaminąs, prisimena tik tai, kad ant nugaros gulinčiam darbdaviui kirvio ašmenimis vieną kartą smogė į gerklę.

Ekspertai suskaičiavo keletą smūgių kirviu.

Žudikas pasiėmė nuo stalo A.Mončio asmens tapatybės kortelę, kelis mobiliuosius telefonus, nešiojamąjį kompiuterį su visais priedėliais ir sėdęs ant dviračio išmynė į Plungę, iki kurios buvo 15 kilometrų.

„Užmigti negalėjau, išsitraukiau kompiuterį ir žiūrėjau filmą „Hiphopo ritmu“. Nuo tos akimirkos nelabai ką atsimenu“, – ramiai kalbėjo dvidešimtmetis.

Rytą jam toptelėjo mintis grįžti į nusikaltimo vietą, pasiimti darbdavio žoliapjovę ir užrakinti jų namus. Su aplinkiniais tėvas su sūnumi nesibičiuliavo, taigi jų ilgai niekas nebūtų pasigedęs.

Taip ir padarė. Išsikvietė taksi, nuvažiavęs iš garažo dar prigriebė benzininį pjūklą, nužudymo įrankį – kirvį nunešė į ūkinį pastatą ir įmetė į indą su verdama namine.

Darbdavys buvo žadėjęs E.Paulauskui mokėti 300 litų per savaitę, bet išdirbęs daugiau kaip tris mėnesius dar nebuvo gavęs nė lito. Iš pradžių prašė palaukti, o kai vis vien nemokėjo, esą vaikinas norėjo išeiti, bet bijojo.

„Žinojau, kad jis žiauriai nužudė vieną merginą ir už tai buvo nuteistas, kėlė ranką prieš savo žmoną, todėl buvo baisu priešintis“, – kalbėjo teisiamasis. Jis tvirtino, kad tą kartą buvo nedaug išgėręs, alkoholis negalėjo būti tragedijos priežastimi. E.Paulausko teigimu, Jehovos liudytojų bendruomenėje nedraudžiama saikingai vartoti alkoholį.

[[ge:lrytas:lrytas:43617642]]

E.Paulauskas prasitarė, kad anksčiau jam yra kilę minčių apie savižudybę, turėjo sveikatos problemų, todėl teko kreiptis į psichiatrus. Teismo ekspertai jam nustatė mišrių asmenybės sutrikimų, bet nusprendė, kad ir tragedijos metu, ir teisme jis galėjo suprasti savo veiksmus ir už juos atsakyti.

Prieš ateidamas į policiją prisipažinti, E.Paulauskas savo nuomojamo namo kieme surengė vakarėlį, kepė šašlykus: „Norėjau atsisveikinti su draugais, kurių ilgai nematysiu.“

„Savo poelgį vertinu labai blogai, buvo galima daug ką pakeisti, reikėjo paklausyti brolių, kurie prašė neiti dirbti pas A.Mončį, nes žinojo, koks tai žmogus. Jo bijojo visas kaimas“, – teisme kalbėjo E.Paulauskas.

2014-ųjų liepą Klaipėdos apygardos teismas E.Paulauskui skyrė 17 metų nelaisvės. Lengvinamąja aplinkybe pripažinta tai, kad žudikas pats atėjo į policiją.

A.Mončio žmona teismui pateikė 100 tūkst. litų neturtinės žalos ieškinį. Tiek pat prašė skirti ir po tėvo mirties gimusiai dukteriai. Teismas ieškinius sumažino – žmonai iki 20 tūkst., dukteriai – iki 50 tūkst. litų.

(„Lietuvos rytas“, 2002–2014 m.)

Pragaro ratas: merginą užmušęs ir krosnyje deginęs žudikas pats buvo sukapotas kirviu Istorijos, sukrėtusios šalį (2)