Vokietijoje veikusios siuvyklos šeimininkas turkas 2002 metais darbuotojoms iš Lietuvos kėlė ne vien profesinius reikalavimus – pageidavo, kad jos būtų jaunos ir gražios.

Darbdavio simpatijas pelniusios ir artimai su juo bendrauti sutikusios moterys gyveno lengviau, o pačios siuvėjos pasakojo apie vienu metu turėtą kelių lietuvių „haremą“. Turko dėmesį atstūmusios darbininkės kentė patyčias, iki 15 valandų trunkančias pamainas ir neatgaudavo dalies uždirbtų pinigų.

Į tokią siuvyklą patekusi alytiškė Nijolė netrukus tetroško vieno – kad vokiečiai ją išsiųstų namo.

„Deportavimas man būtų buvusi geriausia išeitis, tik aš nežinojau, kur kreiptis, kad vokiečiai mane išsiųstų iš savo šalies“, – „Lietuvos rytui“ sakė 44 metų alytiškė Nijolė.

[[ge:lrytas:lrytas:43691670]]

2002 metų sausio pradžioje susigundžiusi pasiūlymu gauti gerą atlyginimą, moteris išvyko į Vokietiją dirbti siuvėja. Po kelių dienų, pakraupusi nuo darbdavio elgesio su lietuvėmis, alytiškė spruko atgal.

„Iš šitos skylės jau ne pirmą verkiančią išvežu“, – paguodė lietuvę namo vežusio mikroautobuso vairuotojas.

Nijolė buvo viena iš nedaugelio moterų, kurios, supratusios, kur pakliuvo, įstengė ištrūkti. Siuvyklos savininkas gražiuoju nė vienos neišleisdavo arba liepdavo važiuoti, bet nesumokėdavo už darbą.

Prieš tai iš tos pačios siuvyklos buvo pabėgusi kita jauna alytiškė. Pamatęs, kad mergina lėtai dirba, savininkas jai pasiūlė užsiimti kitkuo – linksminti jį.

Su tokiu pasiūlymu nesutikusi ir jai daromo spaudimo neatlaikiusi mergina pabėgo, nereikalaudama atlyginimo už darbą.

Alytiškės teigė, kad Vokietijos Taunušteino-Veheno miestelyje buvusios nedidelės siuvimo įmonės savininkas turkas Husseinas, nelegaliai įdarbindavęs lietuves, tarp jų jautėsi kaip sultonas.

Moterys turėdavo be jokio poilsio dirbti ir kęsti šeimininko pykčio priepuolius, pažeminimą bei užgauliojimus. Už darbą joms nė karto nebuvo sumokėta visa žadėta suma.

Lengviau gyveno ir daugiau uždirbdavo tik tos, kurios pelnydavo darbdavio simpatijas ir sutikdavo su juo artimai bendrauti. „Jis turi visą lietuvių haremą – vienu metu gyvena su 3–4 moterimis“, – pasakojo iš Vokietijos sugrįžusios alytiškės.

Gyveno kaip kalėjime

Siuvyklos savininko išrinktosios gyveno atskirame kambaryje ir turėjo daugiau privilegijų.

Visoms kitoms moterims tekdavo dirbti po 12–15 valandų per parą. Tris mėnesius – visą darbo Vokietijoje laiką – jos neturėdavo teisės išeiti į lauką.

„Grynu oru mes kvėpuojame ne daugiau kaip minutę per dieną, kol iš gyvenamojo namo susigūžusios nubėgame iki siuvimo cecho“, – pasakojo moterys.

23 metų Neringa buvo įsitikinusi, kad žmonės ir kalėjime geriau gyvena. Tris mėnesius turko siuvykloje atkentėjusi mergina sakė, jog daugiau nė už ką ten nevažiuotų: „Aš savo tėvų nenužudžiau, kad turėčiau atlikti tokią bausmę.“

Maisto produktus siuvėjoms pirkdavo darbdavys. Moterys surašydavo, ko norėtų, o jis su viena išrinktųjų važiuodavo į prekybos centrą. Tačiau darbininkės dažnai nesulaukdavo to, ko būdavo prašiusios.

„Jeigu daug valgysite, mažai uždirbsite“, – atkirsdavo darbdavys, už maistą ir pragyvenimą atskaičiuodavęs iš siuvėjų atlyginimo.

Kartais turkas supykdavo ir ilgokai visai nevažiuodavo pirkti maisto. Moterys dalydavosi produktų likučiais ir gyvendavo pusalkanės.

Nuolat likdavo skolingas

Bandančioms skųstis moterims darbdavys atšaudavo vienodai: „Nepatinka – važiuok namo.“ Tačiau tokiu atveju jis nieko nesumokėdavo.

Tikėdamosi gauti uždarbį, moterys kentėdavo visus tris mėnesius.

O jiems pasibaigus, savininkas išskaičiuodavo už maistą, būstą ir sumokėdavo pusę ar trečdalį uždirbtos sumos. „Likusius pinigus gausi, kai atvažiuosi kitąkart“, – pažadėdavo darbdavys.

Kai kurios moterys, neprarasdamos vilties gauti savo uždirbtus pinigus, taip važiuodavo ir dirbdavo po 3–4 kartus. Tačiau jų uždirbtų pinigų dalį savininkas kaskart vis pasilikdavo.

43 metų Birutė iš Alytaus irgi buvo važiavusi dirbti keletą kartų. Moteris apskaičiavo, kad darbdavys jai liko skolingas apie puspenkto tūkstančio litų, tačiau daugiau važiuoti į Vokietiją ji nebenorėjo.

Pažadai būdavo viliojantys

Turko Husseino siuvykloje nuolatos dirbdavo apie 10–12 lietuvių. Daugiausia jų atvykdavo iš Alytaus, būdavo ir iš Šiaulių bei Marijampolės. Moterys sakė, kad anksčiau ten dirbo tik turkės ir vokietės. Lietuvės buvo pradėjusios važiuoti prieš porą metų.

Apie Vokietijoje siūlomą siuvėjos darbą ir neva gerą uždarbį moterys sužinodavo iš skelbimų ar savo pažįstamų.

Daugeliui „Lietuvos ryto“ pašnekovių įsidarbinti buvo padėjusi Alytaus rajone gyvenusi Oksana. Jos pavardės moterys nežinojo, o padirbėjusioms Vokietijoje jos vardas tapdavo keiksmažodžiu.

Įdarbintoja perspėdavo, kad darbas bus sunkus, dirbti reikės daug, bet ir uždarbis bus geras.

Ji žadėdavo, jog, atskaičius už maistą ir būstą, moterys gaus ne mažiau kaip 2000 litų per mėnesį.

Siuvėjos su tokiomis sąlygomis sutikdavo. Moterys važiuodavo pasiryžusios ištverti viską, kad tik galėtų užsidirbti. Alytuje siuvėjos tikino uždirbdavusios ne daugiau kaip 300–400 litų per mėnesį.

Turko siuvykloje Vokietijoje vergiškai dirbdamos ir kentėdamos patyčias moterys gaudavo po 700–800 litų.

Lietuvės per parą turėdavo pasiūti ne mažiau kaip 300 paklodžių.

Savininkas nustatydavo kaskart vis mažesnius jų įkainius, o galutinį uždarbį apskritai skaičiuodavo kaip norėdavo.

Paniškai bijojo darbdavio

Ne mažiau negu nuo sunkaus darbo moterys kentėdavo nuo darbdavio elgesio su jomis. Kai kurios 41 metų turko tiesiog paniškai bijojo. Ypač kentėdavo tos, kurios atstumdavo šeimininko joms parodytą prielankumą.

Vieną siuvėją darbdavys pakvietė po pamainos ateiti į jo kambarį išgerti šampano. Kai moteris paaiškino, jog darbas baigiasi vėlai ir jai reikia pailsėti, turkas pradėjo siautėti.

„Aš juk šeimininkas, kaip ji gali atsisakyti“, – rėkavo jis.

Darbdavio riksmai siuvėjų jau nestebindavo. Tačiau kartais jis būdavo ir gerai nusiteikęs. Tuomet jis padarydavo darbininkėms valgyti – iš 4 kiaušinių iškepdavo omletą septynioms moterims.

Policija nieko nedarė

Tame pačiame miestelyje su savo šeima gyvenęs turkas su nelegaliai pas jį dirbusiomis lietuvėmis sutiko ir Naujuosius metus. Ta proga siuvėjoms jis nupirko po butelį vyno, dvi skardines alaus ir leido vieną dieną nedirbti.

Užtat paskui moterims teko dirbti po 15 valandų per parą. Kai kurioms toks krūvis teko penkias savaites iš eilės, dirbant naktinę pamainą.

Alytiškės buvo įsitikinusios, jog vokiečių teisėsaugininkams buvo žinoma apie nelegalią turko siuvyklą. Jos ne kartą matė į cechą atėjusius policininkus.

Reikalavo tik gražių siuvėjų

Vienas pagrindinių reikalavimų, kurį dirbti atsiunčiamoms siuvėjoms iš Lietuvos kėlė turkas, – jos turėjo būti jaunos ir gražios. Vyresnės, mažos ir apkūnios moterys esą gadino jo siuvyklos vaizdą.

„Frau (ponia. – Red.), esi labai negraži“, – tokiais žodžiais darbdavys pasitiko 44 metų Nijolę.

„Aš sakiau, kad man senų nesiųstų“, – pareiškė jis, išvydęs 43 metų Birutę. Moteris, kęsdama darbdavio terorą, visą pirmą darbo mėnesį verkė.

Visas vyresnes kaip 30 metų moteris turkas vadino „babuškomis“. Husseinas darbininkėms buvo išaiškinęs, kad vyresnės, žemaūgės ir neišvaizdžios moterys gadino vaizdą. Į jo siuvyklą kartais ateidavo draugų bei pažįstamų.

Šeimininkas tvirtindavo, kad jie čia užsukdavo pažiūrėti gražių moterų, tad bet kokios jam buvo nereikalingos.

Norėjo pabėgti, bet negalėjo

„Ko tu čia atvažiavai?“ – tokiais žodžiais kiekvieną pirmą kartą į turko siuvyklą atvykusią moterį pasitikdavo čia jau dirbančios. Nieko negražindamos jos iš karto paaiškindavo, kas laukė naujokės.

Alytiškė Nijolė buvo įsitikinusi, jog jau po pirmo susitikimo su darbdaviu dažna siuvėja būtų apsisukusi ir važiavusi atgal, bet dažniausiai tam neturėdavo pinigų.

Ne viena atvažiuodavo už skolintus pinigus. Grįžti tuščiomis moterys tiesiog negalėdavo.

Nijolei pasisekė, nes, paklausiusi vaikų patarimo, ji nusivežė šiek tiek pinigų ir turėjo už ką sugrįžti atgal.

[[ge:lrytas:lrytas:42399518]][[ge:lrytas:lrytas:42398844]][[ge:lrytas:lrytas:43624991]][[ge:lrytas:lrytas:43598197]]

Moteris pasakojo, jog ją išvydusios kitos siuvėjos aiktelėjo. Jos žinojo, kad savininkas laukė iš Lietuvos atvykstant jaunos merginos ir išvydęs keturiasdešimtmetę pradės siautėti.

Jeigu naujokė būdavo jauna ir atitikdavo turko skonį, ji galėdavo sulaukti šeimininko prielankumo.

„Jėga jis nė vienos neverčia tapti meiluže – šnekina, dovanoja įvairių smulkmenų, neverčia tiek daug dirbti, nusiveža į miestą“, – verbavimo į „haremą“ taktiką pasakojo alytiškės.

Anksčiau turkas išsirinkdavo vieną atvykėlę, o pastaruoju metu jau nuolat turėdavo po kelias. Tų, kurios jį atstumdavo, laukdavo didelės patyčios.

Lietuvės išlepino turką?

„Moterys pačios išlepino šeimininką, dabar jis tuo ir naudojasi. Reikia save gerbti, tada ir kiti gerbs“, – pareiškė Alytaus rajono gyventoja Dana.

Jos duktė Oksana turko siuvykloje buvo įdarbinusi ne vieną moterį.

Daugeliui įsidarbinti buvo padėjusi ir pati Dana. „Aš pati ten porą kartų buvau nuvykusi dirbti. Buvau dešinioji šeimininko ranka. Jis buvo labai malonus, viskuo aprūpindavo“, – pasakojo moteris.

Ir atlyginimu ji nesiskundė: „Uždarbis ne toks, kaip Anglijoje ar Amerikoje, bet ir ne toks, kaip Lietuvoje.“

Moterų reiškiamos pretenzijos Danai buvo nesuprantamos.

„Jos už įdarbinimą nei man, nei mano dukrai nieko nemokėjo“, – pareiškė ji. Tuo tarpu dirbti į Vokietiją važiavusios alytiškės tvirtino už surastą darbo vietą sumokėjusios nuo 200 iki 400 litų.

Grasino turką įskųsti ambasadai

Iš pradžių palankiai apie darbą turko siuvykloje kalbėjusi Dana vėliau prisipažino, kad ir pati ant jo buvo supykusi.

Ji pyko už tai, kad jis liko skolingas daugeliui moterų, o šios grįžusios grasino jai ir reikalavo atsiskaityti. Ne visus uždirbtus pinigus iš malonaus šeimininko buvo gavusi ir pati Dana.

„Mes su dukra jam parašėme laišką ir įspėjome, kad apie jo elgesį su moterimis pranešime Lietuvos ambasadai“, – sakė alytiškė. Ji teigė naujų darbuotojų turko siuvyklai nebeieškojusi ir pati pasisiūlė pasakyti jos adresą.

Mikroautobusais iš Lietuvos į Vokietiją žmones veždavę vairuotojai moterims koncentracijos stovyklą priminusios siuvyklos adresą Taunušteine-Vehene nusakydavo paprastai – prie didelės eglės, kur šuns būda.

(„Lietuvos rytas“, 2002 m.)

Jaunos lietuvės – turko haremui, kitos – vergiškam darbui: siuvykloje kentė alkį, patyčias ir žeminimą Atsukam laiką (1)