Vilijampolėje esančios Stasio Lozoraičio vidurinės mokyklos 11a klasės mokiniai pirmadienį į mokyklą susirinko vilkėdami juodais drabužiais. Taip jie gedėjo buvusio bendraklasio Mindaugo Skruodžio. Aštuoniolikmetis vaikinas prieš porą mėnesių nusprendė palikti mokyklą ir pradėti savarankišką gyvenimą.
Tačiau savarankiško gyvenimo atkarpa buvo labai trumpa ir tragiška: M. Skruodis žuvo Šilainių daugiabutyje kilusio gaisro liepsnose. Jo kūnas rastas vonioje: greičiausiai M. Skruodis čia buvo įbėgęs tikėdamasis vandeniu užgesinti užsiliepsnojusius drabužius.
„Kalbėjau su jo mama. Moteris jaučia kankinančią nuoskaudą, kad visi išgyveno, tik vienas Mindaugas žuvo“, – „Kauno dienai“ pasakojo Šv. Kazimiero vidurinės mokyklos direktorė Palmyra Talijūnienė. Paprašyta apibūdinti M. Skruodį, direktorė sakė: „Tai buvo jaunuolis, bandantis atrasti save.“
Šv. Kazimiero vidurinę mokyklą M. Skruodis lankė tik kelis mėnesius – nuo rugsėjo vidurio iki praėjusio vasario pabaigos. Iki tol jis mokėsi S. Lozoraičio vidurinėje mokykloje.
„Kai sužinojau, kad jis planuoja gyventi savarankiškai, paklausiau: kaip tu, vaiki, versiesi? Jis sakė, kad su broliu, kuris turi darbą, nuomosis butą, sakė, kad jam įgriso gyventi tame „bardake“ – taip jis vadino du bendrabučio kambarius, kuriuose gyveno jo šeima“, – sakė S. Lozoraičio vidurinės mokyklos direktorė Klavdija Kovalenkina.
Dienraščio „Kauno diena“ kalbintos S. Lozoraičio vidurinės mokyklos pedagogės pabrėžė, kad M. Skruodį buvo galima priskirti prie gabių, tačiau sąlygų mokytis namuose neturinčių moksleivių.
„Trejus metus buvau jo auklėtoja ir, patikėkit, sakau negražbyliaudama, nieko bloga apie jį negaliu pasakyti. Vien tik gera – imlus, iškalbus, puikiu loginiu mąstymu pasižymintis vaikinas. Jį žlugdė tai, kad buvo priverstas gyventi baisiomis sąlygomis – didžiulė šeima dviejuose bendrabučio kambariuose. Motina visiškai nesirūpino, kad vaikams būtų sudarytos bent minimalios sąlygos mokytis“, – sakė 11a klasės auklėtoja Virginija Venckūnienė.
Pasak direktorės K. Kovalenkinos, M. Skruodis dažnai praleisdavo pamokas arba ateidavo gerokai pavėlavęs.
„Jis aiškino, kad mama laiku nepažadina. Tai, manau, buvo teisybė. Mama gyveno savo gyvenimą, vaikai – savo“, – pastebėjo pedagogė.