Kybartų užkardos pareigūnai ketvirtadienį per kameras pastebėjo
į rūką panašų reiškinį. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo vėjo iš
Rusijos pusės nešami dūmai - degė žolė.
Į šią vietą Lietuvos pusėje iškart atvyko netoliese buvę
Kybartų užkardos patruliai. Tuo metu vėjo genama ugnis jau buvo
persimetusi į Lietuvos pusę - Lieponos upelio, kuriuo eina siena su
Rusija, plotis šioje vietoje siekia apie metrą.
Pasieniečiai
liepsnas pradėjo gesinti automobilyje buvusiu gesintuvu, tačiau
gaisro židinys sparčiai plėtėsi.
Iš Kybartų užkardos bei Kybartų kontrolės punkto nešini
gesintuvais, kibirais ir kitais po ranka pasitaikiusiais ugniai
gesinti tinkamais daiktais atskubėjo ir kiti VSAT pareigūnai.
Jų darbą sunkino iš Rusijos pusės pūtęs stiprus vėjas, ugnį ginęs link
čia pat esančių gyvenamųjų namų.
Kad ugnis nepasiektų Kybartų, pasidarbavo ir netoliese
veikiančios Lieponos užkardos pasieniečiai. Kai ugnies liežuviai
degančia žole pasuko link jų saugomo sienos ruožo, lieponiškiai
savo jėgomis atkirto kelią plisti gaisrui.
Atvykę ugniagesiai padėjo galutinai sutramdyti gaisrą - jie
vandeniu gesino ne tik Lietuvoje degančią žolę, bet per Lieponą
malšino ugnį ir prie pat sienos Rusijos pusėje.
Iš Kybartų užkardos pareigūnų informacijos gavę Kaliningrado
srities pasieniečiai savo teritorijoje apmalšino paskutinius ugnies
židinius.
Ugniagesių skaičiavimais, Lietuvos pusėje išdegė apie 60 arų
žolės.
Kybartų užkardos vado Audriaus Šantaro teigimu, jei per sienos
kontrolės kameras laiku nebūtų pastebėtas iš Rusijos persimetęs
gaisras, pasekmės Lietuvos pusėje galėjo būti kur kas skaudesnės.
Mat pirmieji Kybartų miestelio gyvenamieji namai stovi prie pat
sienos, visai šalia gaisro vietos.