Pasvalio rajono apylinkės teismas pirmadienį nutraukė Pasvalio rajono, Joniškėlio seniūnui Steponui Rimkui iškeltą baudžiamąją bylą dėl per tilto statybas sunkiai sužaloto 53 metų bedarbio Alberto Kriuko.
Teismas konstatavo, kad seniūnas, kaltintas tarnybos pareigų neatlikimu ir sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl neatsargumo, su nukentėjusiuoju susitaikė. Iš tiesų tai buvo tik teisminė kalba, nes susitaikyti dviem vyrams ir nereikėjo. Jie dėl incidento nesipyko, A. Kriukas nuo pat nelaimės pradžios buvo įsitikinęs, kad seniūnas nekaltas.
„Nesuprantu, kodėl išvis jis yra teisiamas. Ne seniūnas man per galvą liejo, jis tik tiltą sutvarkyti norėjo“, – stebėjosi vyras.
Sunkią galvos traumą patyręs ir dabar dar prastai besijaučiantis A. Kriukas neabejoja, jog tai buvo Dievo jam siųstas išbandymas. Vyras save laiko Dievo vietininku žemėje ir jaučia pareigą per gerumą skleisti tikėjimą. Vietos žmonės jį laiko doru, mielu keistuoliu. Vyras negeria, nerūko, yra labai darbštus ir patikimas. Duonai jis uždirba plušėdamas pas ūkininkus.
Sužeistos smegenys atsigauna
Netoli Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos dviejų aukštų mediniame name butuką turintis A. Kriukas maloniai sutinka ir korespondentą. A. Kriuko butas apstatytas kukliai, tačiau tvarkingai.
„Dar yra iš ko sveikti, nors jaučiuosi neblogai. Sužeistos smegenys po truputį atsigauna“, – taip dabartinę savijautą po baisios galvos traumos apibūdino vyras.
Nelaimė, per kurią A. Kriukas vos neprarado gyvybės, nutiko 2010 metų rugsėjo 24 dieną statant nedidelį, 15 metrų ilgio pėsčiųjų tiltą per Mažupę.
Nuardę medines lieptelio konstrukcijas, penki darbininkai montavo tvirtą metalinį statinį. Sunkioms konstrukcijoms pakelti jie naudojo maždaug penkių metrų aukščio keltuvą-gervę. Keliant tiltą A.Kriukas stūmė, kad šis neužsikabintų už pastolių krašto.
Nuo žemės metalinį tiltą kilstelėjus vos 30 centimetrų, keltuvas staiga išslydęs ir metalas kritęs atgal.
Ikiteisminiam tyrimui vadovavusi prokurorė Ieva Rondomanskaitė sakė, jog gervė nebuvo pritaikyta kelti tokio svorio ir dydžio konstrukciją. Keliant tiltą gervė iširo ir nukritusio tilto turėklų atramos trenkė pasilenkusiam A. Kriukui per galvą.
Turėjęs gauti Dievo leidimą
A. Kriukas mano, kad jį galėjo sužaloti šalia stovėjęs vienas bendradarbis.
Paklaustas, kodėl kažkam reikėjo smogti laužtuvu jam per galvą, A. Kriukas spėjo, kad dėl to, jog jis yra tikintis. Bendradarbiai neva norėję savo akimis įsitikinti, ar Dievas apsaugos jį.
„Prieš kelis mėnesius vienam iš tądien dirbusių vyrų buvau sakęs, jog be Dievo žinios joks plaukas nuo galvos nenukrenta. Galbūt šį pokalbį prisiminęs žmogus juokaudamas prasitarė kitiems, o šie nutarė visa tai tikrovėje išbandyti“, – svarstė A. Kriukas.
A. Kriuko įsitikinimu, bendradarbis pirmiausia turėjo atsiklausti Dievo ir tik sulaukęs pritarimo trenkti laužtuvu. Esą tuomet tiek prieš dangiškąjį, tiek prieš pasaulietinį teismą jis nebūtų kaltas. Apie tokią prielaidą A. Kriukas užsiminė policijai ir prokuratūrai, tačiau niekas juo nepatikėjo.
Liudyti į teismą iškviesti kartu su A. Kriuku prie tilto dirbę vyrai tikino, kad joniškėliečio nurodytas žmogus jokio laužtuvo rankoje neturėjo.
Galvą saugo šalmas
Krauju paplūdusį vyrą greitoji išvežė Pasvalį, po to į Panevėžį
Nuo stipraus smūgio A. Kriukui buvo skilusi kaukolė. Vienoje vietoje kaulai buvo smulkiai sutrupinti, kitoje atskilo nemažas gabalas. Vėliau medikai jį prisiuvo plonomis vielutėmis.
Toje vietoje, kur smulkių kaulo atplaišų susiūti nebuvo įmanoma, medikai paliko savaime sugyti. Dabar toje vietoje galvoje liko duobutė ir ligoniui reikia saugotis, nesužaloti jos, nes dar nėra tvirto kaulo.
„Lipdamas į medį raškyti obuolių, ant galvos užsidedu dviratininko šalmą. Baisu, kad šakos nepradurtų“, – sakė A. Kriukas.
Vyras tvirtino dabar turintis ypač atsargiai rinktis maistą. Jis gali valgyti šviežią, ką tik paruoštą, bet ne keptą maistą. Po dviejų ligoninėje praleistų mėnesių grįžęs į namus jis nusipirko pieno pakelį. Užtekę tik kelių gurkšnių, kad apsisuktų galva.
Po ilgo gydymo vyrui nenustatyta jokia neįgalumo grupė, jis tegauna tik tai, kas priklauso kaip bet kuriam vargšui bedarbiui.
Niekas nepasirūpino neįgalumu
A. Kriukas prie tilto statybų turėjo atidirbti už gaunamą pašalpą.
Pasvalio valdžia yra nusprendusi, kad už gaunamas socialines išmokas reikia atidirbti. Tačiau su pašalpų gavėjais nesudaromos darbo sutartys ir už jų darbo saugą niekas neatsako. Socialiai remtini žmonės yra apdrausti tik privalomuoju sveikatos draudimu, nes jie visi registruoti darbo biržoje.
Kadangi ši nelaimė nesusijusi su darbiniais santykiais, jos aplinkybių Valstybinė darbo inspekcija netyrė. Po incidento A. Kriukas paramos iš seniūnijos negavo. Jam buvo skirta tik vienkartinė 300 litų pašalpa vaistams įsigyti.
Į klausimą, kodėl žmogus buvo paliktas likimo valiai, S. Rimkus aiškino, jog skirti pašalpos negalėjo, nes A. Kriukas – ne seniūnijos darbuotojas.
„Žmogus juk pargriuvo ir susižalojo. Nelaimė galėjo nutikti tiek tvarkant tiltą, tiek dirbant traktoriumi ir panašiai“, – dėstė S. Rimkus ir pridėjo, kad nuveža jam malkų.
Tiesa, kitą dieną po nelaimės seniūnas aplankė Panevėžio ligoninėje besigydžiusį A. Kriuką. Vėliau dar kelis kartus buvo nuvykęs pas jį. Ir pats ligonis patikino, kad seniūnas atvažiuodavo ne tuščiomis rankomis – atveždavo sulčių, įvairių gardėsių.
Pašalpa bedarbiui dabar yra 350 litų. Neįgalumas jam nenustatytas. Po gydymo Panevėžio ligoninėje joniškėlietis vykti į sanatoriją atsisakė. A. Kriukas teisinosi, jog jam esą nepatogu buvo dar kažkur važiuoti, nes ir taip rūpesčių visiems pridaręs.
Vyars gyvena labai kukliai ir nesiskundžia. Šalia namo esančiame darže jis augina bulvių, morkų ir kitų daržovių.
Per tiltelį tekdavo ir ropoti
Kaip jau esame rašę, tiltą per upelį statė patys joniškėliečiai be jokios valdžios pagalbos. Jie tiesiog neturėjo išeities.
Prieš tai šioje vietoje stovėjo du tilteliai. Vieną nunešė potvynis, kitas buvo taip supuvęs, kad žmonės vargiai galėjo patekti į kitą pusę. Norint pereiti be turėklų likusį tiltelį, reikėjo kone ropomis jį įveikti.
Išgirdę, kad naujas tiltas kainuotų apie 120 tūkst. litų, gyventojai patys pasirūpino metalinėmis sijomis ir ėmėsi darbo.
„Norėjau padaryti tik gera, bet išėjo kaip visada. Dabar kaltina, kad, neturėdamas teisės statyti tiltų, pastačiau tiltelį. O dėl darbininko traumos tai jokios mano kaltės nėra, tiesiog nelemtas atsitiktinumas“, – sakė S. Rimkus.
Gyventojai taip pat palaikė seniūną
71 metų Benedikta Letulienė džiaugėsi, kad dabar į bažnyčią einant nereikia lanksto daryti.
„Baisu net pagalvoti, kad reikėtų daryti jei tilto nebūtų. Vyras vos paeina. Kaip pasiektume kitoje upės pusėje esančią parduotuvę“, – sakė šalia upės gyvenanti 58 metų Vitalija Mitkevičienė.
Moteriai pritarė kitoje pusėje gyvenantis 73 metų Petras Purauskas.
Žmonės šnekėjo, jog seniūno dėka Joniškėlyje suremontuoti trys tiltai. Tvarkant paskutinįjį ir įvyko nelaimė. Jau dvylika metų seniūnu dirbantis S. Rimkus yra sulaukęs dviejų premijų kaip geriausias seniūnas.
Bendrauja ir su angelais
Jeigu sveikata pamažu taisysis, A. Kriukas gyvens savo įprastą gyvenimą, kuris kai kam yra ir nesuprantamas. Vyras laiko save kunigu ir mano, jog toks jis Lietuvoje yra vienintelis. A. Kriukas tikino turintis gebėjimą bendrauti ne tik su angelais, bet ir su Dievu, Jėzumi Kristumi ir Šventąja Dvasia.
„Aš ir angelai dirbame drauge. Mūsų tikslas įrodyti teisingą Šventąjį Raštą“, – sakė jis.
Vyras su dvasiniu pasauliu bendrauja ne tik mintimis, gali jį regėti.
Pasisodinęs korespondentą prie stalo, A.Kriukas dėstė, jog šioje vietoje prieš 5 metus jis regėjo angelą Timotiejų. Jis pasirodęs mirguliuojančios būsenos ir tuo patvirtinęs, kad egzistuoja.
Sekcijoje vyras laiko savo lobyną – Šventąjį Raštą.
Anksčiau A. Kriukas buvo vedęs, tačiau prieš keliolika metų žmona su dviem vaikais jį paliko. Moteris išvažiavo pas Vilkaviškio rajone gyvenančius tėvus. Po to įvyko skyrybos. A. Kriukas neslėpė, jog žmona nesuprato jo pašaukimo tarnauti Dievui.
Dabar vaikai jau suaugę. Su 22 metų dukra jis dažnai pasišneka telefonu, o su 19-mečiu sūnumi bendrauja mažiau. Vyras neslėpė, jog kartais norėtų, kad kokia moteris gyventų kartu.
„Tiesiog linksmiau būtų, nes kur du, tai ne vienas“, – sakė pašnekovas.
Jėzus paskyręs diakonu
Anksčiau joniškėlietis buvo netikintis, įtikėjo prieš 15 metų, o tikinčiu pasidarė prieš 7 metus. Vyresniojo brolio pakviestas, jis nuvažiavo į Kaune vykusį baptistų suvažiavimą. Dievo žodis A. Kriuką patraukė, tačiau vėliau jo keliai su baptistais išsiskyrė.
Po to A. Kriukas įstojo į amerikiečių organizuotus Šventojo Rašto nagrinėjimo kursus. Mokymai vyko Birštone. Amerikiečiai ne tik organizavo mokymus, bet ir išlaikė studijų dalyvius, mokėjo jiems stipendijas. Besimokantieji ten pat ir gyveno.
Tačiau A. Kriukas mokslų taip ir nebaigė. Po pustrečių metų jį aplankęs Jėzus Kristus.
„Jėzus mane paskyrė diakonu ir liepė kunigauti visoje Lietuvoje“, – paaiškino A. Kriukas.
Tačiau pašauktajam nepavyko suburti bendraminčių būrio, nes esą ne kiekvienam suprantamas šis mokslas.