Linksmas, nuoširdus, kantrus, dėl nieko nesiskundžiantis – toks Rokiškio rajone, Kavoliškyje, gyvenęs N. Juškėnas liko tėvų, giminaičių ir draugų atmintyje.
Po skrandžio mažinimo operacijos kosėdamas, dusdamas, karščiuodamas vyras kentėjo skausmus ir manė, kad taikant chirurginį nutukimo gydymą negali neskaudėti.
Blogai pasijutęs Nerijus įtarė, kad prastą savijautą galėjo lemti peršalimas, dėl kurio neverta nerimauti.
Nelaimė nutiko šiemet balandžio 13-ąją, praėjus devynioms paroms po skrandžio mažinimo operacijos, kurią atliko profesorius Gintautas Brimas.
Rokiškio rajono gyventojas mirė Vilniaus universiteto Santariškių klinikose. Jam buvo 31 metai 4 mėnesiai ir keturios dienos.
Patyręs specialistas
Chirurginio nutukimo gydymo pradininkas Lietuvoje G. Brimas – patyręs šios srities specialistas, jis yra atlikęs jau maždaug 800 skrandžio mažinimo operacijų.
Tai – pirmas atvejis profesoriaus praktikoje, kai dėl komplikacijų, kilusių po operacijos, pacientą ištiko mirtis.
„Tai, kad pacientui, kuriam buvo atlikta operacija, kilo infekcija, nėra išskirtinis atvejis, nes operuojama tik tada, kai būtina. Tai – visada rizika.
Kitas dalykas – smarkiai nutukusius žmones kamuoja daug įvairių bėdų.
Aiškių priežasčių, kurios įrodytų mano kaltę, tikrai nėra”, – „Lietuvos rytui” aiškino G. Brimas.
Nurodyta ne viena priežastis
Tačiau vienturčio sūnaus netekusius tėvus tokie mediko žodžiai menkai guodžia.
Skrandžio mažinimą P. Juškėnas vadino komercine operacija, nes jo sūnaus nevargino kitos lėtinės ligos, kurios būtų kėlusios grėsmę jo gyvybei.
Prieš operaciją Nerijus atliko tyrimus Rokiškyje, jų rezultatai rodė, kad viskas yra gerai.
„Sūnus norėjo, kad jam būtų atlikta planinė, sakyčiau, komercinė operacija. Kad ji gali būti mirtinai pavojinga, niekas neįspėjo”, – kalbėjo Nerijaus motina Valė Juškėnienė.
Iki šiol Juškėnams liko daug neaiškumų, kokia liga pasiglemžė jų sūnų.
Nerijaus mirties liudijime nurodoma, kad pagrindinė priežastis buvo nutukimas, o kitos priežastys – daugybinis organų disfunkcijos sindromas bei pūlingasis peritonitas (ūminis pilvaplėvės uždegimas).
Kas sukėlė uždegimą?
Pasitikslinęs, kad pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK-10) mirties liudijime nurodytas ligos kodas E66.0 yra „Nutukimas dėl didelio kalorijų kiekio”, P. Juškėnas suabejojo, kad sūnus galėjo mirti vien dėl nutukimo.
„Nuo nutukimo nemirštama, jį pribaigė infekcija. Kai pasiteiravau Santariškių klinikose gydytojų, kaip galėjo į Nerijaus organizmą įsiskverbti infekcija, išgirdau: „Gal pro nosį? Gal jis įkvėpė mikrobų?”
Aš tuo netikiu. Net man, vairuotojui, aišku, kad pūlingasis peritonitas nėra sloga”, – neslėpė apmaudo bendrovėje „Rokautas” vairuotoju dirbantis P. Juškėnas.
Rokiškėnas skundėsi, kad sostinės medikai vengia su juo bendrauti, nenori atvirai kalbėti apie sūnaus operaciją. Iki šiol jis neišgirdo ir medikų užuojautos žodžio.
Buvo ir tokių gydytojų, kurie svarstydami, kodėl Nerijų ištiko mirtis, sakė: „O gal jo gerklėje lindėjo kokia nors infekcija? O gal buvo neplombuotos dantų šaknys?”
Tokios sostinės medikų kalbos ypač žeidė P. Juškėną. Jam atrodė, kad tai – pasityčiojimas iš tėvo, praradusio sūnų, nes taip galima mulkinti tik nieko neišmanančius žmones.
Kitokį įspūdį Kavoliškio miestelio gyventojas susidarė konsultuodamasis dėl sūnaus nelaimės su Rokiškio gydytojais. Jie visi kaip vienas tvirtino, kad pūlingojo peritonito nėra, jei nėra infekcijos.
„Manau, sostinės gydytojai privalo turėti drąsos pripažinti savo klaidą, žinoma, jeigu jie suklydo”, – įsitikinęs Nerijaus tėvas.
Sūnaus gedinčiam P. Juškėnui vis kirba mintis, kad infekcija galėjo patekti operacijos metu.
Sulieknėti nesisekė
Tėvo pėdomis sekęs ir tolimųjų reisų vairuotojo profesiją pasirinkęs Nerijus pastaruoju metu nesiskundė sveikata.
Kavoliškio miestelyje kartu su tėvais gyvenantis sūnus būdavo retas svečias namuose, nes daug dirbo.
N. Juškėno kelionių maršrutai vingiavo per visą Europą. Būdavo, kad po kelių savaičių grįžęs namo jis atrodydavo gerokai suliesėjęs, praradęs 10–15 kilogramų svorio.
Tačiau laikinai sublogusiam vyrui sunkiai sekdavosi toliau lieknėti, nepadėdavo nei dietos, nei maisto papildai. Ilgainiui prarasti kilogramai vėl grįždavo.
Neįžvelgė rimto pavojaus
Nuo vaikystės Nerijus buvo stambus, nesiskundė apetitu. Kai ryžosi numesti svorio, jis susirado internete gydytoją, kuris galėtų atlikti skrandžio mažinimo operaciją.
Tai buvo Vilniaus universiteto profesorius pilvo chirurgas G. Brimas.
Prieš skrandžio mažinimo operaciją Nerijus ramino tėvus, kad tai nėra sudėtinga chirurginė procedūra. Tokį įspūdį jam paliko šiemet vasarį vykęs pokalbis su G. Brimu.
Nerijus pranešė tėvams, kad balandžio 3-iąją yra numatyta planinė operacija, bet vėliau ji buvo perkelta į balandžio 4-ąją.
Praėjus vos kelioms paroms po tokios operacijos ligonis paprastai išleidžiamas į namus.
Todėl Nerijus jau balandžio 6-ąją planavo sėsti prie vairo ir leistis į tolimą kelionę.
Kliūčių operuoti nebuvo
Išlydėdami Nerijų į Santariškes tėvai nenujautė jokios nelaimės. Prieš tai sūnus buvo apsilankęs Rokiškio poliklinikoje, kurioje atliko visus prieš operaciją būtinus tyrimus.
Šių tyrimų rezultatus jis iš anksto nusiuntė elektroniniu paštu į Santariškių klinikas.
Visi tyrimo rezultatai buvo geri, netgi, nepaisant didelio svorio, Nerijaus širdies veikla buvo normali.
Norinčio sulieknėti vyro nesustabdė ir tai, kad chirurginis nutukimo gydymas nėra pigus.
Juosta, būtina skrandžiui perrišti, kainuoja 5700 litų.
Už ją rokiškėnas turėjo sumokėti bendrovei „Baros centras”, nes Valstybinė ligonių kasa ligoninei moka tik už suteiktas medicinos paslaugas. Tiek pinigų Nerijus neturėjo, todėl šiai bendrovei sumokėjo tėvai.
Grįžo įgijęs dusulį
Balandžio 4-ąją N. Juškėnas buvo sėkmingai išoperuotas, o po dviejų parų, balandžio 6-ąją, penktadienį, buvo išleistas į namus.
Tą pačią dieną pasiekęs Kavoliškį Nerijus ėmė skųstis, kad jam kažkas negerai.
Vakare jis pasimatavo temperatūrą, ji siekė 37,2 laipsnio.
Be to, jam sunkiai sekėsi valgyti, atrodė, kad kažkas įstrigo stemplėje, taip pat maudė skrandį. Nerijus rodė tėvams ranka ties duobute, po krūtinkauliu, kur jam skauda.
Išleidžiant namo rokiškėnui buvo išrašyta kraują skystinančių vaistų ir vaistų nuo skausmo. Šias injekcijas reikėjo leisti kartą per dieną.
Balandžio 7-ąją, šeštadienį, Nerijaus savijauta pablogėjo.
Nebuvo geriau ir kitą dieną. Nors tą sekmadienį buvo švenčiamos Velykos, jis paskambino telefonu gydytojui G. Brimui, klausdamas, ką daryti.
Apie tai, kad karščiavimas gali būti susijęs su operacija, jis neįtarė.
Vėliau pasakodamas savo tėvams, ką jam patarė sostinės chirurgas, Nerijus paprašė nupirkti „Theraflu” – esą tai tik peršalimas.
Išgėręs vaistų nuo karščiavimo vyras tikino, kad jam geriau.
Bet toks pagerėjimas buvo apgaulingas.
Net pasijutęs šiek tiek blogiau Nerijus nepanikavo. Jis visiškai pasitikėjo jį operavusiu mediku.
Prireikė deguonies kaukės
Kai grįžęs iš tolimojo reiso po Rusiją tėvas pasiteiravo sūnaus, kaip jaučiasi, pajuto, kad Nerijus nusivylęs.
Balandžio 10-ąją N. Juškėnas išsikvietė greitąją medicinos pagalbą, jis buvo nugabentas į Rokiškio ligoninės reanimacijos skyrių.
Sūnus nusiuntė motinai telefonu žinutę, kad jį skubiai guldo į ligoninę.
V. Juškėnienei užgniaužė kvapą. Iš pradžių medikai įtarė, kad Nerijui po operacijos galėjo susidaryti krešulys ir nukeliauti į plaučius, nes jį labai kamavo dusulys. Dėl to greitosios pagalbos medikai jam uždėjo deguonies kaukę.
Nerijui nebuvo leidžiama nei atsistoti, nei eiti.
Kad sunkų vyrą galėtų įkelti į greitosios pagalbos automobilį, medikai į talką pasikvietė priešgaisrinės apsaugos gelbėtojus.
Iš vienos ligoninės – į kitą
Balandžio 10-ąją Nerijui pagalbą teikė tiek Rokiškio, tiek Vilniaus gydytojai.
Rytą Rokiškio ligoninėje atlikus tyrimus paaiškėjo, kad ligonio būklė labai sunki. Jam buvo įtariamas kraujo užkrėtimas – sepsinis šokas.
„Melskitės ir laukite, darome viską, ką galime”, – tik tiek rajono ligoninės gydytojai galėjo patarti jauno vyro tėvams.
Apie beviltišką situaciją buvo pranešta ir rokiškėną operavusiam profesoriui G.Brimui.
Jis paaiškino, kad Santariškių klinikų Reanimacijos skyrius neturi galimybių iš karto priimti Nerijaus, nebent kitą dieną.
Kitas mediko argumentas – tikslinant diagnozę neverta vežti ligonio į Vilnių.
Nerasdama sau vietos V. Juškėnienė po kelių valandų vėl griebė telefoną: „Profesoriau, gal turite pažįstamų? Rokiškio ligoninėje Nerijus neištemps nė nakties. Darykite ką nors.”
Išgirdęs rauda pratrūkusią moterį G. Brimas pažadėjo padėti ir ištesėjo žodį – maždaug 21 val. 30 val. iš Vilniaus į Rokiškį atvyko reanimobilis ir išsivežė Nerijų.
Jėgos vis labiau seko
Tą vėlų vakarą paskui sūnų į Vilnių vykstančiai V. Juškėnienei širdis taip daužėsi, kad, atrodė, tuoj iššoks iš krūtinės. Ne be reikalo.
Paaiškėjo, kad pasiekus Santariškių klinikas Nerijų ištiko klinikinė mirtis, jis buvo gaivinamas.
Tada gydytojai pirmą kartą prasitarė motinai apie sūnaus pilve susidariusius skysčius. Jie ruošėsi skubiai operacijai.
Balandžio 11-ąją V. Juškėnienei buvo pranešta, kad ligoniui pašalinta skrandžio juosta, susikaupę skysčiai, bet jo būklė yra sunki.
Kitą dieną Reanimacijos skyriuje aplankę sūnų tėvai nieko gero neišgirdo.
Medikai tikino nežinantys, iš kur galėjo atsirasti skysčių sūnaus kūne ir kas yra infekcijos židinys. Vėliau paaiškėjo, kad tai – pūliai.
O vienas gydytojas girdint tėvams garsiai samprotavo: „Gal jūsų sūnaus organizmas nepriima svetimkūnio?”
Ieškojo prakiurusių vietų
Balandžio 12-ąją Santariškių gydytojai nutarė Nerijų operuoti trečią kartą.
Jie aiškino, kad būtina apžiūrėti skrandį, dvylikapirštę žarną, ar nėra palikta kiaurymių.
15 valandą tokia vilties operacija iš tikrųjų prasidėjo.
P. Juškėnas vis dar vylėsi, kad sūnus atsigaus.
Vilties operacija truko 1 valandą ir 40 minučių.
Pranešęs tėvams apie šią operaciją G. Brimas džiaugėsi, kad nei ligonio skrandyje, nei dvylikapirštėje žarnoje nebuvo aptikta jokių pažeidimų, o tai yra gerai – esą tai rodo, kad jo klaidos nėra.
Jaunas vyras buvo toliau gydomas Reanimacijos skyriuje.
Bet ankstų balandžio 13-osios rytą, apie 6 valandą, suskambėjęs rokiškėnų namuose telefonas nieko gera nežadėjo.
Buvo pranešta, kad sustojo Nerijaus širdis.
Ar nebuvo padaryta klaidų?
Tėvai įsitikinę, kad sūnų buvo įmanoma išgelbėti.
„Jei atlikus skrandžio mažinimo operaciją Nerijų bent kelias paras ilgiau būtų stebėję medikai, jis būtų likęs gyvas”, – mano P. Juškėnas.
Jis neabejojo, kad būtent operacijos metu į sūnaus organizmą galėjo patekti infekcija.
Dar viena skaudi klaida, rokiškėno nuomone, buvo ta, kad Nerijus aklai tikėjo chirurgo žodžiais, esą karščiavimo priežastis – peršalimas.
Nerijus galėjo pasidaryti būtinus tyrimus Rokiškio ligoninėje, tačiau niekas jam to nepatarė.
Skrodimo daryti nepatarė
Dar didesni netikėtumai P. Juškėno laukė, kai jis atvyko į Santariškių klinikas paimti sūnaus kūno.
Kad pavyktų greičiau sutvarkyti dokumentus, pilvo chirurgas jam patarė kreiptis į kitą specialistą.
G. Brimas teisinosi mirusiojo tėvams, kad tuo metu turi dalyvauti medikų konferencijoje Klaipėdoje, todėl negali jiems padėti.
P. Juškėnui užsiminus, kad būtina atlikti skrodimą, niekas jam nepritarė: „Viskas ir taip aišku. Kam tas skrodimas?”
Bet rokiškėnas šįkart nenusileido. Tarsi nujausdamas, kad dėl sūnaus netekimo jam dar ne kartą teks susidurti akis į akį su medikais.
Nesulaukia atsakymų
P. Juškėnas taip pat nesupranta, kodėl negali gauti iš Santariškių klinikų sūnaus ligos istorijos kopijos, taip pat Valstybinio patologijos centro skrodimo išvadų.
Nusiuntęs kelis registruotus laiškus jis nesulaukė atsakymų.
Paaiškėjo, kad atliekant skrodimą sugedo Valstybinio patologijos centro fotoaparatas, todėl vidaus organų nuotraukos buvo atliktos tik mobiliuoju telefonu.
Rokiškėnas vis dar gailisi, kad nesikreipė privačiai į teismo medicinos ekspertą, kuris būtų atlikęs nepriklausomą sūnaus kūno skrodimą.
Paaiškinimai neįtikino
„Mes infekcijos židinio neradome”, – tokio atsakymo iš medikų sulaukę Juškėnai nežada sėdėti sudėję rankų.
Jiems nekelia pasitikėjimo paaiškinimas, kad skandžio mažinimo operacija buvo sėkminga, o ligoninėje esą viskas yra sterilu.
Dėl moralinės ir materialinės žalos atlyginimo Rokiškio rajono gyventojai ketina kreiptis į teismą.
„Nesistengsiu įrodyti kieno nors kaltės.
Noriu, kad visi žinotų – skrandžio mažinimo operacijos yra brangios, tačiau ne visiems rūpi, kokia bus paciento sveikata po tokios operacijos”, – kalbėjo P.Juškėnas.
Nėra žmogaus, nėra ir pinigų
Bendrovė „Baros centras”, kuri tiekia šalies ligoninėms specialias juostas, naudojamas atliekant skrandžio mažinimo operacijas, taip pat nesileidžia į kalbas su Juškėnais.
Nors speciali juosta kainavo 5700 litų, tėvams grąžinti pinigų niekas neskuba.
„Baros centro” atstovė užsiminė, jog jie turi teisę tik prašyti paramos.
„Įsivaizduokite, jūs nusipirkote naujas padangas, nuvažiavote kelis šimtus kilometrų, o vėliau norite jas grąžinti ir dar atgauti pinigus.
Tai – nesąžininga”, – tokie bendrovės atstovės aiškinimai įžeidė gedinčius tėvus.
Vis dar atliekamas tyrimas
Česlova Špūrienė, Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Medicininio audito vadovė
„Paciento mirtis – visada skaudus įvykis medikams, ypač tiems, kurie jį gydė.
Įvykus nelaimei atliekami įprastiniai tyrimai tam tikra tvarka, kurią numato teisės aktai. Iš pradžių Valstybiniame patologijos centre nustatoma mirties priežastis, atliekama autopsija, imami vidaus organų pavyzdžiai.
Šie tyrimai gali trukti 30 ir daugiau dienų.
Tik gavusi atsakymą iš Valstybinio patologijos centro mūsų ligoninė per kelias dienas atlieka konkretaus atvejo tyrimą.
Jo tikslas – nustatyti, ar gydytojai kvalifikuotai suteikė medicinos paslaugas, ar laiku buvo taikomi gydymo metodai, ar buvo įmanoma išgelbėti pacientą.
Šiuo metu mums dar neįmanoma atsakyti, dėl kokių priežasčių galėjo išsivystyti komplikacijas po operacijos, nes dar neturime autopsijos ir visų tyrimo duomenų.
Mūsų administracija yra gavusi tėvų prašymą atsiųsti jiems N. Juškėno ligos istorijos bei kitų medicininių dokumentų kopijas.
Tokius prašymus mes visada vykdome ir šiuo atveju įvykdysime, tačiau tai padaryti galime tik tada, kai turime visus medicinos dokumentus.”
Gali prireikti papildomos operacijos
* Chirurginis nutukimo gydymo būdas pagrįstas tuo, kad viršutinė skrandžio dalis apjuosiama specialia reguliuojama juosta, dar vadinama skrandžio žiedu.
* Žiedas susiaurina skrandžio spindį ir padalija jį į dvi dalis, todėl skrandis pasidaro panašus į smėlio laikrodį.
* Perrišus skrandį, greičiau atsiranda sotumo pojūtis, todėl pakanka nedidelio maisto kiekio. Jis užpildo naujai suformuotą nedidelę viršutinę skrandžio dalį, esančią virš žiedo.
* Sotumo pojūtis gali trukti keletą valandų, pajutus alkį vėl kyla noras suvalgyti kitą nedidelę porciją.
* Taip įmanoma išvengti persivalgymo ir mažinti kalorijų kiekį. Dėl žiedo žmogus turėtų mažiau valgyti, jausti mažesnį alkį ir pamažu atsikratyti antsvorio.
* Nors žiedas nėra savaiminė lieknėjimo priemonė, jis skatina rinktis sveikesnį gyvenimo būdą, keisti įpročius – valgyti lėčiau, ilgiau kramtyti maistą, nustoti valgyti pajutus sotumą.
* Ypač svarbios pirmos keturios savaitės po operacijos. Pavyzdžiui, pirmąją savaitę patariama vartoti tik skystą maistą, o antrą savaitę – trintą.
* Šiuo laikotarpiu žiedas dar nėra tvirtai fiksuojamas. Valgant daug ir ypač kieto maisto, pavyzdžiui, jei vienu metu suvalgoma riekė juodos duonos, žiedas gali užstrigti virš skrandžio, patempti naujai suformuotą skrandžio dalį arba išsprūsti.
* Tokiu atveju gali prireikti papildomos operacijos.