Kauno J.Gruodžio konservatorijos pirmo kurso moksleivis D. Lapinskas jau antrą mėnesį mokosi namuose, nes kol kas sunkiai vaikšto.
Tačiau paauglys kartu su tėvais dėkoja likimui, kad kritimas į tamsią gilią šachtą jam baigėsi daugybiniais lūžiais ir nedideliu smegenų sutrenkimu.
„Kai išgirdome, kas nutiko sūnui, skubiai išsiruošėme į Kauną. Valanda iš Jonavos iki Klinikų, atrodė, tęsėsi amžinybę. Tik išvydę Donatą, supratome, kad mūsų vaiką globoja angelas sargas”, – kalbėjo sužalojimų antrą mėnesį kamuojamo vaikino tėvas Egidijus Lapinskas.
Nugarmėjo vos žengęs žingsnį
Nelaimė vienoje iš Aleksoto dalių – Julijanavoje įvyko šių metų kovo 27-ąją, kai D.Lapinskas su metais jaunesne drauge Adrija nutarė pasižvalgyti po XIX amžiaus pabaigoje statytą Antrąjį fortą. Prie paauglių prisidėjo dar du bičiuliai.
Jonaviškis didelėje forto teritorijoje žvalgėsi pirmą sykį. Šalia caro laikų gynybinių įtvirtinimų gyvenanti jo draugė, kaip ir nemažai vietos gyventojų, po apgriuvusius statinius buvo landžiojusi ne kartą.
Pro maždaug pusės metro aukščio ir tokio pat pločio šaudymo angas įsiropštę į vieną senų forto pastatų paaugliai nutarė apžiūrėti jo vidų. Staiga į tamsų kampą pasukęs D. Lapinskas vos žengęs žingsnį nugarmėjo žemyn.
Išgelbėjo šachtos landa
Įvykio liudytoja tapusi paauglio draugė nesutriko. Išgirdusi iš šachtos sklindančias Donato dejones, ji išlindo iš pastato ir bėgte pasileido prie kito įėjimo.
Mergaitė tuo pat metu pakvietė netoliese vaikščiojusius bičiulius ir mobiliuoju telefonu paskambino savo tėvui.
Donatą išgelbėjo tai, kad jis įkrito į šachtą, kurios apačioje buvo landa į gretimą patalpą. Nors ji buvo labai nedidelė, draugų padedamas beveik 180 centimetrų ūgio paauglys pro ją išlindo.
„Greičiausiai padėjo tai, kad Donatas sportavo, yra atletiškai sudėtas, o jauni jo kaulai gana tvirti”, – svarstė paauglio tėvas.
Paaugliai nedelsdami iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Kol atvažiavo medikai, Donatas ne kartą buvo praradęs sąmonę. Ją atgavęs vis klausinėjo, kaip jis čia pateko.
Krito į nuolaužas ir stiklus
Prieš pasirodant greitosios pagalbos automobiliui, į įvykio vietą atskubėjo Adrijos tėvas Tomas Jakštas.
Vyras su prožektoriumi apžiūrėjo landą, pro kurią buvo ištrauktas Donatas. Jis pasibaisėjo išvydęs krūvą betono ir plytų nuolaužų, stiklo šukių, kitokių šiukšlių.
Į Kauno klinikas nuvežtam paaugliui buvo nustatytas dubenkaulio, dešinės rankos piršto lūžis ir smegenų sutrenkimas. Dėl daugybinių skeveldrinių lūžių jam atlikta kairės rankos dilbio operacija.
Po savaitės ligoninėje Donatas atsidūrė Vaikų sanatorijoje Kačerginėje (Kauno rajonas). Čia jis praleido daugiau nei mėnesį. Šiuo metu reabilitaciją paaugliui taiko Jonavos medikai.
Tikisi gauti draudimo išmoką
E. Lapinskas tvirtino, jog dėl nelaimės sūnaus mokslai nenukentėjo, nes jis buvo mokomas individualiai. Tačiau vyras nerimauja dėl to, ar pasveikęs Donatas galės taip pat gerai groti, kaip ligi šiol. Vaikinas groja lietuvių liaudies pučiamuoju instrumentu – lamzdeliu.
Apie įvykį E. Lapinskas pranešė policijai ir draudimo bendrovei. Donatą tėvai buvo apdraudę nuo nelaimingų atsitikimų, todėl tikisi gauti išmoką. Dėl sūnų ištikusios nelaimės ir mirtinų pavojų forto teritorijoje vyras kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, Aleksoto seniūniją.
Vyras neteisina po pavojingą teritoriją vaikščiojusio smalsaus sūnaus, kuris per neatsargumą įkrito į tamsią šachtą. Tačiau, jo manymu, jei forto statiniai būtų saugomi ir prižiūrimi, tokių nelaimių neįvyktų.
„Ar negalima atvirų šulinių užmūryti, užbetonuoti ar kitaip užsandarinti, kad jie nekeltų pavojaus? Šiame forte esu buvęs tik kartą prieš daugelį metų. Tada padėtis buvo panaši. Matau, kad dešimtmečiais mažai kas keičiasi”, – kalbėjo E. Lapinskas.
Žino daugybę užkaborių
„Laikinoji sostinė” nusprendė įsitikinti, kokie pavojai slypi Antrajame forte, ir nuvyko pasižvalgyti po rusų caro armijos gynybai pritaikytą teritoriją.
Žurnalistų palydovu sutiko būti Aleksoto seniūnijos darbuotojai ir nelaimės dieną į fortą atskubėjęs T. Jakštas. Šalia šios vietos augęs ir iki šiol gyvenantis 36 metų aleksotiškis tvirtino žinantis kone kiekvieną Kauno tvirtovės užkaborį.
„Nuo vaikystės su draugais čia esu išlandžiojęs beveik kiekvieną kampelį.
Nesistebiu, kad dabartinius paauglius fortai irgi masina. Laimė, kad tąkart mano dukra nenukentėjo.
Tikiuosi, daugiau ten nenorės lįsti”, – kalbėjo kaunietis.
Atvira ertmė – ne viena
Vyras parodė iš pirmo žvilgsnio gerai išsilaikiusį seną pastatą, kuriame jo dukros draugas įsmuko į atvirą šulinį.
Net šviesią dieną pastebėti aklinai tamsios erdvės, kurioje plyti maždaug poros metrų skersmens tuštuma, neįmanoma. Ją atvėrė tik fotoaparato blykstės ir prožektoriaus šviesa.
T.Jakštas parodė dar kelias vietas, kur nesunku prasmegti į tamsius ir klaidžius forto koridorius. Vaikštant po fortą į akis krinta tai, kad į dažną seną statinį patekti vieni juokai, nes jie visiškai atviri.
Metalinės grotos ir durys daugelyje vietų išklaipytos arba nupjautos, užraktai sugadinti arba jų visai nėra. Angas ir langus dengusios lentos bei plokštės nuluptos, šulinių dangčių nelikę.
Pavogė metalinius vartus
Savivaldybės Turto skyriaus vedėjas Antanas Slušnys, išgirdęs apie padėtį Antrajame forte, negalėjo patikėti. „Šio mėnesio pradžioje forte įrengėme naujas grotas ir metalinius vartus su spynomis. Nejaugi jų jau nėra?” – stebėjosi vedėjas.
Apžiūrėję teritoriją turto valdytojai išvydo, jog trūksta keturių vos prieš porą savaičių įstatytų vartų, nuo kitų nupjautos penkios spynos. Nuostoliai siekia beveik 2 tūkst. litų. Dėl vagystės valdininkai kreipėsi į policiją.
„Metalo, plytų ir grindinio akmenų vagys ir vandalai fortus siaubia nuolat. Kai nėra apsaugos, iki nelaimės vienas žingsnis. Net jei aptvertume teritoriją, nemanau, kad tai padėtų”, – svarstė A. Slušnys.
Užsandarinti betonu angų, vedėjo teigimu, negalima, nes fortų pastatai – paveldo objektas.
Tokie darbai gali pakenkti statiniams, nes daugelis ertmių yra ventiliacijos angos.
Gali būti likę sprogmenų
Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė tvirtino, jog kauniečių smalsumas apžiūrėti Antrąjį fortą patenkinamas tik vaikštant su istorikais ar gidais.
„Kiekvieną pavasarį švariname šio forto teritoriją. Paskui talkininkai gali patekti į kai kuriuos pastatus. Įprastai mus lydi Kauno tvirtovės istoriją, suplanavimą ir pavojingas zonas žinantis žmogus”, – tvirtino seniūnė.
Kauno fortų istoriją išmanantis istorikas Arvydas Pociūnas priminė, jog po karinį objektą vaikščioti, ypač pavieniams smalsuoliams, labai pavojinga. Per Pirmąjį pasaulinį karą fortai buvo smarkiai apšaudyti ir sprogdinti didžiulių sviedinių „Bertų”, todėl buvo sujudinti.
„Laikui bėgant, veikiami laiko ir oro sąlygų, gynybiniai įtvirtinimai yra ir nyksta. Įkristi galima ne tik landžiojant po pastatus, kur yra daugybė landų, net keliasdešimt metrų gylio šachtų ir įvairios paskirties ertmių, bet ir lauke. Ypač, kai sužaliuoja žolė”, – aiškino fortų žinovas.
Antrojo forto prieigos ir visa teritorija gali būti užteršta artilerijos šaudmenimis, likusiais po tvirtovės apšaudymo ir šturmo per Pirmąjį pasaulinį karą.
Nelaimė – ne pirma
D. Lapinskas – ne pirmas nepilnametis, nukentėjęs Kauno fortuose. Ypač skaudi nelaimė įvyko I forte, kai, nugriaudėjus sprogimui, buvo sunkiai sužalota iš Vilniaus su bendraklasiais atvykusi trečiokė.
Į ekskursiją 2008 metų lapkričio 12-ąją atvažiavusi pradinukė neišdykavo, nelandžiojo klaidžiais forto tuneliais – tik nevalingai paspyrė nekaltai atrodantį buteliuką. Jame buvo triacetono triperoksido – pavojingos sprogstamosios medžiagos. Sprogimas sužalojo mažametei pėdą, ją teko amputuoti.
Nelaimė turėjo išjudinti ir paskatinti valdžią ne žodžiais ar utopiniais projektais, o realiais veiksmais tvarkyti fortus, visą Kauno tvirtovės kompleksą. Tačiau per ketverius metus daugelyje fortų mažai kas pasikeitė.
Per daugiau nei 20 nepriklausomybės metų Kaune buvo sukurpta daugybė fortams sutvarkyti skirtų projektų. Juos kūrė visi, kas tik netingėjo: architektai, politikai, verslininkai. Garsiai išreklamuoti planai dažniausiai baigdavosi niekuo.