Tolimųjų reisų vairuotoju dirbusio, o laisvalaikiu paveikslus tapiusio Kupiškio rajono gyventojo 58 metų Laimučio Vaitonio gyvenimas pernai nutrūko grįžtant namo iš Vokietijos. Talentingą vyrą pakirto vienas po kito ištikę du širdies infarktai.
30 metų sunkiasvorius automobilius vairavusiam vyrui lemtis iš anksto tarsi siuntė pranašiškus ženklus.
Juodus žmones sapnavo du kartus
Prieš mirtį L. Vaitonis tapė buvusio Prancūzijos transporto ministro portretą. Herojaus veido bruožai dėliojosi kuo puikiausiai, tačiau menininkas skundėsi niekaip nepajėgiantis suvaldyti spalvų - potėpiai prieš dailininko valią vis tamsėjo.
Paskutinį kartą teptuku liesdamas drobę L. Vaitonis per smarkiai spustelėjo ir pradūrė skylę ministro kaktoje. Atrodė, kad kaktą perskrodė kulka.
Daugiau prie šio paveikslo savamokslis dailininkas nebeprisilietė.
Kad netoli jos šeimos alsuoja mirties angelas, jo žmonai Elenai sufleravo sapnai. Išlydėjusi mylimą sutuoktinį į eilinį reisą, moteris sapnavo į namus sugužėjusių juodai apsirengusių tylių žmonių būrį. Sapnas pasikartojo du kartus. Tik antrą kartą juodų žmonių būrys buvo mažesnis.
Kunigas patarė urną palaidoti
„Kaip sapnavau, taip ir nutiko. Savo vyrą laidojau du kartus. Pirmą kartą, kai parsivežėme kūną, jį apverkė gausybė gedinčiųjų, prie karsto susirinko giminės, kaimynai, pažįstami ir didelis būrys vairuotojų, jo darbo kolegų. Kūno į kapus nelydėjome, o vežėme į Rygą kremuoti.
Po pusmečio laidojau urną. Tą kartą gedinčiųjų būrelį sudarė tik patys artimiausi žmonės“, – pasakojo našlė.
Kad norėtų virsti pelenais, vyras sutuoktinei užsiminė paskutinį kartą išvykdamas į reisą. Iki tol sutuoktiniai apie mirtį niekada nebuvo kalbėję.
Šešis mėnesius vyro pelenus E. Vaitonienė laikė namuose, buvusiame jo kambaryje, kuriame tebėra visi velionio daiktai, baigti ir nebaigti tapyti paveikslai, įvairūs darbo įrankiai, kompiuteris ir gausi istorinės, menų ir politinės literatūros biblioteka. Urną moteris buvo įdėjusi į komodą, virš kurios kabo vyro tapyti jųdviejų portretai.
Pora santuokoje pragyveno 37 metus.
„Jis taip mažai būdavo namie, labai jų ilgėdavosi, grįžęs skubėdavo puoselėti aplinką ir toliau įrenginėti būstą. Nenorėjau jo paleisti, galvojau, tegu ilgiau namie pabūna“, – E. Vaitonienė paaiškino, kodėl iš karto urnos nevežė į kapus.
Bet kol urna buvo namuose, moteris niekaip negalėjo nusiraminti. Kamuojama prisiminimų ji nuolat verkdavo.
Kad mirusį vyrą pagaliau reikia paleisti ir pelenus palaidoti, E. Vaitonienei patarė kunigas. Našlė paklausė dvasininko ir ryžosi visam laikui atsisveikinti su sutuoktinio palaikais.
Per antrą kartą suruoštas laidotuves velionio urną į Panevėžio Šilaičių kapines lydėjo dvi dukros su šeimomis ir dar keli artimiausi giminaičiai. Urna buvo užkasta šeimos kapvietėje, šalia E. Vaitonienės tėvo.
Pelenams atgulus į žemę, E. Vaitonienė pasijuto geriau.
Vyrą pribaigė du infarktai iš eilės
L. Vaitonį mirtis pakirto pernai rugpjūtį, iš Vokietijos grįžtantį namo. Laisvai angliškai, rusiškai ir vokiškai kalbėjęs vyras du mėnesius su mašinų priekabomis važinėdavo Vokietijoje, o paskui porai savaičių grįždavo namo.
Tą kartą jis su porininku išsiruošė namo. Vyrai Lietuvos link išvažiavo mikroautobusu. Likus porai kilometrų iki degalinės pasibaigė degalai. L. Vaitonis nubėgo iki degalinės, parnešė degalų, bet jų įpylus mašina neužsivedė. Vairuotojams nieko kito neliko, tik bandyti autobusiuką nusistumti iki degalinės. Kolega stūmė iš galo, o L. Vaitonis, į mašiną įsiręžęs petimi, viena ranka sukiojo vairą.
Staiga partneris pajuto, kad automobilis nebe taip vairuojamas, ir pamatė sukniumbantį L. Vaitonį.
Iš degalinės atbėgo žmonės, iškvietė greitąją pagalbą. Atrodė, kad viskas klostosi gerai, medikams pavyko infarktą patyrusį vyrą atgaivinti. Į ligoninę nugabento paciento būklė pablogėjo, vėliau gydytojai sakė, kad jį ištiko antras infarktas.
Į gimtą šalį vyras sugrįžo karste.
Paveikslai darėsi vis niūresni
Prisiminusi paskutines bendravimo akimirkas E. Vaitonienė įžvelgia keistų dalykų.
Prieš išvykstant į lemtingąjį reisą jiedu su vyru, tarsi nujausdami, jog tuoj teks išsiskirti amžiams, ilgai kalbėjosi apie mirtį. Per visą vedybinį gyvenimą sutuoktiniai nė karto nebuvo aptarinėję panašių temų. Tą kartą moteris vyrui prasitarė, kad nenorėtų numirti pirma, o vyras prisipažino, jog norėtų būti sudegintas. Bet svarstė, kad galbūt tai šeimos biudžetui būtų nepakeliama našta, nes kremavimas kainuoja brangiai. „Iš kur mes tokiam dalykui gautume pinigų?“ – pusiau juokais tada žmonos klausė L. Vaitonis.
Laisvalaikiu dažus ir molbertą išsitraukdavęs L. Vaitonis jau kuris laikas buvo nepatenkintas tuo, ką iš vaizduotės perkeldavo į drobę. Žmonai vis pasiskųsdavo, kad paveikslai išeina per tamsūs. Kad ir kiek iš pradžių tepdavo šviesių spalvų, vėliau kažkodėl sluoksnis po sluoksnio dėdavo vis tamsesnius tonus, kol kūrinys galiausiai tapdavo niūrus ir net savotiškai baugus.
Pernelyg tamsūs išėjo ir Prancūzijoje gyvenančios dukros Aušros bei prancūzų-graikų kilmės jos vyro portretai. Dėl to kūrėjas šių darbų dukters šeimai neatidavė, pakabino savo kambaryje.
„Labai šviesiomis spalvomis Laimutis niekad netapė. Bet žmonių veidų nenutamsindavo. O paskutiniais metais tarsi kas kitas vedžiojo ranką, būdavo, piešia ir pats pyksta, kad su kiekvienu teptuko brūkštelėjimu paveikslas vis juodėja. Matyt, visa tai ėjo iš pasąmonės“,– kažkur tvyrojusiomis nuojautomis neabejoja našlė.
Pažvelgus atgal, E. Vaitonienei atrodo, kad ir paskutinės šv. Kalėdos buvo lyg atsisveikinimas su šeimos galva. Tą kartą, kaip niekad gyvenime, į tėvų namus sugužėjo visa šeima: abi dukros, žentai ir visi anūkai.
Apsikeitė meilės patvirtinimais
Leisdamasis į lemtingąją kelionę L. Vaitonis žmonai atviravo, kad pati širdis priešinasi išvykimui. Tokio nenoro važiuoti į darbą jis dar niekada nebuvo jautęs. Tačiau tąkart suėmė save į rankas ir pasiguodė, kad viskas stos į vėžes, kai išsijudins ir sės prie vairo.
Sutuoktiniai nuolat palaikydavo ryšį telefonu. Prisiminusi, kaip sunku vyrui buvo skirtis su namais, ir šiam pranešus, kad jau juda link Lietuvos, E. Vaitonienė jam parašė žinutę: „Laimuti, labai tave myliu ir laukiu pargrįžtant.“ Moteriai tuojau pat atskriejo atsakymas: „Aš irgi tave labai myliu.“ Tai buvo paskutiniai poros bendravimo sakiniai.
Susipažino besimokydami muzikos
Elena ir Laimutis susipažino Rokiškio muzikos mokykloje. Penkiolikametė mergina ten mokėsi groti fortepijonu, o 17 metų Laimutis mikliais pirštais bėgiojo pianino, vargonų ir sintezatoriaus klavišais.
Plykstelėjęs jausmas abiem buvo pirmoji meilė. Jie susituokė po 5 metų draugystės. Tada, po armijos, L. Vaitonis jau mokėsi tuomečiame Vilniaus inžineriniame institute, o Elena buvo įgijusi kulinarės-konditerės specialybę ir kepė šakočius. Jaunos šeimos galvai pritrūko kantrybės pabaigti institutą, paskutiniajame kurse mokslus metė. Šeima įsikūrė Panevėžyje. L. Vaitonis kurį laiką dirbo inventorizacijos biure, o paskui sėdo prie sunkiasvorės mašinos vairo.
Pora užaugino 2 dukras. Mergaitės jautė itin didelį ryšį su tėvu, galbūt todėl abi pasirinko specialybes, susijusias su transportu. Panevėžyje gyvenanti ir vienos bendrovės transporto skyriui vadovaujanti Jūratė Vaitonytė transporto vadybą studijavo Belgijoje. Jos vyresnioji sesuo Aušra Vaitonytė-Herlin tos pačios specialybės studijas baigė Prancūzijoje. Po mokslų ji nebegrįžo namo, ten sukūrė šeimą ir jau 15 metų gyvena netoli Paryžiaus.
Visą Europą išmaišęs L. Vaitonis dažnai aplankydavo savo vyresnėlę. Vyras taip rinkdavosi maršrutus, kad kuo dažniau galėtų užsukti pas dukros šeimą.
Žento motina graikė yra dailininkė, tapo gėles. Ji L. Vaitonį supažindino su savo aplinkos menininkais, per ją lietuvis ir buvo gavęs užsakymą nutapyti garsų prancūzų politiką.
Muziejai traukė kaip magnetas
Trauka tapymui L. Vaitonį lydėjo nuo mokyklos metų. Jis žavėjosi senovės meistrų kūriniais, nuolat vartydavo meno albumus, o paskui ėmė kopijuoti garsiųjų tapytojų paveikslus. Vyras sakė, kad kopijavimas – mankšta rankai.
Vykdamas į reisus Europoje L. Vaitonis ištaikydavo progą apsilankyti menų muziejuose ir garsiausiose parodų salėse. Paryžiaus Luvras, Vokietijos, Olandijos, Italijos garsios meno kūrinių saugyklos buvo aplankytos po keliolika kartų.
Laiko prisėsti prie tapybos L. Vaitonis turėjo nedaug, tik trumpus atokvėpius tarp reisų. Kai prieš 14 metų šeima iš buto Panevėžyje persikraustė į nuosavą namą Valakų kaime šalia Subačiaus, piešimui skirtą laiką teko dalintis su namo įrengimu.
Nagingas vyras įsigytą namą norėjo paversti savito stiliaus būstu, sugalvojo būdą, kaip „pasendinti“ paprastas silikatines plytas. Tuo būdu apdorotos sienos tapo panašios į senovinį statinį, namas atrodė lyg iš viduramžių paveikslo.
Senoviškus baldus L. Vaitonis parsigabeno iš dukters namų Prancūzijoje. Raižytus bufetus, stalą valgomajam, spintas ir didžiulę medžio ornamentais puoštą lovą prancūzui žentui gyvenimo pradžiai atidavė jo seneliai. Vėliau, kai jauna šeima sumanė būstą apstatyti šiuolaikiškiau, šie kelių kartų istoriją menantys baldai atkeliavo į L. Vaitonio namus.
„Jis viską darė pats, nebuvo darbo, kurio nemokėtų. Turėjo daugybę planų ateičiai, prie namo pasodino tujų alėją ir jos gale žadėjo pastatyti koplytėlę. Jis labai talentingai darė garsiųjų dailininkų kopijas, bet nesiruošė atsidėti vien tapybai, sakė, kad iš to mes nepragyvensime. Piešdavo savo malonumui, daug paveikslų yra išdalinęs, dovanojęs“,– pasakojo E. Vaitonienė.
Vaistus paliko namie
E. Vaitonienė kol kas nejudina velionio vyro daiktų, neperkabinėja jo paveikslų, neliečia meistravimo įrankių.
Palaidojusi urną moteris jau gali ramiau užeiti į buvusį sutuoktinio kambarį, žvalgytis į kabančius ant sienų paskutiniuosius tapybos darbus. Ant stalelio atremtas į sieną stovi gerokai anksčiau pieštas josios portretas, ant priešingos sienos kabo paveikslas su naktyje keliu lekiančiu vilkiku: žalsvai melsvame prietemų fone posūkį daro didžiulė, grėsminga krovininė mašina.
Dabar našlė mano, kad gyvenimas galėjo pasisukti kitaip, jei vyras būtų labiau paisęs savo sveikatos. Jis yra skundęsis, kad diegia širdį, žmona įkalbėjo pasirodyti specialistams, kardiologas išrašė vaistų, bet pacientas jų negėrė. Vyras žmonai sakė, kad gydytojas nieko blogo nepastebėjęs, medikamentų išrašęs tik profilaktiškai.
„Kol būdavo namie, primindavau, kad vaistus gertų, o kai išvažiavo į reisą, pamačiau, kad juos paliko namuose“, – apgailestavo E. Vaitonienė.