2003 metais iš gyvenimo pasitraukė Danutės sūnus Tadas. Praėjus ketveriems metams mirė šeimos galva Zigmas. „Vos palaidojau vyrą, ir iškart skubėjau į Vilniaus universitetinę ligoninę, kur jaunesnysis sūnus Kęstutis jau laukė operacijos. Berniukas pradėjo karščiuoti, nenukrito aukšta temperatūra, tad operacijos teko atsisakyti. Laukiau pakvietimo operacijai dar kartą. Negalėjau palūžti. Kęstutis buvo dar labai mažas“, - sakė moteris.
Šiandien Danutė uoliai dirba, sukasi savo sodyboje. Lyg bitutė. Sodyba jauki ir graži. Aplinka kruopščiai tvarkoma. Bute pati sugebėjo net vonią įsirengti.
Be to, moteris prižiūri nuo vaikystės neįgalų sūnų Kęstutį. Prieš dešimtmetį motina dar turėjo viltį, kad su visiška negalia gimęs Kęstutis vis dėlto pradės vaikščioti. „Šiandien aš nebeturiu jokios vilties. Berniukui jau teko ištverti net keletą kojų operacijų, bet gydytojas nieko gero taip ir nepažadėjo”, - apgailestavo Danutė.
Mama pasakojo, kad jos sūnų lanko mokytoja Zita Šernienė. Ji moko berniuką aiškiau kalbėti, skaityti, rašyti. Dabar Kęstutis net turi mėgstamų žurnalų - „Mikė pūkuotukas“ ir „Donaldas“.
Neįgalus vaikas daug laiko praleidžia žiūrėdamas televizorių. Mama džiaugėsi, kad berniukui nėra išrankus maistui. Jam patinka kiauliena, vištiena, o ypatingai mėgsta įvairius vaisius ir sultis.
„Sunku gyventi, sunki finansinė padėtis. Kęstučiui reikia daug sauskelnių. Per mėnesį apie 60. O kur dar įvairūs brangūs vaistai... Vartojame vaistus nuo vidurių užkietėjimo, nervinio drebinimo.
Norėtume gyventi bute su visais patogumais. Neturiu galimybės jo įsigyti. Kreipiausi dėl socialinio būsto, bet man atšovė: parsiduok sodybą ir nusipirksi. Nėra lengva parduoti,o ir nusipirkti ne taip greit galėčiau”, - kalbėjo D. Nausėdienė.
„Padeda man ūkio darbus nudirbti draugas, kuriam esu labai dėkinga. Duktė Viktorija, nors ir augina du mažamečius vaikus, atranda laiko ir noriai sutinka padėti. Prašau pabūti kartais su neįgaliu broliu, kai tenka išvykti apsipirkti, ar šiaip dėl kokių nors reikalų išvažiuoti”, - toliau kalbėjo berniuko mama.
D. Nausėdienė gražių padėkos žodžių negailėjo ir švedų organizacijai „Pagalba Lietuvai. “Tikėjimas. Viltis. Meilė”. Jie padovanojo lovą, specialią kėdę, skirtą neįgaliam berniukui, bei invalido vežimėlį su elektros varikliu. Šilutės rajono savivaldybė taip pat neužmiršo mano sūnaus – stumdomą invalido vežimėlį moteris dažnai naudoja.
Nepaisant skaudžių išbandymų moteris džiaugiasi gyvenimu, nekeikia jo, supranta likimą.