Bendrovės „Vilniaus vandenys” darbuotojas 31 metų Paulius P. vakar negalėjo pasakyti, kiek laiko penkių metrų gylyje jis kovojo su mirtimi ir bandė išgelbėti bendradarbio gyvybę.
Sportiškas vyras prarado sąmonę, bet atsipeikėjęs sugebėjo išsiropšti į viršų. Tokia drama šeštadienio pavakare vyko Vilniuje, šalia Fabijoniškių daugiabučių.
Kanalizacijos šulinyje pasklidus nuodingoms dujoms, žuvo bendrovės „Vilniaus vandenys” darbininkas 55 metų Tadeušas G. Jį srovė vamzdžiu nunešė apie 100 metrų. Kūnas buvo ištrauktas tik po trijų valandų. Išsigelbėjusį ir dėl apsinuodijimo gydomą Paulių P. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės medikai žada išleisti šios savaitės pradžioje.
– Kaip jaučiatės po tragiško įvykio? – „Lietuvos rytas” paklausė besigydančio darbininko.
– Šeštadienį dar buvau reanimacijoje, dabar savijauta geresnė. Tačiau labai slegia kolegos žūtis. Kartu su juo dirbome dešimt metų. Kol kas labai sunku prisiminti tą tragediją.
– Kas įvyko kanalizacijos šulinyje?
– Mes dirbame avarinėje tarnyboje ir likviduojame vandentiekio avarijas. Gavome iškvietimą iš S.Nėries gatvės gyventojų, kad užsikimšusi kanalizacija. Nuvažiavome likviduoti gedimo. Šioje vietoje šulinys – 5 metrų gylio. Mes dviese nusileidome į apačią, o vienas darbininkas, kaip ir reikalauja taisyklės, liko viršuje.
Kurį laiką prabuvęs požemyje aš pavargau, tad išlipau į viršų, pradėjau rinkti įrankius. Tuo metu bendradarbis prakrapštė vamzdį – staiga pradėjo veržtis dujos. Jis skubiai ėmė lipti į viršų. Tačiau šiame šulinyje kopėčios buvo sutrūnijusios, tad jos sulūžo. Kiek palipęs jis krito žemyn ir trenkėsi galva į šulinio sieną. Manau, kad jis galėjo mirti nuo šios traumos.
– Ką tuomet darėte jūs?
– Pamatęs, kad kolega nukrito, aš iš karto šokau į šulinį jo gelbėti. Aš laikiau jį rankose, iš galvos sruvo kraujas. Jis dar judėjo, buvo gyvas, o gal tai buvo priešmirtiniai traukuliai. Norėjau jį išnešti į viršų. Viršuje likęs bendradarbis turėjo virvę, tačiau jis vienas dviejų vyrų nebūtų iškėlęs. Tada mane irgi paveikė dujos, praradau sąmonę. Kiek tai truko, nežinau. Kai atsipeikėjau, ėmiau lipti aukštyn. Iš viršaus girdėjau klausimą: „Kur Tadeušas?” Graibiau aplinkui, bet jo jau neberadau. Išsiropščiau į viršų.
Kai medikai mane paguldė, pasidarė labai bloga. Buvau ištiktas šoko, kolegų dar klausinėjau, kas atsitiko Tadeušui. Mane kurį laiką ramino, kad jis dar gyvas. Dabar jau žinau, kad jį nunešė srovė. Apačioje esantis vamzdis – metro skersmens. Gerai, kad aš esu sportiško sudėjimo, kitaip šiandien su manimi nekalbėtumėte.
– Kodėl įvyko ši nelaimė?
– Mes laikėmės visų taisyklių. Kad išgaruotų nuodingos dujos, šulinio dangčius atidarome prieš kelias valandas ir tik po to leidžiamės žemyn. Šulinių dangčiai S. Nėries gatvėje buvo atidaryti ir šį kartą, pamatavome dujų kiekį – prietaisas rodė nulį. Šis darbas tikrai labai pavojingas. Jį dirbu jau 12 metų, esu šios srities profesionalas, baigęs vandentiekio priežiūros studijas. Todėl niekada į šulinį nesileidžiu be apsaugos priemonių, o po šio įvykio jų naudosiu dar daugiau.
Per mano darbo praktiką toks įvykis pasitaikė pirmąkart. Mes nuolat tikriname ir šuliniuose esančių kopėčių būklę, nes nuo drėgmės jos surūdija ir gali sulūžti. Galbūt ir mūsų pajėgos buvo per menkos. Kad jaustumės visiškai saugūs, vieną avariją turėtų likviduoti 7–8 darbininkai. Anksčiau taip ir būdavo. Šįkart buvome trise – tai minimalus leistinas skaičius.