Vyriškio lemtis paaiškėjo tik išlaužus jo buto duris.
Pastaruoju metu Ž. Kačanauskas gyveno vienas.
„Paskutinieji Žyginto gyvenimo mėnesiai buvo dramatiški, jį persekiojo keistos mintys“, - kalbėjo šaltinis iš Ž. Kačanausko aplinkos.
Anksčiau jis yra parengęs gausybę publikacijų verslo temomis, garsėjo savitu požiūriu į daugelį dalykų ir reiškinių, mėgino jėgas įvairiose verslo struktūrose. Jo straipsniai buvo publikuojami ir naujienų portale lrytas.lt.
2006 metais jis parašė skandalingąjį romaną „Moterys ir meilužiai“.
* * *
2007 metų žiemą Ž. Kačanauskas buvo patenkintas. Ketvirtas „Moterų ir meilužių“ tiražas jau beveik buvo parduotas. Pusmetį jo knyga karaliavo labiausiai perkamų knygų viršūnėse, aplenkė net garsiuosius Dano Browno romanus „Da Vinčio kodas“ bei „Angelai ir demonai“.
Lrytas.lt pateikia „Stiliaus“ žurnalistės Daivos Kaikarytės pokalbį su skandalinguoju autoriumi.
– Bet kodėl jums reikėjo slėptis po Edmundo Katano slapyvardžiu? Gal buvo gėda dėl tokios rašliavos? – Paprasčiausiai lietuviškas pavardes užsieniečiams ištarti sunku, o aš planuoju šią knygą išleisti Latvijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje, – paaiškina Žygintas. – Didžiuojuosi knyga jau vien dėl to, kad nemažai vyrų džiaugiasi, jog pagaliau knygoje jie pavaizduoti tokie, kokie iš tikrųjų yra. Juk šiaip mes, vyrai, dabartinėje labiau moteriškoje kultūroje esame nelegalūs, mūsų troškimai nelegalūs ir mes knygose, filmuose nerandame savęs. Aš pats šiek tiek bijojau atskleisti vyrų pojūčių pasaulį. Norėjosi kai ką užglaistyti, aprašyti aptakiai, bet nepasidaviau tam norui ir nesigailiu. – O man pasirodė, kad knyga prikimšta pigių, banalių, primityvių dalykų, kurie dirgina mintį ir jausmą. – Pigu yra romantiški filmai bei romanai, sukurti pagal įprastą schemą: beužsimezganti meilė, kliūtys, jų nugalėjimas, o pabaigoje laimingi įsimylėjėliai stovi apsikabinę ir žiūri vienas kitam į akis. Štai kas yra pigumas, bet žmonės jo nori. To, ką parašiau, lietuvių literatūroje nėra. Kritikai sako, kad ir Europoje nieko panašaus nėra. – Ko?!. – Labai konkrečiai atskleistos vyriškos ir moteriškos pasaulėjautų priešpriešos. Ir pasirinkti patys tipiškiausi gyvenimo atvejai, o ne atsitiktiniai ar siužeto nulemti. Perskaičiau daugybę knygų apie šeimos problemas, skyrybas, beveik penkerius metus studijavau psichoanalizę – nežinau rašytojų, kurie taip ruoštųsi romanui. Domina 95 procentai žmonių – Kokiems žmonėms nepatinka jūsų knyga? – Tiems, kurie vengia suvokti savo nepatraukliųjų bruožų – pavydumo, agresyvumo, seksualumo, savanaudiškumo, nes knygoje pabrėžiu tuos dalykus. Bet ne tai mane nuvilia. Aš nemaniau, kad mūsų elite, ypač inteligentijoje, yra tiek daug žmonių, kurie gyvena kultūriniais sapnais ir nenori matyti realybės. Žinojau, kad sulauksiu pasipriešinimo ir kam nors knyga nepatiks. Moterų dialogai romane banalūs? Bet pačios moterys sutinka, kad jos kalba būtent taip. Sutinka, tačiau priduria: „Bet mes aukščiau to“. – O jūs nenorėjote būti „aukščiau to“? – Mane domina 95 procentai žmonių. Nagrinėju juos kaip mokslininkas. O apie likusius 5 procentus ypač išsilavinusių ir subtilių žmonių romanus tegul kuria kiti rašytojai. Aš norėjau tipiškiausias moteris suvesti su tipiškiausiais vyrais ir neieškoti pernelyg didelio intelektualaus, dvasinio individualumo. Knyga dabar naudojama kaip priemonė užsimiršti, pabėgti nuo gyvenimo, panirti į sapnus. Jau užmiršta gyvenimo atvėrimo tradicija, kuria naudojosi Levas Tolstojus, Antonas Čechovas. Man ta tradicija labiau patinka, nes pats noriu atverti gyvenimą tokį, koks jis yra. Jei būčiau turėjęs tikslą užsidirbti pinigų, būčiau sukūręs gražų melą, tinkamą skaityti prieš miegą. Bet esu gabus ir kūrybingas, galiu daug kur save realizuoti, todėl man neverta kurti tokios literatūros. Romantika rizikingai užmigdo – Tad ko siekėte savo knyga? – Ji parašyta tam, kad mažiau porų skirtųsi. Moterys gali ištaisyti santuokoje daromas klaidas, bet jos neturi tekstų, kuriuos perskaičiusios suprastų tas klaidas. Jos mato tik romantiškus filmus, kuriuose nėra tikrovės, skaito knygas, kurios daugiausia tik teikia užsimiršimą. Todėl gyvendamos net ir su trečiu vyru daro vis tą pačią klaidą – per mažai vertina vyrų seksualumo reikšmę. Moterims tai – trečiaeilis dalykas. Bet jų nekaltinu – iš kur joms apie tai sužinoti? Psichologai? Ką jie pataria? Uždegti žvakutes ir gerti vyną? Apsirengti seksualius apatinius? Tai labiau butaforija, teatras. Rūbai, bendravimo ritualai užgožia svarbiausią dalyką, išoriniai dalykai nuveda nuo intymių. Tvirtai tikiu, kad moterys, siekiančios ilgai išsaugoti meilę, turi nebijoti suvokti vyrą tokį, koks jis yra, – labiau geidulingą, be romantiškų pagražinimų. – O kuo tie romantiški pagražinimai trukdo? – Moteris nusiramina. Aš ištekėjau, mane myli, barnių nėra – viskas gerai. Mylimasi kartą per mėnesį, o tokių pertraukų reikėtų vengti, nes tai – rizikos laikas. Čia kaip gripas – gali susirgti, gali nesusirgti. Bet bomba jau ciksi. O kad ji neciksėtų ir poroje tvyrotų geismas ir artumas, reikia įdėti pastangų. Be abejo, abiem. Nes jei dviejų gyvenimas bus paliktas savieigai, viskas išblės arba vyras nueis pas kitą moterį. – Vadinasi, moterys negali tikėtis, kad jų vyrai bus ištikimi? – Protingos moterys trumpalaikių vyro nuotykių nelaiko tragedija. O kad ir to išvengtų, tam tikrais momentais moteris turi būti ne tik puiki šeimininkė, mama – ji turi sugebėti persikūnyti į meilužę. Nemažai moterų laukia tik vyro aktyvumo, mano, kad gėdinga pačiai reikšti iniciatyvą, ji – kaip princesė – tik laukia. Vyras stengiasi, tačiau po kokių penkerių metų pastangų jam tai nusibosta. Tik kūrybiškos moterys mėgsta vienatvę – Sakote, kad moterys nesupranta vyro poreikių. Man regis, jau praėjo tie laikai, kai moterys neigė, kad seksas šeimoje svarbu. – Labai nedaug moterų tai suvokia iki galo: teoriškai joms seksas svarbus, bet kasdienės elgsenos prioritetai susidėlioja priešingai. Moterys painioja romantiką su seksu. – Norite pasakyti, kad vyrui romantika iš viso nerūpi? – Dėl ko šeimos skiriasi? Ne vien dėl neištikimybės. Juk būna atvejų, kai vyras palieka žmoną tik todėl, kad nori gyventi taip, kaip jis nori. Ir nėra jokios kitos moters. Tiesiog jis nebenori toliau vaidinti to teatro, kokio nori moteris. – Kokio gyvenimo nori vyras? – Be privalomos laisvalaikio praleidimo programos, kuri tokia būtina moterims. Vyrai nori paprastesnio gyvenimo – kad ir su laikraščiu ar televizoriaus pulteliu rankoje. Moteris bijo tokios ramybės, todėl stengiasi teatralizuoti, romantiškai sureikšminti gyvenimą. Šios pastangos vyrą ypač suerzina tuomet, kai jomis tarsi kompensuojamas nevykęs poros lytinis gyvenimas. – Sunku patikėti, nes tiek daug ne vienerius metus kartu gyvenančių porų kaip tik džiaugiasi ramybe, paprastais dalykais – tuo pačiu laikraščių skaitymu ar televizijos žiūrėjimu. – Savaitgaliais aš žaidžiu krepšinį, ir patikėkit, nemažai vyrų skundžiasi, kad paliko namie nepatenkintą žmoną, norinčią, kad jis būtų kartu su ja. Tik kūrybiškos moterys mėgsta vienatvę, pačios moka susirasti įdomios veiklos. Tokių yra labai nedaug, kaip ir tų, kurios be jokių knygų, tiesiog jutimiškai supranta vyrus. O 95 procentai moterų nemėgsta vienatvės: jos knygų neskaito, televizija joms būna įkyrėjusi, draugės užsiėmusios, tad joms lieka tik vyras. Nesakau, kad vyras nenori nueiti į svečius, bet moters poreikis pramogauti kur kas didesnis. Sutuoktinė turi būti ir meilužė – Tačiau, nepaisydamas moters nepasitenkinimo, beveik kiekvienas vyras turi savo pomėgių, o ji lieka jo laukti namuose. – Pagrindinė problema – moteris nėra pakankamai seksuali su savo vyru. Moteriai į sąvoką „myli“ neįeina sąvoka „geidžia“. Moteriai meilė – šiltas švelnus jausmas. Bet jo nepakanka dviejų laimei. Dėl tokios meilės vyras po kurio laiko savo moteryje mato tik namų šeimininkę, šiaip gerą moterį, bet ne meilužę. Aš netikiu, kad jausmai gali išlikti, jei jų nemaitina geismo energija. Žmonės skiriasi, nes dabar jie tuokiasi puoselėdami didelius emocinius lūkesčius. Juk prieš 50 metų žmonės neteikė tiek daug reikšmės meilei, artumui. Svarbu buvo buitis, vaikai, turtas. Na, jei pora gerai sutars – puiku, o jei ne – irgi ne bėda. Moteriai svarbiausia buvo, kad vyras negirtautų, nesmurtautų ir neštų pinigus į namus. Lūkesčius išaugino filmai, kai kiekvienuose namuose atsirado po televizorių. Nesakau, kad didesni emociniai lūkesčiai yra blogai, aš pats jų turiu ir įgyvendinu. Bet tam, kad jie realizuotųsi, neužtenka vien tikėti romantiniais blizgučiais – reikia suvokti gilesnius, intymesnius dalykus, kurie nulemia artumą. – Ar kitą moterį susiradęs vyras nesuvokia, kad anksčiau ar vėliau jis atsidurs tokioje pat padėtyje, iš kokios pabėgo – jo naujos mylimosios aistra aprims, ir jis liks prie tos pačios suskilusios geldos? – Jis supranta, bet renkasi bent tuos kelerius metus, kuriuos pragyvens įdomiai. Vyrams gerai jau vien tai, kad moteris – kita. Svetimesnis žmogus žadina geismą. Kuo labiau suartėji, tuo mažiau geidi. Kasdienis artumas užgožia geismą – Girdėjau vyrus sakant, kad nuostabiausia mylėtis su ta moterimi, su kuria sieja laiko išbandymus atlaikę stiprūs jausmai. – Tai patiria tik nedidelė dalis vyrų. O kitiems taip būna tik santykių pradžioje, kai rūpi užkariauti patinkančią partnerę. Bet po kelerių metų kasdienis artumas užgožia geismą. Pagal psichinės energijos tvermės dėsnį nepatenkintas susijaudinimas nustumiamas į pasąmonę, iš to kyla nerimas, įtampa, susierzinimas. Po kurio laiko tai tampa priekaištais moteriai. Dažnai vyras tos priežasties pats net nežino – jis tiesiog mano, kad ta moteris jam nebepatinka. O jei ir suvokia, apie tai nekalba, nes nenori moters įžeisti. Jei kalba, tokius dalykus išsako konflikto metu, bet iš tokių aklų priekaištų moteris negali padaryti išvadų. Tą patį išgyvena ir moteris: kuo rečiau ji mylisi, tuo labiau jaučia užslėptą nepasitenkinimą vyru. Ilgainiui net vyro prisilietimas ima erzinti. – O gal geriausia išeitis vyrui vesti prostitutę? – Mažai kas tam ryžtasi. Romano herojaus Viktoro meilužė Lina elgiasi kaip prostitutė, ir tai jį ypač jaudina. Pasigirdamas galiu pasakyti: pirmą kartą lietuvių literatūroje atskleidžiau vyro geidulingumą, tai, kad vyrą jaudina prostitutė ar moteris, besielgianti kaip prostitutė. – Hm... Man pasirodė, kad Edmundas Malūkas romane „Karalienė Barbora“ jau tai padarė. – Nesvarbu, kas pirmas tai padarė. Svarbu, kad pagaliau pasakyta, kokią klaidą daro moterys. „Jei papasakočiau, kaip mes gyvename...“ – Kur sutikote savo žmoną Loretą? – Žmoną sutikau Vilniaus universiteto Kiemo teatre. Vedžiau baigęs žurnalistikos studijas – 23 metų. Džiaugiuosi, kad iki to laiko išsišėlau. Didžioji, Pilies gatvė buvo mūsų su draugais trasa, kurioje medžiodavom merginas, – juokiasi Žygintas. – Kaip jūs pats sutariate su savo žmona? – Puikiai, mudu 19 metų kartu. Esame labai artimi. Jei papasakočiau, kaip mes gyvename, teigiantieji, kad meilė trunka trejus metus, net nepatikėtų! – Papasakokite. – Negaliu. Žmona prašė kalbėti tik apie save, knygą, o šeimos neliesti. – Ar jūsų santuokoje buvo krizių? – Kai su bendraklasiais šventėme 15 metų mokyklos baigimo jubiliejų, viena bendraklasė man sako: „Žinai, šeimose visko būna...“ Aš nustebau ir sakau: „Mūsų šeimoje nebūna blogų dalykų“. O tada su žmona buvome pragyvenę 10 metų. Išties didelių nesutarimų nebuvo – vos vienas kitas debesėlis. – Kaip juos išvaikėte? – Reikėjo pakoreguoti supratimą apie vyro ir moters santykius, paaiškinti vyro seksualumą. Reikia kalbėtis – nuo to būsime tik laimingesni. – Moterys šneka – tai vyrai vengia atvirai su jomis kalbėtis! – Moterys kalba, bet ne apie tai, kas svarbiausia. Jei vyras prabyla apie esminį dalyką – nepatenkintus savo seksualinius poreikius – moteris nuščiūva, išsigąsta. Vyras tai jaučia, ir pokalbis nutrūksta. Žmona mokė moterų kalbos – Jūs ištikimas savo žmonai? – Taip. – Kas jus sulaiko nuo neištikimybės? – Nenoriu šios temos liesti. – Ne, palieskime, nes jau įtikėjau, kad jūsų knyga nuostabi. Taigi – ar sunku atsilaikyti prieš pagundą? – Ne, nes yra dvasinis ir seksualinis artumas su savo moterimi. – Jūs su savo septyniolikamečiu sūnumi kalbatės apie tai? – Nekalbėkime apie sūnų. Po to jis nejaukiai jausis prieš draugus. – Ar jūsų žmonai patiko knyga? – Taip. Mano romanas patinka gyvybingoms moterims – jis jas pažadina. Žmona man padėjo rašyti knygą – juk aš turėjau išmokti moterų kalbos. Parašydavau šiek tiek ir duodavau jai paskaityti – ji iš karto pasakydavo, kurios moterų citatos yra tikroviškos, o kai ką išbraukdavo tikindama, kad moterys taip nekalba. Perpratau moterų kalbą ir net neįdomu pasidarė – žinau, ką jos pasakys, ką pagalvos. Kartais geriau to nežinoti, – juokiasi Žygintas.
˙
