Ramygalos (Panevėžio r.) gyventoja Bronė Pakeltienė, praėjusio šeštadienio popietę susiruošusi grybauti į netoli esantį Mėtytinių mišką, nė neįtarė, kad namo grįš tik po penkių parų.
Tiek laiko moteris bandė išsiveržti iš nedidelio, bet klaidaus ir pelkių apsupto miško.
Į policiją kreipėsi dukra
Tvarkingame mūriniame namelyje Ramygalos pakraštyje B. Pakeltienė gyvena viena. Vyrą Juozą ji palaidojo prieš 8 metus, o 44 metų dukra ir ketveriais metais vyresnis sūnus gyvena atskirai.
Būtent dukra Loreta pirmoji praėjusį šeštadienį ir pasigedo motinos, negalėdama jai prisiskambinti telefonu.
B. Pakeltienės dukra dar labiau sunerimo, kai sodyboje prie pat Mėtytinių miško, esančio maždaug 5 kilometrai nuo Ramygalos, buvo rastas motinos paliktas dviratis. Sodybos gyventojai patvirtino matę, kaip tą popietę dviratį prie sodybos palikusi moteris su balta kepure nuėjo į mišką.
Nesulaukusi motinos ir sekmadienį dukra kreipėsi pagalbos į Panevėžio rajono policiją.
Pėdsekys vos nežuvo pelkėje
Tą pačią dieną keli pareigūnai, pasitelkę kinologus su dviem tarnybiniais šunimis, pradėjo Mėtytinių miške ieškoti dingusios moters.
Paieškos miške vos liūdnai nesibaigė vienam keturkojui pėdsekiui – įsmukęs į pelkę šuo ėmė skęsti, bet buvo išgelbėtas. Iš pradžių šunys lyg ir buvo radę B. Pakeltienės pėdsakus, bet prasidėjęs lietus nuplovė visus kvapus.
Paiešką policija tęsė dar dvi dienas. Pareigūnai į pagalbą pasitelkė kariškius, jie ėmė naršyti mišką, į orą buvo pakeltas pasieniečių sraigtasparnis.
Pilotas skraidė ne tik virš miško masyvo, bet ir po apylinkes.
Pareigūnai spėliojo, kad galbūt išsekusi moteris, išėjusi iš miško, galėjo pargriūti kur nors pamiškės laukuose.
Vilties suteikė tik būrėja
B. Pakeltienės dukra, nebežinodama, kur kreiptis, paguodos bei patarimų ieškojo ir pas vietos bažnyčios kunigą, ir pas ramygališkę būrėją.
Dvasininkas sakė, jog dingusios moters greičiausiai nebėra tarp gyvųjų. O būrėja tikino, kad savaitės pabaigoje pradingėlė sugrįš.
Vilties, kad kelias paras praleidusi lauke garbaus amžiaus moteris tebėra gyva, beveik niekas nebeturėjo. „Ramygališkiai ją per tą laiką keliskart palaidojo”, – prisiminė po miestelį sklandžiusius gandus Ramygalos seniūnas Valdas Chirvas.
Iš pradžių žmonės kalbėjo, kad moteris rasta nebegyva iki pusės įklimpusi pelkėje. Antradienio vakarą Panevėžio priemiestyje, šalikelėje prie autobusų stotelės, buvo surasta automobilio sužalota ir palikta nežinomos tapatybės moteris. Vėliau ligoninėje ji mirė.
Imta spėlioti, kad tai galėjo būti B. Pakeltienė, tačiau įtarimai nepasitvirtino.
Todėl ketvirtadienį iš gyventojų išgirdęs, kad B. Pakeltienė gyva ir pati sugrįžo į namus, Ramygalos seniūnas tai palaikė dar vienu gandu. Tik paskambinęs vietos policijos pareigūnui ir išgirdęs jo patvirtinimą, V. Chirvas patikėjo laiminga šios istorijos pabaiga.
Pintinės į pašalį nenumetė
Geležinę ištvermę pademonstravusią garbaus amžiaus ramygališkę ketvirtadienio pavakarę „Lietuvos rytas” rado verdančią grybus.
Tuos pačius raudonviršius ir baravykus, kurių ieškodama B. Pakeltienė vos nepražuvo. Per visą laiką, kai klajojo po mišką, grybautoja nešiojosi pintinę ir vis krovė į ją rastus grybus.
„Tik gražią didelę kempinę, kurią suradau pirmą dieną, pasiklydusi numečiau, nebesinešiojau”, – pasakojo moteris. Išmetė ji ir pirmosiomis dienomis surastus grybus, nes jie sukirmijo, bet vėl prisirinko pilną pintinę šviežių.
Naktį smarkiai sušalo
Ne pirmą kartą Mėtytinių miške grybaujanti B. Pakeltienė negali paaiškinti, kaip pasiklydo. „Mane tikriausiai piktosios dvasios paklaidino”, – svarstė ramygališkė.
Šeštadienio popietę ji prisirinko pilną krepšį baravykų ir raudonviršių. Tačiau susiruošusi namo moteris niekaip nerado kelio į sodybą, kurioje buvo palikusi dviratį. Jai beklaidžiojant po mišką sutemo – teko nakvoti tiesiog po medžiais ant samanų.
„Labai sušalau, nes vilkėjau tik suknelę, kelnes ir švarką”, – pasakojo B. Pakeltienė.
Sulaukusi ryto moteris vėl ėmė klaidžioti po mišką. Ne kartą prapliupo lietus – ne tik kiaurai buvo sulyti jos drabužiai, bet ir guminiai batai buvo sklidini vandens.
Nuo vandens iššutusias kojas nusėjo žaizdos, ne kartą pargriuvusios moters kūną išmargino mėlynės. Kad pajėgtų eiti, B. Pakeltienė išsilaužė lazdą ir ja pasiramsčiuodama nesiliovė ieškoti kelio iš miško.
Moteris sakė vienu metu girdėjusi virš medžių ūžiantį lėktuvą, tačiau nesuprato, kad tai jos ieško pasieniečių sraigtasparnis.
Mito riešutais ir gervuogėmis
Į mišką išsiruošusi ramygališkė nei maisto, nei vandens nebuvo pasiėmusi, todėl alkį ji malšino skindama gervuoges, lazdynų riešutus.
Vandens gėrė nedaug, nes prie griovių pakraščių jis buvo nešvarus, o giliau bristi ji baiminosi, nes manė nepajėgsianti vėl išsikapanoti į krantą. Per kelias tokios priverstinės dietos dienas ir taip nestambi moteris dar labiau sulyso, jai nuo piršto ėmė kristi daug metų nešiojamas žiedas.
Moteris miške buvo suradusi kelis medžiotojų pastatytus bokštelius, šėrykloje aptiko žvėrims papiltų grūdų, tačiau jie buvo suplėkę ir valgyti netiko. Jokių plėšrių žvėrių B. Pakeltienė miške nesutiko, tik vieną stirnaitę matė.
„Taip apsidžiaugiau, kad net norėjau ją išbučiuoti”, – trumpą susitikimą su baikščiu žvėreliu prisiminė ramygališkė.
B. Pakeltienė klajodama kelis kartus buvo išėjusi į pamiškę, net matė tolumoje laukuose grūdus kuliantį kombainą. Bet neatpažinusi vietovės vėl įlindo į mišką tikėdamasi išeiti prie tos sodybos, kur buvo palikusi dviratį, tačiau tik vėl nuklysdavo į tankmę.
Šaukėsi šventųjų pagalbos
Uoli katalikė, daugiau nei pusšimtį metų bažnyčios chore giedojusi moteris sakė mirti nebijojusi, tuo labiau kad neseniai buvo priėjusi išpažinties.
Tačiau pensininkė baiminosi, kad jos palaikų miške gali niekas nerasti, todėl jos noras būti palaidotai šalia mylimo vyro Juozo gali likti neišpildytas.
Ji taip pat nerimavo, kas pasirūpins jos ūkiu. Moteris turi 30 broilerių, 6 vištas, po 2 kalakutus ir žąsiukus, ožką, šunį ir katiną.
„Šaukiausi Marijos, Jėzaus, kitų šventųjų pagalbos ir meldžiausi prašydama parodyti kelią iš miško”, – pasakojo B. Pakeltienė ir prisipažino net ir demonus per savo klajones mačiusi.
Į klaidų mišką nebeis
Tik penktą dingimo dieną – ketvirtadienį – vėl pasiekusi pamiškę ir pamačiusi asfaltuotą kelią ir juo važiuojančius automobilius moteris nusprendė prašyti pagalbos.
„Supratau, kad dar vienos dienos miške nebeištrauksiu”, – paaiškino B. Pakeltienė.
Sukaupusi visas jėgas ji šiaip ne taip įveikė griovį bei pakelės krūmynus ir ėmė stabdyti automobilius. Sustojęs vienas Daniūnuose gyvenantis vyras moterį ir jos per visas klajones išsaugotą pintinę su grybais nuvežė iki pat namų Ramygaloje.
Kol vos begalinti paeiti B. Pakeltienė slaptavietėje ieškojo namo durų rakto, atskubėjo jos dukra. Loretai apie atsiradusią motiną pranešė paskambinęs motinos kaimynas.
„Apsikabinom abi ir raudojom”, – pirmąsias susitikimo minutes su dukra prisiminė pradingėlė.
Loreta motinai iškvietė greitąją pagalbą, medikai siūlė moterį vežti į ligoninę, bet ji pademonstravo savo tvirtą būdą ir atsisakė. „Aš gi ne ligonis, o geriausiai pailsėti galiu savo namuose”, – sakė B. Pakeltienė.
Nusipraususi, pavalgiusi ir numigusi ji suskubo valyti ir virti iš miško parsineštų grybų. „Grybus ir toliau valgysiu, tik į tą mišką daugiau, gink Dieve, nebeisiu”, – dievagojosi ramygališkė.
Reikia pasikliauti savo rega ir klausa
Valdas Juozaitis, Panevėžio miškų urėdijos miško želdinimo inžinierius
„Mėtytinių miškas nėra labai didelis, jis užima maždaug 500 hektarų plotą. Šis miškas klaidus, vietomis pelkėtas, jame nėra iškirstų miško linijų. Daugiausia ten auga lapuočiai, nemažai brūzgynų. Nenuostabu, kad garbaus amžiaus moteris jame galėjo pasiklysti.
Pasiklydusiam žmogui reikia pasinaudoti savo rega ir klausa: klausytis, iš kurios pusės šunys loja, automobiliai burzgia, ir eiti ta kryptimi. Jei šviečia saulė, nereikia sukti ratų, ieškoti išėjimo iš miško, o eiti į saulės pusę – vis tiek prieisite pamiškę.
Tokiu atveju būtinai reikia eiti iš miško, net jei ir išeisite ne toje pusėje, kur, pavyzdžiui, palikote savo automobilį. Geriau jau tuomet eiti aplink mišką laukais nei vėl lįsti į jo gilumą.
Jei klaidžiodami miške rasite keliuką, eikite juo į vieną ar kitą pusę. Jei keliukas miške baigiasi, apsisukite ir eikite juo atgal – kitas galas vis tiek jus greičiausiai išves į pamiškę.
Pasiklydus praverčia ir mobilieji telefonai. Kai kuriuose jų yra kompasai ar navigacija. O jei jie nepadeda, galima paskambinti artimiesiems ir paprašyti pagalbos. Niekada neužsibūkite miške iki sutemų, nes tuomet galite pasiklysti net gerai žinomoje vietovėje.”
Paklydėlių miške tenka ieškoti kasmet
* Praėjusį savaitgalį Skuodo rajone pasiklydo grybauti su broliu išėjęs 33 metų Panotėnų kaimo gyventojas, turintis psichikos negalią. Išsekęs vyras rastas po dviejų parų. Parvežtas iki namų jis net neturėjo jėgų išlipti iš automobilio.
* 2011-ųjų rugsėjį pasienyje su Rusija esančiame Tadarinės miške grybaudama pasiklydo vilkaviškiečių šeima. Juos surado pasieniečiai.
* 2010 metų rugsėjį Kauno rajone slapta nuo tėvų grybauti išėjo ir pasiklydo trys berniukai. Girininkų kaimo gyventojai broliai 12 metų Edvardas bei 8 metų Karolis ir jų 11 metų draugas Edvinas naktį praleido apleistame pastate, kurį surado klaidžiodami po mišką. Kitą rytą paklydėliai buvo aptikti maždaug 5 kilometrai nuo namų.
