Dar būdamas gimnazistu Stasys Radzevičius susižavėjo teatru, kuris kaip ir jis pats žengė savarankiško gyvenimo pirmuosius kūrybinius žingsnius. Baigęs gimnazijos kursą, pabandė įkūnyti savo jaunystės svajonę - tapti profesionaliu dramos teatro aktoriumi.
Jam tai pavyko: buvo priimtas į Kauno dramos teatro studiją pas garsiausius to meto pedagogus, aktorius bei režisierius - Borisą Dauguvietį, Aleksandrą Kupstą, Antaną Sutkų, Antaną Mackevičių ir kt. - mokytis aktorystės meno paslapčių. Ten jis sutiko visą būrį gabių, vėliau išgarsėjusių menininkų: Joną Kavaliauską, Petrą Likšą (su juo ypač susidraugavo), Stasę Gopaitę, Ireną Žemaitytę ir kt.
Dar studijų metais teatro vadovybė ne sykį kvietė kurti vaidmenis spektakliuose, o vėliau priėmė į Kauno dramos teatro aktorių kūrybinę trupę. Čia, su nedidele kelių metų pertrauka Kauno jaunojo žiūrovo teatre, jis dirbo iki 1966 metų, kuomet sutrikus regėjimui buvo priverstas palikti sceną, kurioje sukūrė keliasdešimt įsimenančių vaidmenų...
Labiausiai Stasiui Radzevičiui sekėsi Vakarų klasikinėje dramaturgijoje: Fabricijus - C. Goldoni komedijoje „Viešbučio šeimininkė“ (rež. L. Zelčius), Skapenas - Moljero „Skapeno išdaigose“ (rež. I. Liozinas), Gastonas de Rijė - A. Diuma „Dama su kamelijomis“ (rež. S. Motiejūnas) ir kt.
Daug įdomių personažų jis sukūrė vaikams skirtose pjesėse: „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“, „Strakaliukas ir Makaliukas“, „Buratino nuotykiai“. Be to, aktorius pasižymėjo šmaikštaus humoro gyslele - čia pat lengvai eiliuodavo satyrinius kupletus ir šiaip pastebėjimus bičiulių adresu.
Stasio Radzevičiaus kūnas bus kremuotas.