Vytautas Pranas Volertas gimė 1921 metų rugpjūčio 22 dieną
tuometinės Alytaus apskrities Seirijų valsčiuje. Baigęs Alytaus
gimnaziją, 1939 metais įstojo studijuoti statybos mokslus Vytauto
Didžiojo universitete, tačiau studijų nebaigė. Karo metais dėstė
matematiką vienoje Kauno gimnazijoje. Pasitraukęs į Vokietiją,
mokytojavo Klemtoko pabėgėlių (DP) stovyklos lietuviškoje
gimnazijoje. Ten išėjo ir jo vienintelis poezijos rinkinys
„Verpetai“. 1951-1954 metais V. Volertas studijavo Pensilvanijos
universitete (JAV) matematiką, 1955-1961 Merilendo universitete
elektroniką, o 1965-1971 vėl Pensilvanijoje sistemų inžineriją.
Daugelį metų dirbo elektroninių erdvės komunikacijų
inžinieriumi ir vadybininku, dėstė matematiką ir informacijos
teoriją kolegijose, paskelbė straipsnių radijo technikos
klausimais. Dalyvavo išeivijos veikloje, buvo išrinktas JAV
lietuvių bendruomenės tarybos nariu. Nuo 1948 metų buvo Lietuvių
žurnalistų sąjungos išeivijoje, nuo 1951 - Lietuvių rašytojų
draugijos narys. Išeivijoje kaip kritikas Vytauto Dyvo slapyvardžiu
bendradarbiavo „Aidų“ žurnale, Vytauto Seirijo slapyvardžiu
paskelbė daugybę publicistinių straipsnių išeivijos lietuvių
periodikoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, įsitraukė į Lietuvos
kultūrinį gyvenimą, buvo nuolatinis „Dienovidžio“ bendradarbis.
Pirmąjį savo prozos kūrinį V. Volertas paskelbė „Jaunajame
ūkininke“ dar 1935 metais. Vėliau rašytojas sukūrė ir išleido
penkiolika romanų, pasakojimų ir novelių rinkinį „Meilė žolei“
(1997), literatūrinio pobūdžio atsiminimus „Angelams vedant,
velniams painiojant“ (1995) bei „Viešnagėje pas Dievą“ (2001).
Paskutinysis autoriaus romanas „Varniukai“ išėjo 2010 metais.
Trejetas jo romanų laimėjo „Draugo“ dienraščio romanų konkursus ir
buvo apdovanoti premijomis, o 2004 metais už viso gyvenimo kūrybą
jam buvo įteikta Lietuvos rašytojų draugijos premija.
V. Volerto proza aprėpia įvairią tematiką - nepriklausomybės
metą, sovietinę okupaciją, pasitraukimą iš tėvynės; vis dėlto
daugelyje kūrinių žvilgsnis koncentruojamas į išeivijos gyvenimą.
Jo kūrybą apžvelgusio Vytauto Kubiliaus žodžiais, „Amerikos
industrinis didmiestis tampa natūralia Volerto prozos herojų
aplinka, o jo koloritas - dominuojančia vaizdine gama. Dinamiškam
išorinės kaitos ir vidinės įtampos ritmui pritinka ekspresionizmo
stilistikos elementai - ryškiai akcentuota portreto detalė,
metaforizuotas peizažas, netikėti palyginimai, aštriabriauniai
aforistiški dialogai“.
V. Volertas amžino poilsio atgulė Filadelfijos kapinėse.