Per nelaimę taip pat žuvo mokytojos vyras Vytautas Galskis (53 m.), sūnus Andrius (25 m.) ir vyro sesuo Rūta Kupinienė (57 m.).
„Ji mums brangi, daug padarė dėl mūsų. Visada prisiminsime ją“, - taip apie kolegę, mokytoją I. Galskienę, atsiliepia Panevėžio pradinės mokyklos pedagogės.
Moteris iki lemtingos avarijos mokė pradinukus, o kitoje privačioje mokyklėlėje dėstė dailę.
„Ji gražiai darydavo darbelius – piešinius, molio lipdinius, lankstinius. Mokydavo ir draugus rankdarbių. Visuose konkursuose jai ir jos mokiniams atitekdavo prizinės vietos. Jos idėjomis puošta mokykla. Ji reguliuodavo, kur, ką ir kaip kabinti“, - apie kolegę pasakojo bendradarbė Zita Nefienė.
Pedagogę žavėdavo I. Galskienės draugiškumas: „Ji buvo mano draugė. Labai atvira, išsikalbėdavom apie visas bėdas. Labai užjausdavo. Kasdien gerdavome kavą.“
Darbe – pusvalandžiu anksčiau
I. Galskienė daug dirbdavo. „Į mokyklą ateidavo prieš pusę aštuonių, o kai reikėdavo eiti namo, ji dar sėdėdavo. Be to, dirbdavo ir namuose. Ir mus ragindavo eiti į piešimo kursus. Turėjom ir šį penktadienį eiti į stiklo keramikos užsiėmimą, papuošalus daryti. Irutė mums buvo išrūpinusi vieną pamoką“, - pasakojo Z. Nefienė.
Jei tik mieste sublizgėdavo paroda, ji sužinodavo ir į renginį pakviesdavo koleges. Po parodos 5-6 moterų būrelis eidavo gerti kavos ar pasidairyti į augalų kompozicijų ir puokščių parduotuvę.
Penkerius metus savaitgaliais pedagogė dirbo „Strazdanėlių mokyklėlėje“ su mažais vaikais ir mamomis. Buvo dailės mokytoja. „Be galo kūrybinga, graži moteris, mylėjo gamtą. Labai mėgo kaktusus. Kartais sakydavau, atsikratyk tu tų kaktusų, gal bus lengviau – juk jie sunkumus neša“, - pasakojo kolegė Dalija Latvėnienė.
Sūnų nuo mirties buvo išgelbėję gydytojai
D. Latvėnienė pasakojo, kad kolegė turėjo rūpesčių dėl sūnaus. „Vaikinui nesisekė – ir mokslai prastai ėjosi, ir kompanijos nelabai geros supo. Pavasarį jį užpuolė, peiliu dūrė į kirkšnį, buvo nupjauta arterija. Vaikinas sirgo depresija“, - atskleidžia pašnekovė.
A. Galskis gyvendavo tai pas merginą, tai pas tėvus. 25 metų jaunuolis kartu su motina, tėvu ir teta žuvo per avariją.
Gyvybės netekęs trečiasis šeimos narys, I. Galskienės vyras Vytautas dirbo santechniku. Šeimos draugai pasakoja, kad buvo labai malonus ir artimiesiems, ir mažai pažįstamiems.
Darbo vyras gaudavo per skelbimus laikraščiuose ar iš įmonės. „Darbštuolis, geros širdies. Mus visada maloniai pašnekindavo. Mieste susitikę ir paplepėti eidavom, kavos išgerti“, - sakė D. Latvėnienė.
Ji prisiminė ir po avarijos likusią gyvą Galskių dukrą Ievą. „Ji buvo mano mokinė. Moksli, ryžtinga, tikslinga, kultūringa mergina. Buvo labai artima su tėvais“, - sakė mokytoja.
23 metų I. Galskytė gyvena atskirai nuo tėvų, nuomoja butą Vilniuje. Apie kitų šeimos narių likimą ji sužinojo pirmadienį, kai sveikata jau leido priimti šią žinią.
Tragedija įvyko, kai šeima su 57-erių vyro seserimi Rūta Kupiniene keliavo į močiutės laidotuves.
Avarijos vietoje žuvo keturi žmonės. Velionių kūnai trečiadienį buvo palaidoti.
Uždegs žvakes
Panevėžio pradinės mokyklos mokytojai ir mokiniai po žinios apie nelaimę dvi dienas gedėjo.
Ketvirtadienį „Garso“ kino teatro salėje numatyta rengti tradicinį prieškalėdinį koncertą visai mokyklos bendruomenei. Po koncerto mokytojai, tėvai ir vaikai ketino eiti į kavinukę pasisėdėti, laukti Kalėdų, palydėti metus.
Mokytojai svarstė visai atšaukti šventę, tačiau pasitarę su miesto psichologais, nutarė netraumuoti vaikų. Jie ruošė pasirodymus, todėl svarbu, kad šventė įvyktų. „Užtat pasisėdėjimas kavinėje tikrai neįvyks. Užsidegsim žvakes mokykloje ir pasėdėsim“, - kalbėjo buvusi mokyklos bibliotekininkė Danguolė.
Mokyklos kolektyve – daugiau negu 20 mokytojų.
Liko tik šuo
Galskių namai po kraupios avarijos praėjusį šeštadienį liko beveik tušti. Vienintelis likęs jų gyventojas – šuo Mikas. „Tai veislinis šuniukas, basetas. Riebuilis, poilgis, truputį stambesnis už taksą. Labai padūkęs. Irutė nelabai jį auklėjo“, - pasakojo šunimi besirūpinanti žuvusios I. Galskienės bendradarbė Zita Nefienė.
Mikui – 7 mėnesiai. Jis gyvybingas ir daug laksto. „Mano šuo niekada ant žmogaus nešoka, o šitas šokinėja. Jį reik paauklėti“, - kalbėjo Z. Nefienė.
Šuniuką pradinių klasių mokytoja I. Galskienė į Panevėžį atsivežė vasarą. Pirko pagal skelbimą internete.
„Irutė labai mylėjo šunis. Ir namus jai dergė, bet vis tiek šuns jai labai reikėjo“, - prisiminė kita žuvusiosios bendradarbė Dalija Latvėnienė.
Miką iš Z. Nefienės netrukus turėtų pasiimti Galskių giminaičiai.