Po jau seniai įvykusių skyrybų Kauno klinikų Vaikų chirurgijos klinikos vadovas profesorius V. Barauskas liko gyventi su sūnumi Algirdu ir dukterimi Jurgita, kuriai dabar – 26 metai.
Tarsi nujausdamas nelaimę medžioti mėgstantis 58 metų V. Barauskas net artimiausiems žmonėms nesakė, kur slepia raktą nuo seifo, kuriame laiko medžioklinį šautuvą TOZ.
Tačiau Algirdas vis dėlto aptiko rakto slėptuvę.
Pareigūnai kūno nerado
Antradienio rytą vienas bute likęs jaunuolis pasiėmė ginklą su keturiais šoviniais ir kompiuteryje paliko šeimai skirtus atsisveikinimo žodžius: „Jei skaitote šį laišką, manęs jau nėra.”
Dvi paras Kleboniškio miške trukusios jaunuolio paieškos, kuriose dalyvavo per šimtą pareigūnų, o iš oro vietovę žvalgė sraigtasparniai, baigėsi be rezultatų.
Mirtiną šūvį sau į galvą paleidusį Sveikatos mokslų universiteto ketvirtakursį A. Barauską užvakar prieš pat vidurdienį netikėtai rado vietos gyventoja, išvedusi į lauką šunį.
Vaikinas buvo uždaro būdo
Mokomosios laboratorijos pastate studentai vakar tyliai prieidavo prie jauno vaikino nuotraukos, perrištos juoda juosta ir pastatytos šalia degančios žvakės.
Jautrus, uždaro būdo jaunuolis net ir paskutinėmis gyvenimo dienomis niekam neatvėrė savo sielos.
Sužinojęs, kad sūnus turi kelias studijų skolas, V. Barauskas pirmadienį su juo nuvyko į Sveikatos mokslų universiteto dekanatą ir susitarė, kad jam būtų leista perlaikyti egzaminus.
„Tą dieną sūnus atrodė gerai nusiteikęs – nebuvo jokių nelaimės ženklų. Tačiau kitą rytą jis netikėtai dingo”, – virpančiu balsu vakar kalbėjo V. Barauskas, iki šiol negalintis suvokti, kas pastūmėjo sūnų į savižudybę.
Nieko nenujautė ir vaikino sesuo J. Barauskaitė.
Ji pasakojo, kad, šiemet baigęs paskutinį bakalauro studijų kursą, brolis ketino tęsti magistrantūros mokslus.
Tėvas pasiūlė pagalbą
V. Barauskas prasitarė, kad negera nuojauta dėl sūnaus pradėjo smelktis sausio mėnesio pradžioje, bet nekilo minčių apie galimą tragediją.
Gydytojas netiki, kad jauniausią jo vaiką palaužė mokslo bėdos universitete: „Apie mokslo problemas sužinojau tik šiomis dienomis. Apkabinau Algirdą ir pasiūliau savo pagalbą.”
Medikas neslėpė esąs reiklus, bet sūnui spaudimo niekuomet nedarydavo.
Griežtesni žodžiai kartais išsprūsdavo kalbantis su dviem vyresniosiomis dukterimis – Jurgita ir Ingrida, bet ne su jautresnio būdo Algirdu.
Didžiavosi išprususiu sūnumi
„Mudu buvome geriausi draugai. Šeimoje nebuvo kilę jokių konfliktų. Kartu praleisdavome daug laiko, eidavome sportuoti į Savanorių prospekte veikiantį sporto klubą.
Algirdas daug skaitė – mėgo grožinę literatūrą, dokumentiką. Jis buvo labai išprusęs, su juo būdavo galima apie daug ką diskutuoti”, – prisiminė medicinos profesorius.
Atrodo, kad vaikino nekankino ir nelaiminga meilė – pastaruoju metu jis rimtai nedraugavo su jokia mergina, o praeityje nebuvo patyręs išsiskyrimo skausmo.
Užsiminė apie beprasmybę
A. Barauskas didelę laiko dalį praleisdavo prie kompiuterio.
Manoma, kad nuolatinis naršymas po internetą galėjo nualinti vaikiną, o gyvenimas iliuzijų pasaulyje pastūmėti į depresiją.
Atsisveikinimo laiške jaunuolis išrėžė, kad geriausias pasityčiojimas iš gyvenimo – pasitraukti iš jo be jokios priežasties.
Pareigūnai aptiko Algirdo kompiuteryje angliškų užrašų apie beprasmį gyvenimą.
Kasdien susidurdamas su ligoniais, klausydamasis jų nusiskundimų profesorius V.Barauskas žinojo, kad žmogus, jeigu to labai nori, pajėgus susidoroti su jį užgriuvusiais sunkumais.
Todėl pajutęs sūnaus nerimą tėvas jo nesureikšmindavo – tik patardavo ilgai pasėdėjus prie kompiuterio išeiti į lauką ir įkvėpti gryno oro.
Patraukė į pamėgtas vietas
Beje, pats Algirdas mėgdavo pasivaikščioti pusė kilometro nuo namų esančiame Kleboniškio miške.
Todėl artimieji iš pat pradžių nujautė, kur jo ieškoti, išėjusio su ginklu ir parašiusio bauginamus žodžius.
Jaunuolis buvo pasiėmęs keturis šovinius. Iššovė jis tik vieną kartą – į save.
Po skyrybų tris vaikus augino tėvas
* Išsiskyręs su žmona profesorius V. Barauskas vienas užaugino tris savo vaikus.
* Kai įvyko tėvų skyrybos, Algirdas dar buvo pradinių klasių moksleivis.
* Vaikų chirurgijos klinikos vadovui ir jo vaikams pastarasis laikotarpis buvo nelengvas. V. Barauskas vos prieš pusantros savaitės Mažeikiuose palaidojo savo 83 metų tėvą, kuris mirė po sunkios ligos.
* Šį savaitgalį gydytojas į paskutinę kelionę išlydės ir sūnų.
* „Algirdas buvo mažiausias šeimoje, todėl mano ir vyresnių seserų ypač mylimas”, – ištarė gydytojas.
* Po kremavimo urna su mirusiojo pelenais rytoj bus pašarvota Kaune, Panemunės rajone esančiuose laidojimo namuose. Tą pačią dieną turėtų įvykti laidotuvės.
Palūžta vis daugiau jaunimo
* 2012 metų spalio 24-osios rytą žuvo 25 metų Algė Kaušpėdaitė. Mergina į nebūtį žengė iš penktame aukšte esančio balkono Vilniaus centre.
* A. Kaušpėdaitė paskutinę gyvenimo naktį savo namuose buvo pasinėrusi į virtualiąją erdvę. Ji susidomėjusi stebėjo vaizdo klipą tinklalapyje „YouTube”, kuriame užfiksuoti iš didelio aukščio žemyn šokantys parašiutininkai.
* 2012 metų gegužės 23-iąją dingo Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto pirmakursė Goda Kilaitė. Tėvai nebuvo pastebėję, kad dukrą būtų slėgę rūpesčiai ar bloga nuotaika.
* Beveik po mėnesio paieškų netoli Žaliųjų ežerų pirmiausia buvo rasti merginos daiktai, o vėliau ištrauktas ir jos kūnas. Policijos pareigūnai nuo pat merginos dingimo įtarė, kad ji nusižudė. Mat ištyrus jos kompiuterį paaiškėjo, kad pastaruoju metu mergina domėjosi įvairiais savižudybės būdais.
* 2012 metų sausio pradžioje savadarbiu sprogmeniu Vilniaus centre susisprogdino 19-metis kaunietis Giedrius T.
* Sudarkytą kūną pareigūnai aptiko ant Tauro kalno, maždaug 40 metrų nuo sprogimo vietos. Toje vietoje liko duobė, išdužo keli apleistų Profsąjungų rūmų langai.
* Giedrius T. iš Kauno buvo atvykęs studijuoti vienoje Vilniaus kolegijoje, bet metė mokslus.
Trumpojo jungimo kaina – baisi
Vida Matulionienė
Psichiatrė
„Spartėjant gyvenimo tempui žmonės vis mažiau randa laiko įsigilinti į artimųjų problemas, pasidomėti jų rūpesčiais, paklausti apie jų svajones.
Greitas tempas išmuša iš vėžių, daro žmones jautresnius, labiau pažeidžiamus. Todėl reikia stengtis skirti kuo daugiau dėmesio vieni kitiems, kad ir kiek daug darbų reikėtų nuveikti.
Ypač dažnai pagalbos reikia mažesnę gyvenimo patirtį turinčiam jaunimui. Pastaraisiais metais vis daugiau jaunuolių palūžta. Iš pirmo žvilgsnio gyvybingi, niekuo nesiskundžiantys jauni žmonės, regis, be jokios priežasties pasitraukia iš gyvenimo.
Užklupus depresijai ir laiku nesulaukus paramos, lemtingam žingsniui gali pastūmėti ir palyginti nedidelės bėdos.
Kita vertus, jaunų žmonių sąmonėje neretai įvyksta savotiškas trumpasis jungimas – norėdami žūtbūt išsiskirti iš kitų, tapti didvyriais ir nesuvokdami savo žingsnio kainos jie ryžtasi beprasmiškai savižudybei.”