„Brolis išsivedė seserį. Zitukė ir šiaip buvo prastos sveikatos. Brolio mirtis ją stipriai paveikė“, - kalbėjo kaimynai Marijampolės savivaldybės miestelyje.
Artimieji Algimantui greitąją pagalbą kvietė trečiadienį rytą. Tačiau medikai jau nebegalėjo išgelbėti vyro gyvybės, konstatavo jo mirtį.
Apie vidurdienį į tuos pačius namus vėl buvo kviečiama greitoji.
Brolio mirties sukrėsta Zita nualpo. Ji be sąmonės buvo atvežta į Marijampolės ligoninės reanimacijos skyrių ir jame mirė.
Niekada savo šeimos neturėjusi neįgali Zita iki 1995-ųjų gyveno kartu su motina. Tais metais iš Dzūkijos atsikraustė brolis Algimantas su šeima.
Neįgalioji neturėjo bėdų, kol buvo gyva motina. Kai ji mirė, testamentu namą ir gabalą žemės palikusi dukrai, Zitos gyvenimas, anot kaimynų, virto pragaru.
Praėjusią žiemą liudvinaviečiai ėmėsi aktyviai ginti neįgalią moterį, kurią engė ir skriaudė namiškiai.
Vieną sausio dieną sumušta Zita atėjo pas savo pažįstamą ir pasiguodė, kad nebegali kentėti, tačiau nežino, į ką kreiptis pagalbos.
Pirmasis nelaimėlei padėjo Liudvinavo parapijos klebonas Remigijus Maceina. Jis iškvietė greitąją pagalbą, policijos pareigūną, pasirūpino, kad Zita būtų paguldyta į ligoninę.
Gydytojai tąsyk jai konstatavo galvos, krūtinės, kojos sumušimus bei mažakraujystę. Moteris buvo bemaž mirtinai išsekusi.
Ją sumušęs 40-metis sūnėnas buvo teisiamas už smurtą. Vyrui buvo skirta kardomoji priemonė - negyventi tame pačiame name su auka. Tačiau kitos pastogės stiklelio nevengiantis smurtautojas neieškojo.
„Kurį laiką jis pabuvo atskirai. Bet kur jis dėsis? Vėl grįžo į tetos namus“, - teigė liudvinaviečiai.
Ligoninėje, o vėliau - slaugos skyriuje Zita pagyveno ramiai, sustiprėjo ir parvyko į savo namus.
Policijos pareigūnai, seniūnijos socialinės darbuotojos dažnai lankydavosi neįgaliosios namuose, ne kartą įspėjo jos artimuosius, kad neskriaustų ligotos moters.
Namiškiai gynėsi, kad nieko blogo giminaitei jie nedaro. Baugštaus būdo Zita irgi visus tikindavo, kad neva viskas gerai.
Praėjusį sausį liudvinaviečiai dėl engiamos neįgaliosios kreipėsi į žiniasklaidą, jie papasakojo apie kraupų Zitos gyvenimą su brolio šeima. „Girdėdavome, kaip ji klykdavo, kai brolio sūnus su lazda ją vaikydavosi po kiemą.
Matėme, kaip ji eidavo į Šešupę skalbti ir praustis, vos tik nutirpdavo ledas. Savuose namuose jai buvo neleidžiama to daryti.
Ji nuolat būdavo išbalusi, apsiskarmalavusi, išsigandusi ir alkana“, - pasakojo kaimynai.
Jie teigė, kad Zita maisto ieškodavo šiukšlių konteineriuose, kačių ar šunų dubenėliuose, pasislėpusi godžiai valgydavo kaimynės duoto pyrago riekę, nors gaudavo apie tūkstantį litų neįgalumo pensiją.
„Penkta valanda ryto, o ji - jau tvarte. Siūbuoja vaikščiodama, nevalgiusi kelias dienas. Artimieji ją vis tingine apšaukdavo, grasindavo išvešią į „durnyną“, - baisėjosi kaimynai.
Zitai seniūnijos darbuotojai du kartus buvo siūlę apsigyventi globos namuose ir net dokumentus sutvarkė, tačiau neįgalioji pareiškė iš savo namų niekur nevažiuosianti.
„Jai nėra nustatytas neveiksnumas ar paskirta globa. Moteris turi antrąją neįgalumo grupę. Prievarta išvežti į globos namus neturime jokios teisės. Jos brolis su žmona pareiškė neatiduosią Zitos į jokią valdišką įstaigą. Suprantama, nes jie niekur nedirba, gyvena iš Zitos pensijos“, - praėjusių metų sausį teigė seniūnijos darbuotojai.
Paskutinį kartą seniūnijos atstovai neįgaliosios namuose lankėsi maždaug prieš savaitę. „Matėme, kad ir Algimantas, ir Zita sirguliavo, savo nuožiūra gėrė vaistus, į gydytoją nesikreipė, nors ji - visai šalia. Tądien Zita mums niekuo nesiskundė, buvo gerai nusiteikusi“, - sakė Liudvinavo seniūnijos seniūnė Irena Lunskienė.
