V.Gedgaudas gimė 1962 birželio 11 dieną Klaidėdoje. 1981 metais baigė Stasio Šimkaus auštesniąją muzikos mokyklą, 1981-1986 m. studijavo kompoziciją Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1994 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete.
1986-1989 metais V. Gedgaudas mokytojavo Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje. 1990-1993 metais dirbo „Literatūros ir meno“, 1994-1992 metais „Universitetas Vilnensis“ redakcijose. 1994-1995 metais dėstytojavo Vilniaus universitete. 1996-1998 metais dirbo „Lietuvos aido“ redakcijoje. Vėliau darbavosi Lietuvos radijo kultūros laidų redaktoriumi, taip pat Lietuvos kultūros ministerijoje. Kultūrinėje spaudoje reiškėsi kaip šmaikštus ir sąžiningas teatro kritikas.
Kaip poetas V. Gedgaudas debiutavo 1987 metais. Vėliau išleido keturias poezijos knygas: „Kapsulė“ (1994), „Vakaras be žiburio“ (1998), „Kario šešėlis“ (2009), „Olando kepurė“ (2011).
Siūlome pernai birželį darytą interviu su V. Gedgaudu, kuriame šviesaus atminimo poetas atsakė į Ramūno Gerbutavičiaus klausimus.
- Valdai, kada jūs pradėjote rašyti?
- Rašyti pradėjau pirmoje klasėje, turbūt kaip ir daugelis mano tuometinių bendraamžių. Rimčiau jau teko po istorijos kuolo mokykloje, kai į klausimą, kokią reikšmę turėjo kažkoks (nebepamenu koks) mūšis, raštu pabandžiau atsakyti glaustai, pernelyg nesismulkindamas, nedetalizuodamas: „Didelę!..“. Niekur nedingsi - didesnes ar mažesnes reikšmes ir sąvokas teko ir tenka mokytis pagrįsti. Ir poezijoje - taip pat.
- Kaip jūs, kaip rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje? Ką šiais laikais reiškia būti rašytoju?
- Žiaurus klausimas: skrodimas parodys, kaip aš gyvenau ir jaučiausi. Nesu aš joks rašytojas - tiesiog prie pasakų miesto, prie vilnijančio Vilniaus sutemęs autsaideris, vibruojantis drabnais metaforų šarveliais - t. y. poetas, murzinas Viešpaties šuo-vaiduoklis, ant juodo pastatytas mėnulio kazino. Bet situacija kol kas - kontroliuojama. Arba bent jau taip atrodo.
- Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
- To dar betrūko, neturiu kuo didžiuotis, nes, kaip jau minėjau prieš tai, „pozicionuoju“ (koks šlykštus šiuolaikinių marketingo specialistų naujadaras!) save kaip autsaiderį, todėl galiu sau leisti tokią prabangą – minimaliai meluoti sau pačiam. Tegul klasikai ar lyderiai didžiuojasi. Baisiai juokingai kartais atrodo. Ypač kai nebėra kuo arba jau nebegali.
- Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?
- Ne kasdien, bet didesnėms pauzėms reikia rimtų motyvų. O jie kartais ištinka. Jeigu viskas normos ribose, tai savaitgaliais - rytai, šiokiadieniais - vakarai, pietus ir šiaurę paliekant išimčių zonai. Valandų neskaičiuoju, bloknotas visuomet šalia ir jeigu būna tokia galimybė - tai jau be muzikos, be šokių.
Šiaip jau rašydamas mėgstu pasilikti kad ir mažytį takelį, mažulytį lieptelį tarsi kūlgrindą kokią į rytdieną - bent miglotai žinoti arba bent jau turėti iliuziją, kad žinau, ką darysiu rytoj, o ne kada nors neapibrėžtoje ateityje. Kartais, jeigu diena itin atšiauri, tuščia ar nesvetinga, tai padeda nesugniužti.
- Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
- Turbūt plaukuota nugara, ilgom rankom ir milžiniškom pėdom - kaip kokį Sniego žmogų - tvirtinama, kad egzistuoja toks, gyvena atseit aukštai kalnuose, bet patikimų liudijimų nėra, dėl jo egzistencijos realumo tebesiginčijama.
- Kas yra gera knyga?
- Gera knyga yra susitarimo dalykas, bet turbūt svarbiausia - kas, kaip ir su kuo tariasi.
- Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
- Gal Volando svita - Azazelas, Korovjovas, Begemotas iš Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“, Tėvo Šmėkla iš „Hamleto“ gal... Tai maksimaliu polėkiu apdovanoti, įkrauti personažai, o gyvenime ir kūryboje jo šiaip jau dažnokai pristinga.
- Koks literatūros personažas panašiausias į jus?
- Į ką panašus aš, o kas galbūt į mane - sunku būtų pačiam spręst, čia reiktų teirautis kolegų ar artimųjų. Jeigu klaustum, į ką norėčiau būti panašus, tai šiandien „ant smūgio“ sakyčiau, kad gal, pavyzdžiui, į vieną kurį nors iš dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių, - dienomis sau padebesiais laisvai skrajoji, sparnais nevaržomai mosikuoji, o vakarais atvirsti į dailų, gražiai aprėdytą, apskalbtą, apgerbtą jaunikaitį ir su likusiais vienuolika ramiai pavakaroji.
Bet, aišku, dažniausiai tokios pasakos baigiasi nelabai laimingai - ima ir atsiranda kokia nors liturginė-tautosakinė sesuo Elenytė ir bac! - viską sugadina.
- Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
- Nenorėčiau būti svetimos knygos autorius. Gal kadaise norėjau būti parašęs keletą Algimanto Mackaus eilėraščių, bet visos kieno nors knygos - tai jau ne.
- Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
- Turiu šiokių tokių problemų su humoru, mat kartais, kai visi murkso nusiminę, klaikiai man juokinga pasidaro. Pasitaiko ir atvirkščiai, žinoma.
Kas čia iš tų paskutiniųjų?.. Romualdo Granausko apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ - ėmė, ėmė juokas, kol galop, užvertęs paskutinį puslapį, apsiverkiau, upeliais ašaros tekėjo, sruvo, tvino šeštadienio vakarą vėlų.
Kažkoks „deprofundiškas“ juokas suėmė skaitant mirtinės Sigito Gedos eilėraščių ir poemų knygos „Freskos“ skyrius „Roplio balsu“, „Dalyko išteisinimui - siauraplyšė“... Ilgai juokiausi vienas namuose. Skausmingai taip, sakyčiau. Atbulai ir žabalai.
- Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
- Šalia lovos - kėdė ir nedidelė lentynėlė su vienu stalčiuku. Ant kėdės šiuo metu „Poezijos pavasaris 2012“, Jeano Claude'o Carrière'o ir Umberto Eco pokalbių tomelis „Nesitikėkite atsikratyti knygų“, Rolando Rastausko „Bermudų trikampis“, ant lentynėlės - pomirtinė Roberto Danio ir dar keletas poezijos rinktinių, stalčiuke - Lauros Sintijos Černiauskaitės „Medaus mėnuo“, Undinės Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus“. Visos pradėtos. Kai kurios - įpusėtos.
- Gal galite išvardyti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– O kodėl būtinai knygų?.. Kodėl ne filmų, spektaklių, paveikslų, muzikos opusų, išskirtinės architektūros pastatų?.. Visa yra integralu. Ir kodėl būtinai dešimt?.. Kodėl ne tris ar septynias?.. Aš jau seniai nieko nebeskaičiuoju, neabsoliutinu, neschematizuoju, tiesiog stengiuosi, kiek pajėgiu ir pavyksta, selektyviai atsirinkti man reikalingą, rūpimą informaciją.
Man gali patikti viena eilėraščio eilutė visoje knygoje, frazės atplaiša kokioje nors dvidešimt aštuntoje muzikinio kūrinio minutėje, mizanscenos fragmentas ar užsklanda spektaklio įžangoje ar finale, viena prozos pastraipa kur nors iš romano-apsakymo-apysakos vidurio, pabaigos, smulki figūra ar koks neaiškus „hieroglifas“ paveikslo kampe, kuris liudytų, rėktų, pramuštų: „Šitas žmogus tikras!.. Na pagaliau – nemeluoja, bjaurybė!..“.
Jei tokių dalykų esama, daug ką gali atleisti kūrinio visumai, kurioje dažnai būna ir pilkesnių, nuobodesnių, „bendro judėjimo“ blokų.
Neturiu aiškios ir išbaigtos savo literatūrinės šlovės alėjos, gal greičiau nuolat pasipildantį didesnių ar mažesnių rinktinių, nerūdijančių skeveldrų memorialą.
- Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
- Tarkim, Balio Sruogos „Dievų miško“. Apie ką su tokiu pasikalbėsi?!. Tekilą, džiną, vyną, dyzeliną?!.
- Ką manote apie elektronines knygas?
- Jeigu Partija ir Vyriausybė palieps, įsakys - teks paklust ir skaityt elektronines slapčia viliantis, kad kada nors vis vien dings elektra, ir jei bus likę bent keletas žvakigalių - prieš pat didįjį sprogimą bent trumpam bus galima paskutinįkart sugrįžt prie popierinių foliantų.
- Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Baigiu eilėraščių knygą. Apie ką?.. Apie tą patį vis - jog viskas seniai neįmanoma.
