Atsisveikinti su jauna mergina nešini baltomis rožėmis ėjo giminės, draugai, Senosios Varėnos gyventojai. Jie sukrėsti šio žiauraus nužudymo vis dar negalėjo patikėti tuo, kas įvyko.
Merginos tėvas, pakirstas insulto, nepaisė perspėjimų ir atvyko į mylimos dukros laidotuves. Sunkiai paeinantis, augalotas vyras nuolat verkė.
Atgulė į baltą karstą
Trečiadienį iš Vilniaus vakare parvežti žiauriai nužudytos devyniolikametės Sandros Naujūnaitės palaikai buvo pašarvoti salėje po šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Penktadienį į šarvojimo salę paskutinį kartą su mergina atsisveikinti atvyko motina, brolis, insulto surakintas tėvas, kiti artimieji.
Penktadienį, prie karsto budėjo ir trečią dieną po dukros dingimo insulto ištiktas jos tėvas. Jis negalėjo sulaikyti ašarų žvelgdamas į savo dukrą, kuri gulėjo baltame karste.
Mergina penktadienį po ilgos nežinios atgulė amžinojo poilsio.
Nužudė alytiškis
Šią savaitę saulėtas vasaros rytas virto didžiuliu skausmu ir gedulu šeimai, nes būtent po mėnesio nežinios mergina buvo rasta negyva. Sandra beveik prieš mėnesį išėjusi pabėgioti dingo.
Akimirksniu Varėną apskriejo baisi žinia, kad naktį policijos pareigūnai netoli Senųjų Trakų miške rado užkastą išniekintos varėniškės kūną.
Po ilgų paieškų apie paslėptą merginos kūną prakalbo ją išžaginęs ir nužudęs dvidešimtmetis alytiškis Mantas Šerpenskas.
Gedulo nuotaikos tvyrojo ne tik šarvojimo salėje prie uždengto balto karsto, bet ir visoje Varėnoje, sutikti žmonės, klausdami, kodėl reikėjo žudyti jauną varėniškę, gūžčiojo pečiais. Jaunos merginos žiaurios mirties sukrėsti kai kurie nepajėgė sutramdyti skausmo ašarų.
Kalbėjo muzikos mokytoja
Suskambėjo bažnyčios varpai ir karstas su jaunos varėniškės kūnu pajudėjo kapinių link. Regis, palydėti Sandros atvyko ne tik Senosios Varėnos, bet ir Varėnos apylinkių gyventojai. Verkdami ir kūkčiodami jie klausė, kodėl jie neteko gyvenimą mylėjusios ir muzikuojančios merginos.
Automobilių virtinė nuo bažnyčios, kurios šarvojimo salėje mergina buvo pašarvota, pajudėjo kapinių link. Kapinėse kunigas sukalbėjo maldą už velionę, o tikintieji giedojo „Gelbėk mane viešpatie nuo amžinosios mirties“. Prie balto Sandros karsto kalbėjo jos muzikos mokytoja. Prisimindama merginą, ji ištarė: „Kiek liko nesudainuota. Sandra, tu taip mylėjai muziką.“
Sandros tėvas nepakluso savo artimųjų ir vos vilkdamas kojas pats panūdo užberti ant savo dukros, kurios niekada nebeišvys, karsto žemių. Molinga žemė biro ant dukros amžina poilsio vieta tapusio karsto taip garsiai, kad pasigirdo slogios ir neviltingos artimųjų raudos.
