Gydė ne nuo to
Moteris mirė nuo kraujo užkrėtimo – sepsio, tačiau ši diagnozė buvo nustatyta tik pačioje pabaigoje, kai užkrėtimas jau buvo spėjęs padaryti savo piktą darbą. Pasak A. Degučio, viskas įvyko per tris dienas.
Ilgajam savaitgaliui G. Miniotaitė buvo išvykusi prie jūros į Nidą, o vyras ilsėjosi kaime. „Pradėjo skaudėti koją, buvo sunku paeiti. Galvojom, kad su stuburu kažkas. Ji paskambino, kad nori grįžti namo, nes negali net nueiti iki jūros“, - pasakoja A. Degutis, sekmadienį parvežęs žmoną iš pajūrio.
Mokslininkė buvo paguldyta į Greitosios pagalbos ligoninę. Medikai ne iš karto suprato, kas jai yra. „Tik pačioje pabaigoje gydytojai suvokė, kad čia yra kraujo užkrėtimas. Visą laiką galvojo, kad arba kraujagyslės, arba stuburo išvarža. Blaškėsi į visas puses, o tuo metu kraujo užkrėtimas darė savo darbą“, - pasakoja vyras.
Moteris mirė antradienio naktį.
G. Miniotaitė turėjo vieną dukterį – ji šiuo metu pakeliui iš Anglijos.
Atsisveikinti su mokslininke bus galima ketvirtadienį ir penktadienį – šeima planuoja ketvirtadienį ją pašarvoti salėje prie Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, o laidoti penktadienį popiet.
Neprievartinis pasipriešinimas
G. Miniotaitės kolegė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Audronė Žukauskaitė prisipažino, kad žinia apie netikėtą mirtį buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Kolegos Gražinos antradienį laukė skyriaus posėdyje. „Dar net negalvojam apie ją kaip apie mirusią“, - sakė ji.
Pasak A. Žukauskaitės, svarbiausia kolegės mokslinės veiklos tema buvo neprievartinis pasipriešinimas. „Tai specifinė tematika, tarptautiniai santykiai, siejant juos su šiuolaikine filosofija. Ji rašė apie neprievartinį pasipriešinimą, taiką, Baltijos šalis“, - vardijo kolegė.
G. Miniotaitė išleido vieną monografiją, yra paskelbusi daugybę mokslinių straipsnių, dalyvavusi daug konferencijų ir pati jas organizavusi.
G. Miniotaitė 1971 m. baigė Maskvos Lomonosovo universiteto Filosofijos fakultetą. 1977 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją tema „Naujosios tendencijos amerikiečių moralės filosofijoje“.
1977–1990 m. buvo VU Filosofijos katedros dėstytoja, docentė. Mokslininkė dėstė ir Vilniaus pedagoginiame universitete, buvo Atviros visuomenės kolegijos tutorė.
G. Miniotaitė stažavosi ir dirbo mokslinį darbą Švedijoje, Upsalos universitete, JAV Prinstono universitete, Danijoje, Kopenhagos taikos tyrimų institute. Yra gavusi NATO stipendiją moksliniam darbui.
1991–1995 m. buvo visuomeninės organizacijos „Neprievartinio veiksmo centras“ vadovė, 2003–2005 m. Valstybinio pilietinio pasipriešinimo rengimo centro prie Krašto apsaugos ministerijos konsultacinės tarybos pirmininkė.
Mokslininkė buvo Tarptautinių studijų asociacijos, Taikos studijų asociacijos, Lietuvos filosofų draugijos narė, žurnalų „Cooperation and Conflict“ ir „Logos“ redkolegijų narė.