Vasario 22–ąją jai būtų sukakę 35-eri metai.
Prieš uždengiant karstą su jame gulinčia mama paskutinį kartą atsisveikino ir jos abu vaikai.
Ant dėdės Vaidoto rankų laikoma penkerių metų mergaitė, spausdama baltų gvazdikų puokštę, liejo ašaras, o trejų metų berniukas, atsidūręs močiutės Filomenos glėbyje, tik baikščiai dairėsi aplinkui.
Gausiai susirinkę žmonės, regėdami šį graudų vaizdą, vos sulaikė ašaras.
Kai laidotuvių procesijos palydėti atvyko rajono policijos pareigūnai, du jų automobilius pamatę prie laidotuvių namų stoviniuojantys žmonės sunerimo ir tarpusavyje ėmė šnibždėtis: galbūt policininkai atvežė velionės žudiką – 40-metį Vytautą Šlapiką, kuris šiuo metu vis dar yra Lukiškių kalėjimo ligoninėje Vilniuje.
„Tai būtų neįmanoma. Baisu“, – tyliai šnekučiavosi ukmergiškiai.
Nors laidotuvių namų administracija ir iškvietė greitąją, medikų pagalbos niekam neprireikė.
Karstas su A.Šlapikienės palaikais buvo atvežtas į Dukstynos kapines.
Čia, naujoje kapavietėje, ji ir atgulė amžinojo poilsio.
Moters laidotuves organizavo vyresnis jos vyro brolis Vaidotas.
Kapinėse užkalbintas V.Šlapikas kalbėjo trumpai.
Jis patikino, kad laidotuvėms lėšų skyrė tiek jo tėvai, tiek jis pats, tam tikrą sumą paaukojo ir žmonės.
Paklaustas, kas dabar bus su vaikais, kurie nebeturi nei mamos, nei tėčio, V.Šlapikas atsakė, kad vaikus auginti paims jis su žmona Aušra.
„Tam neprieštarauja ir Astos mama“, – sakė Vilniuje gyvenantis ir savo vaikų neturintis V.Šlapikas.