Pastaruoju metu vyras kovojo su klastinga liga ir jautėsi itin prastai.
Amžinu meilužiu vadintas vyras turėjo turėjo tris sūnus ir vieną dukterį.
Siūlome paskaityti prieš keletą mėnesių „Lietuvos ryto" žurnalistės Genovaitės Rafanavičienės rašytą straipsnį apie L.Daugėlą: „Penkias žmonas ir 40 meilužių turėjęs vyras senatvę pasitiko vienas".
***
Svetimame senutėliame name Matuizų kaime (Varėnos r.) Leonas Daugėla (65 m.) sulaukė jau keturioliktos žiemos. Vienut vienas, nors turėjo penkias žmonas ir keturias dešimtis meilužių – įvairiausių tautybių, skirtingo amžiaus.
„Nesigailiu, kad tiek visko mano gyvenime buvo. Turiu tris sūnus ir dukterį. Visi protingi, raštingi, sveiki. Auga keturios anūkės ir trys anūkai. Ko man gailėtis? Ir pačiam su savimi neliūdna“, – tikino vyras. Amžinu meilužiu neretai vadinamas vyras atmintyje saugo visas moteris, kurias jam teko glausti savo glėbyje.
Vasarą Leonas beveik nebūna vienas. Ant Duobupio upelio kranto rymančioje sodyboje, artėjančioje prie šimtmečio, poilsiauja sodybos šeimininkai, jų giminaičiai.
Ir keturi L.Daugėlos vaikai, kurių susilaukė su trimis moterimis, aplanko. „Visus supažindinau – jie puikiai sutaria“, – pasakojo L.Daugėla.
„Atėjo celibato metas"
Jis ir pats stebisi, kad visą gyvenimą taip mėgęs laisvę ir ieškojęs vis naujų erdvių, tiek metų ištvėrė vienas kaimo pakraštyje. Senos trobos sienos mena jo pastarąją, penktąją, žmoną – 1999 metais pas lietuvį atvyko baltarusė Tamara ir pasiūlė susituokti. Beje, ji buvo antra baltarusė ir antra Tamara jo gyvenime.
Bet ir santuoka neatvėrė Leonui galimybės gauti darbo vizos kaimyninėje šalyje, o gyventi tik tinginiaudamas nenorėjo. Žmona paveldėjo tėvų sodybą netoli Gardino, tačiau lietuviui buvo per brangios kelionės pas žmoną.
Su Tamara L.Daugėla oficialiai nėra išsituokęs, bet jau ketverius metus juodu nebuvo susitikę.
„Taigi atėjo celibato metas. Jau geras dešimtmetis su retomis išimtimis. Matuizose moterų neieškau. Gerų vyrai iš namų neišleidžia, o nusivalkiojusių man nereikia.
Net ir jaunystėje manęs netraukė atsitiktiniai santykiai – jie negali duoti tiek, kiek sava moteris, prie kurios esi pripratęs“, – atvirai kalbėjo Leonas.
Vyras tikino, kad jam kitų moterų nereikėdavo, kol jis gerai sutardavo su žmonomis.
„Santykiams pašlijus nesikankindavau ir nekankindavau. Geriau išsiskirti, kai dar nepradėjai vienas kito nekęsti ar muštis. Bet vyrui be moters negerai. Todėl penkis kartus vedžiau, turėjau keturiasdešimt meilužių, nors nesiekiau jokių rekordų.
Visas jas prisimenu – nebūtina ir į nuotraukas žiūrėti. Bet nuotraukas saugau“, – prisipažino L.Daugėla.
Didžiausia gyvenimo klaida
Per gyvenimą jam teko devyniolika kartų keisti gyvenamąją vietą, o Matuizos jo gyvenimo kelyje pasitaikė nebe pirmą kartą.
Kai 1999 metais jis apsigyveno gerų pažįstamų senoje troboje, tikėjosi čia praleisti porą metų. O pasitiko jau keturioliktą žiemą ir dar kartą įsitikino, kad nieko nėra amžinesnio kaip laikini dalykai.
Daugelis pažįstamų mano, jog jis iš čia yra kilęs, nors tikroji Leono gimtinė – Vepriai Ukmergės rajone. Pirmą kartą į Matuizas Leonas atvyko iš Gargždų su jauna žmona ir sūnumi.
„Irena, Vilniuje baigusi technologijos technikumą, gavo paskyrimą į Varėnos fotoateljė. Mano didžiausia gyvenimo klaida, kad nebaigiau jokių mokslų. Vedžiau devyniolikos metų ir privalėjau rūpintis šeima. Aš savo žmonai buvau pirmas ir ji man buvo pirma. Kartu pragyvenome vienuolika metų, gimė antrasis sūnus.
O kai sulaukėme buto, mūsų keliai išsiskyrė. Žmona jau viena su vaikais į jį įsikraustė“, – pasakojo L.Daugėla.
Jis pats Varėnos rajono laikraštyje „Raudonoji vėliava“ pradėjo korespondento ir fotografo karjerą, kuri baigėsi tik sulaukus pensijos.
Kadangi laikraštis buvo skirtas ir Druskininkams, važinėdamas į kurortą Leonas susipažino su gražuole baltaruse Tamara. Įsimylėjo ją taip, kad nutarė skirtis su žmona. Dabar svarsto, kad ją tikriausiai mylėjo stipriausiai iš visų.
Medicinos seserimi Druskininkų „Baltarusijos“ sanatorijoje dirbusi Tamara netrukus tapo antrąja Leono žmona.
Jaunosios tėvas, ilgametis vieno Baltarusijos kolūkio pirmininkas, vienturtei dukteriai iškėlė šaunias vestuves.
„Pamaniau, kad dviem Daugėlienėms Varėnoje bus per ankšta, ir patraukėme į Alytų. Įsidarbinau statybos tresto laikraštyje. Iš karto gavome vieno kambario butą. Jis mano gyvenime ir buvo vienintelis nuosavas būstas, bet jį turėjau tik kelerius metus“, – L.Daugėla prisipažino niekad nevertinęs turto, nes jis laimės nekuria.
Be pirmosios jaunavedžių nakties
Alytuje porai gimė pirmasis, o L.Daugėlai – trečiasis sūnus.
Tamara dirbo Alytaus ligoninėje, bet visai nenorėjo mokytis lietuviškai. Ji nepritapo nei šiame mieste, nei kolektyve, tad su mažu sūneliu grįžo į Baltarusiją.
Tuomet L.Daugėla jau dirbo Alytaus rajono laikraštyje „Komunistinis rytojus“, kartais pasiųsdavo straipsnių ir į Vilniaus laikraščius.
Vieną rytą Leonas sulaukė kvietimo vykti dirbti į Vilnių. „Beprotiškai apsidžiaugiau, kad galėsiu išsivaduoti iš provincijos. Vilnius, didmiestis, seniai mane viliojo.
Todėl nusitaikęs į sostinę net sugebėjau atsispirti trečiąja žmona tapusiai Janei. O graži buvo, gundanti. Nė karto su ja nepermiegojau. Žinojau – jei bent kartą permiegosiu, nebeatsiplėšiu. Vilniaus trauka buvo didesnė“, – tikino L.Daugėla.
Jų santuoka buvo fiktyvi, bet Janina, matyt, siekė daugiau. Alaus bare „Vaidila“ barmene dirbusi Janina paprašė Leono parduoti jai butą ir pasiūlė susituokti – tais laikais kitaip nebuvo galima perleisti valdiško buto.
Santuoka įvyko, o pirmosios jaunavedžių nakties taip ir nebuvo.
Po greitų skyrybų su trečiąja žmona Leonas net buvo viešai apkalbėtas, esą yra netradicinės orientacijos.
L.Daugėla dėl to nesupyko, bet nedelsdamas išdūmė į Vilnių.
Pastogę pasiūlė mašinininkė
Sostinėje Leonas praleido septynerius metus. Iš pradžių gavo bendrabutį – vieną kambarį su poetu Valdu Kukulu. O vieną dieną netikėtai apsigyveno pas žurnalistę Gintarę.
Redakcijoje išėjęs parūkyti užkalbino ją ir pakvietė į „Žemaičių“ alinę, iš kurios abu jau grįžo į jos butą. Po poros metų susituokė, tačiau vestuvių vakarą ir išsiskyrė.
„Šventėme namie. Svečiai dar nebuvo išsiskirstę, kai ji išėjo ir daugiau nebegrįžo. Po to net kalbėtis su manimi vengė.
Po metų jos motina liepė išsiregistruoti ir išsikraustyti iš buto. Dar davė 1100 rublių, nes visą laiką už butą mokėjau“, – tvirtino L.Daugėla.
O netrukus jis sulaukė Druskininkų laikraščio redaktoriaus kvietimo dirbti kartu. Prasidėjo Atgimimo metai, Lietuva atgavo nepriklausomybę. Leonas vėl apsistojo Matuizose – iš ten patogu važinėti traukiniu į Druskininkus.
„Rašiau, fotografavau. Po savaitės jau turėjau gauti butą, kai staiga buvau atleistas. Nesupratau, kodėl ir kas atsitiko. Pažadėjo vėl priimti, kai laikraštį privatizuos. Bet neištesėjo“, – jau be pykčio prisimena L.Daugėla.
Darbą jis netikėtai surado Gardine, į šį miestą Baltarusijoje nuvykęs šiaip pasižvalgyti. Nusipirko kioske vietos laikraštį ir įvertinęs, kad jis kuriamas nemokšiškai, užsuko į redakciją.
„Pasakiau, kad moku rašyti rusiškai. Fotografuoju. Buvau SSRS žurnalistų sąjungos narys. Redaktorius iš karto pakvietė dirbti“, – pasakojo Leonas.
Gyvenamosios vietos irgi nereikėjo ieškoti – redakcijos mašininkė Tamara pasiūlė lietuviui įsikurti laisvame kambaryje jos bute. Jos vyras ir sūnus leido laiką kalėjime – vienas už nužudymą, kitas – už išprievartavimą.
Netrukus korespondento ir mašininkės santykiai tapo artimi. Bet tuomet apie vedybas dar nė vienas negalvojo. Parašęs skandalingą straipsnį „Mafija teisme“, Leonas pats jame atsidūrė. Didžiulė bauda redakcijai baigėsi laikraščio bankrotu.
Bet tuomet jis pats su keliais darbuotojais įkūrė naują laikraštį, kurį leido beveik septynerius metus.
Mašininkę Tamarą Leonas paskyrė redaktore, o save – pavaduotoju. Bet ir vėl viskas baigėsi politiniu skandalu.
Viešėdama Vilniuje Tamara vienam Lietuvos žurnalistui davė interviu, kuriame pareiškė, kad ateis metas, kai Baltarusijos prezidentas diktatorius Aliaksandras Lukašenka bus vežiojamas gatvėmis narve ir rodomas žmonėms už pinigus.
Kai apie šį interviu sužinota Baltarusijoje, L.Daugėlos žurnalisto karjera šioje šalyje baigėsi. Jam nebebuvo pratęsta viza. Jos negavo ir susituokęs su Tamara.
Didžiausias turtas - vaikai
Grįžęs į Matuizas Leonas toliau rašė Varėnos laikraščiams. Tuomet sukūrė net ir straipsnių ciklą apie savo penkias žmonas ir septynias meilužes.
Ir apie kitas galėtų parašyti, nes visos buvo įdomios, stiprios asmenybės. L.Daugėla tikina, kad kitokios moterys jo ir netraukė.
Susipažindavo su jomis kavinėse, autobusuose, traukiniuose, vakarėliuose pas pažįstamus.
„Pamatai – blizgina akis ir supranti, kad bus kontaktas.
Moteris turi pirma duoti ženklą, o jau po to vyras privalo vyniotis kaip sugeba“, – nedrąsiems vyrams patarė patyręs mergišius.
Iš maždaug keturiasdešimties meilužių – įvairios tautybės ir amžiaus, gerokai vyresnių ir jaunesnių – tik vienos L.Daugėla taip nevadina. Bet ir žmona pavadinti negali.
Kartą, kai dar gyvendamas Baltarusijoje trumpam grįžo į Alytų, iš gero bičiulio išgirdo, kad alytiškė Rima augina į Leoną labai panašią mergaitę. Su Rima Leonas susipažino, kai dar nebuvo išsiskyręs su antrąja žmona.
„Iš karto susiradau Rimą ir išsiaiškinau, kad ji tikrai augina mano dukterį Ievą. Trejų metų mergaitei buvau pristatytas kaip tėtis ir sulaukiau iš jos pirmo bučinuko.
Pasiūliau Rimai susituokti – esu įsitikinęs, kad santuoka gali sustiprinti abipusę poros atsakomybę. Bet Rima atsisakė – tuomet vienišai motinai auginti vaiką buvo naudingiau“, – apie santykius su jauniausios savo atžalos motina pasakojo L.Daugėla.
Ieva studijuoja Anglijoje. Visi trys sūnūs – Arūnas, Linas, Ignas, kuris gyvena Baltarusijoje, sėkmingai baigė mokslus, sukūrė savo verslą.
„Jie yra didžiausias mano turtas. Kitokio niekada nesiekiau. Visą gyvenimą daug dirbau. Reikėjo mokėti alimentus. Pusę atlyginimo, kaip ir dera, atiduodavau vaikams. Nebandžiau išsisukinėti, todėl dabar prieš juos gerai jaučiuosi“, – teigė vyras.
Kai jis atsikraustė į Matuizas, visa manta tilpo į kuprinę. Dabar Leonas svarsto, kad visko susikaupė per daug – į kelias kuprines nebetilps.
Norėtų daugiau keliauti
Vyras tvirtai žino, kad ši žiema šioje trobelėje – paskutinė, nes šeimininkai ją ketina nugriauti. Bet kol kas nesuka galvos, kur gyvens. Apie tai pagalvos pavasarį.
„Gal grįšiu į gimtinę, Veprius. Ten turiu gerų giminaičių, pažįstamų. O kol kas neverta nerimauti. Džiaugiuosi kiekvienu išaušusiu rytu. Gamta, kaimynais, giminaičiais. Gailiuosi tik to, kad knygą per vėlai parašiau. Nežinau, ar ją kada nors išleisiu. Pradėti ją rašyti, kaip ir moteris mylėti, reikėjo laiku.
Gyvenau įvairiai – tai geriau, tai blogiau. Bet visada įdomiai“, – tvirtino Leonas.
Šešiasdešimtmečio proga vieno sūnaus padovanotus 600 litų jis išleido kelionei. Senokai buvo kur toliau nukeliavęs. Patraukė į Harco kalnus Vokietijoje – labai jau viliojo pamatyti Johanno Wolfgango Goethe „Fauste“ aprašytą aukščiausią šių kalnų viršukalnę Brokeno kalną, kur pagal legendą Valpurgijos naktį susirenka viso pasaulio raganos.
„Oi, daug jų ten mačiau. Jaunų ir senų. Gražių ir baisių. Storų ir lieknų. Smagu keliauti svetur. Bet ir aplankyti vaikus, gimines, draugus malonu.
Kai tik sugalvoju, ir važiuoju. Tik pinigų dažnesnėms kelionėms neužtenka“, – dėl vienintelio dalyko apgailestavo pensininku prieš trejus metus tapęs L.Daugėla.
