R.Granauskas buvo laidojamas greta pernai mirusio kito lietuvių literatūros klasiko – poeto Marcelijaus Martinaičio.
R.Granauskas mirė sulaukęs 75 metų antradienį, spalio 28 dieną. Rašytojas jau kurį laiką sirgo vėžiu ir gulėjo ligoninėje, ten ir užgeso jo gyvybė.
Atsisveikinti su rašytoju į šv.Jonų bažnyčią atvyko ir žinomi Lietuvos asmenys – signatarai Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas, muzikologė Zita Kelmickaitė, rašytojas Antanas A.Jonynas.
Prie kapo duobės literatūros kritikas, mirusio rašytojo bičiulis Valentinas Sventickas tarė: „Su Romualdo mirtimi mirė lietuvių kalbos žodžio, pokalbio ir nutylėjimo gyvybė“.
Literatūros mokslininkas pabrėžė, kad jei R.Granauskas romaną „Rūkas virš slėnių“ būtų parašęs viena didžiųjų kalbų, ši knyga būtų tapusi pasauliniu bestseleriu.
„R.Granauskas liks gyvas savo knygose, bet jau nebepaskambins trečią valandą nakties, nepaprašys padainuoti žemaitiškai giesmę dviem balsais“, – virpančiu balsu kalbėjo V.Sventickas.
Literatūrologė Viktorija Daujotytė sakė, kad R.Granauskas – pamatinis lietuvių literatūros autorius, donelaitiškos tradicijos kūrėjas.
„Nesuklysiu sakydama, kad tai universalios prigimties, gilaus suvokimo ir donelaitiškos tradicijos rašytojas. Jo indėlis į lietuvių literatūros istoriją neišmatuojamas. Jo literatūra buvo sukurta iš gyvenimo, o gyvenimo jutimas buvo be galo stiprus.
Jis rašė tarsi iš trečio gyvenimo, kur jau pasirodo žmogaus gyvenimo prasmės, reikšmės, atsiskleidžia net patys sunkiausi gyvenimo dalykai, bet ir patys svarbiausi. Todėl taip ir pasakyčiau – netekome trečiojo gyvenimo rašytojo“, – lrytas.lt teigė literatūrologė.
R.Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. Gyveno Sedoje, dirbo Skuodo laikraštyje „Mūsų žodis“, „Nemuno“ žurnale, taip pat gyveno Mosėdyje, kitose Žemaitijos vietovėse. Dirbo statybininku, šaltkalviu, kurį laiką mokytojavo. Nuo 1972 m. atsidėjo kūrybiniam darbui.
Literatūros padangėje R.Granausko žvaigždė ryškiai sužibo išleidus apysaką „Gyvenimas po klevu“ (1987 m.) – sukrečiantį pasakojimą apie sovietinės santvarkos, alkoholizmo sutraiškytus vienos šeimos trijų kartų gyvenimus. Pagal šį apsakymą sukurtas filmas.
Pirmuosius apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. Nuo 1995 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. R.Granauskas išleido daugiau kaip dvidešimt prozos knygų. Žinomiausi – apsakymas „Duonos valgytojai“ (1975), apysakos „Jaučio aukojimas“ (1975), „Gyvenimas po klevu“ (1987), romanai „Duburys“ (2003), „Kenotafas“ (2005), „Rūkas virš slėnių“ (2007), „Trys vienatvės“ (2011).
Kūrėjas yra parašęs ir pjesių – „Rožės pražydėjimas tamsoj“ (1978), taip pat kino scenarijų – „Vasara baigiasi rudenį“ (1982), „Neapykantos pamokos“ (1983).
R.Granauskas apdovanotas J.Paukštelio premija (1987 m. už apysaką „Gyvenimas po klevu“), A.Vaičiulaičio literatūrine premija (1995 m. už novelę „Su peteliške ant lūpų“).
Pastaraisiais dešimtmečiais R.Granauskas parašė tris romanus: „Duburys“ (2003), „Kenotafas“ (2005), „Rūkas virš slėnių“ (2007). Pagal „Duburį“ režisierius G.Lukšas pastatė vaidybinį filmą.
Kūrėjui buvo skirta Vyriausybės premija (1999 m.), Nacionalinė kultūros ir meno premija (2000 m.), G.Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija (2004 m.,už romaną „Duburys“), L.Dovydėno literatūrinė premija (2008 m. už romaną „Rūkas virš slėnių“).
