„Aš nesu jokia didvyrė. Tik būtų labai gražu, kad ir kiti žmonės nepraeitų pro šalį tokiose situacijose. Liūdna, kai asmenys iš anksto nusistato prieš kitus ir net neketina jiems padėti. Negaliu suprasti tokių“, – ramiu balsu sakė jauna moteris.
Sumani ir drąsi mergina grūmojo abejingiesiems, kad svarbiausia yra nekaltinti ir nesmerkti norinčio nusižudyti, kaip šiandien daugelis daro. Žmonės yra ne tam, kad pasmerktų. Niekas negali žinoti, su kuo ateityje jiems teks susidurti.
– Nuo tilto ketinęs nušokti vyras neprisileido specialiųjų tarnybų. Kaip jums pavyko prieiti ir atkalbėti jį?
– Kalbėjau su juo labai paprastai. Dažniausiai tarnybos kalba labai oficialiai ir žmonės nenori jų išgirsti. Mėginau išsiaiškinti ar jis manipuliuoja, ar iš tiesų turi problemų. Vyrui atrodė, kad jo niekas nesupranta, todėl pateikiau jam pavyzdį, kad aš išgyvenu lygiai tą patį kaip ir jis, bei puikiai jį suprantu.
Aš buvau tikra, kad vyriškiui galiu padėti. Tai labai daug reiškia. Negalima netikėti žmogumi ir stovint prieš jį išpūstomis akimis tvirtinti, kad viskas jam bus gerai. Tuomet jis tikrai tuo netikės. Aš stengiausi atskleisti nuoširdumą. Norėjau parodyti, kad mąstau blaiviau nei jis ir įtikinti, kad daug kam būna blogų periodų, kurie praeina.
– Kaip jautėtės po dramatiškos gelbėjimo operacijos?
– Džiaugiausi galėdama jam padėti. Žinoma, buvo labai liūdna pagalvojus apie jo šeimos narius, jo būklę, ateitį ir tai, kaip jam bus gėda vėliau. Tačiau toliau niekaip negalėjau padėti.
Manau, kad tokiuose situacijose reikėtų gilintis ne į pasekmės, kurių išvengėme, o į priežastį – kas atsitiko ir dėl ko. Vyrą išvarė iš namų. Jis skundėsi, kad jį paliko žmona. Svarbu išsiaiškinti, dėl ko jam skauda. Galbūt žmogus taip prašosi pagalbos. Gal jis visuomet buvo stiprus, bet tik dabar trūko.
– Jūs septynis metus dirbote bendrajame pagalbos centre. Tokių žmonių turėjote nemažai?
– Taip, ne pirmą kartą susiduriu su ketinančiais nusižudyti. Jie taip pat turi savo tam tikrą taktiką. Labai dažnai jie nesitiki jokios pagalbos. Jie netiki, kad kažkam gali būti įdomios jų problemos. Tik kai pasakai, kad teko ir man išgyventi tą patį, tuomet jie susidomi ir pradeda klausyti.
Savo gyvenime esu mačiusi labai daug ir pasakojimų tikrai neišsigalvoju. Man yra įdomios ir svarbios kitų asmenų problemos. Suprantu, kad negalima pernelyg gailėti savižudžių, manipuliatorių, tačiau negaliu pro tokius žmones praeiti. Aš jaučiu, kad jiems galiu padėti, todėl ir stengiuosi pagelbėti.
Kai dirbau bendrajame pagalbos centre teko sulaukti įvairių skambučių. Niekada nežinai, kuri istorija yra tikra ir gali baigtis tragedija, todėl reikia reaguoti į visas, kad nuo to apsisaugotum.
– Ar galėtumėte papasakoti išskirtinių atvejų?
– Kartą skambino moteris. Ji buvo visiškai sugniuždyta ir nusivylusi gyvenimu. Prašė pasirūpinti jos dviem vaikais. Pradėjau klausinėti, kas nutiko. Pasirodo, ji buvo ištekėjusi ir kartu pasiėmusi paskolą su vyru. Situacija su pinigais pakrypo į blogą pusę. Jos vyras pradėjo girtauti ir mušti. Ji vienintelė šeimoje dirbo ir neturėjo, kur išeiti.
Nurodžiau, kad kur galima gauti psichologinę pagalbą ir laikinai išsikelti. Patariau apie teisininkus. Aš jai tvirtai dėsčiau, kaip galima iš tokios situacijos išsikapstyti. Pati esu išgyvenusi nemažai panašių gyvenimiškų situacijų.
Iš pradžių moteris galvojo, kad nieko nesuprantu, bet vėliau ji pasitikėjo manimi ir pradėjo klausinėti kaip jai reikėtų elgtis. Kalbėjome ilgiau nei pusvalandį. Vėliau ji dar kelis kartus skambino man ir dėkojo už pagalbą. Moteris teigė, kad ta diena buvo jai itin sunki, o anksčiau niekada taip nesielgė.
Taip pat teko susidurti su manipuliatoriaus atveju, kuris baigėsi liūdnai. Vaikinas gąsdindavo motiną vaikščiodamas turėklais. Vieną kartą jis iš tiesų ne nušoko, o nelaimingai nukrito ir užsimušė. Niekas jam tuo metu nebegalėjo padėti, nes fiziškai nebuvo įmanoma prie jo prieiti.
– Ar šiuo metu jūsų darbas susijęs su pagalbos teikimu?
– Jau porą metų kaip dirbu Valstybės sienos apsaugos tarnyboje aviacijos rinktinėje. Planuoju lakūnų darbą, tai tiek daug su žmonėmis nesusiduriu kaip anksčiau, tačiau žmones gelbėja mūsų lakūnai. Taip pat esu karė savanorė. Nuo vaikystės man yra įstrigę, kad Lietuvos pareigūnai yra labai abejingi. Visuomet kartodavau nuo mažens, kad būsiu policininkė, padėsiu žmonėms ir būsiu ne tokia kaip visi.
Žinoma, mano darbas labai sudėtingas ir yra daugybė spragų, kurių niekas nesprendžia. Čia dirbdami žmonės dažnai praranda norą padėti kitam. Kitą kartą, jei nori padėti, tai dar užtampys po teismus, policiją ir visur kitur. Tačiau aš tikiu, kad rankos man niekada nenusvirs ir visada būsiu tokia pat empatiška.