Signataras pralaimėjo kovą su vėžiu.
Ligą pastebėjo per vėlai
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė patvirtino, kad signataro mirtis susijusi su klastinga liga.
„R.Ozolas mirė nuo onkologinės ligos, kuri buvo aptikta per vėlai. Trejus metus jis jautėsi labai prastai, bet tikrosios diagnozės nebuvo. Nežinau, ar medikai jos nesurado, ar jis pats lankėsi pas šeimos gydytoją, bet tik praėjusių metų rudenį paaiškėjo, kad jis grumiasi su onkologine liga“, – pasakojo B.Valionytė.
Prisimindama R.Ozolą, signatarų klubo prezidentė sakė: „Jis mūsų atmintyje išliks kaip tikras valstybininkas, filosofas, visą gyvenimą labai sąžiningai dirbęs Lietuvai. Jis buvo didelis Lietuvos patriotas. Toks jis buvo iki savo sielos gelmių, bet tuo pačiu, tai buvo labai šiltas ir geras žmogus“.
R.Ozolas buvo vienas iš Sąjūdžio vadovų, o Nepriklausomybės aušroje užėmė svarbias pareigas.
„Jis visą laiką buvo prie valstybės vairo – ne pirmas asmuo, bet visuomet vienas iš vadovaujančių, nes visuomet turėjo supratimą, pasirengimą. Tai buvo žmogus, matęs Lietuvos situaciją labai plačiame kontekste ir puikai suvokė pagrindinius procesus“, – pasakojo B.Valionytė.
R.Ozolo įkurtas paramos fondas „Už teisingumą Lietuvoje“ leido istorijos ir kultūros žurnalą „Nepriklausomybės sąsiuviniai“.
„Dar pamenu, teko kalbėtis dėl medžiagos paskutiniam numeriui. Tai labai graži idėja, mat jo fondo leidiniai spausdino medžiagą apie valstybės atkūrimą, kurios nespausdino niekas kitas. Jis kruopščiai rinko dokumentus ir puikų archyvą perdavė savo krašto muziejui ir archyvui“, – kalbėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė.
Užuojautą pareiškė valstybės vadovai
Po žinios apie R.Ozolo mirties, jo artimiesiems ir bendražygiams užuojautą pareiškė šalies vadovai – prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Algirdas Butkevičius, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.
„Netekome valstybės kūrėjo, tvirtai tikėjusio Lietuvos potencialu būti savarankiška ir oria. Mąstytojo, nepailstamai ieškojusio laisvos, stiprios ir sėkmingos Lietuvos modelio. Profesorius Romualdas Ozolas turėjo šviesią nepriklausomos ir tvirtos Lietuvos viziją, kurią įkvėpė sąjūdiečiams. Tai buvo Sąjūdžio smegenys. Jo autoritetas ir gili mintis padėjo kurti valstybę, kurios siekė mūsų Tauta“, – rašoma šalies vadovės užuojautoje.
„Netekome vieno iškiliausių Lietuvos politikų, gyvenimą paskyrusių kovai už savo šalies laisvę ir jos žmonių gerovę. R. Ozolas daugelį metų buvo susitelkęs ties svarbiausiu Tėvynės tikslu – jos laisvės ir nepriklausomybės stiprinimu, gimtojo krašto puoselėjimu. Telydi velionio artimuosius, bičiulius ir kolegas paguoda ir dvasios tvirtybė šią netekties valandą“, – tokie žodžiai įrašyti premjero užuojautoje.
Nenutolo nuo politikos
1939 metais Pasvalio rajono Joniškėlio miestelyje gimęs R.Ozolas nuo studijų metų gyveno sostinėje, kur baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą.
Vėliau nuo 1962 m. dirbo mokytoju, kraštotyros metodininku, žurnalistu. Buvo vienas iš „Kultūros barų“ žurnalo steigėjų.
Sovietmečiu 17 metų Vilniaus universitete jis dėstė filosofiją, aštuntajame dešimtmetyje dirbo LTSR Ministrų Tarybos sekretoriate, vėliau – „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju.
Atgimimo metu R.Ozolas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, įsteigė ir redagavo savaitraštį „Atgimimas“. 1990 metų kovo 11-ąją būdamas Aukščiausiosios Tarybos nariu balsavo už istorinį aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.
Nepriklausomos Lietuvos parlamente R.Ozolas dirbo nuo 1990 iki 2000 metų, vadovavo Lietuvos centro partijai.
Iš politikos ir visuomenės gyvenimo jis nesitraukė ir pralaimėjęs vėlesnius rinkimus, su bendražygiais nesėkmingai bandė inicijuoti referendumą prieš euro įvedimą.
R.Ozolas yra parašęs kelias dešimtis knygų. Už nuopelnus Lietuvai jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino Antrojo laipsnio ordinu.
Prieš keletą dienų Anapilin iškeliavo kitas Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo narys Algirdas Vaclovas Patackas. Jam buvo 71 metai.
* * *
Pateikiame 2011 metų gegužės 10 dieną portale lrytas.lt publikuotą R.Ozolo rašinį „Kalti, kad mylėjome savo žemę? (Pamąstymai T.Vaisetos interviu apie pavergto proto formas – su Ne(tuo) Šepečiu“ proga)“
Galvojau: atsakyti ar neatsakyti į tuos, kaip sakoma tekste, pletkus? Nutariau neatsakyti. Esu girdėjęs ne to. Nepasakysiu, kad pripratau. Bet tai mano problema. Bet visame tame pasikalbėjime esama ir mūsų problemos. Galiu ją autentiškai liudyti, tad beveik privalau tai padaryti. Nes ir mūsų visų problema šiame interviu pateikiama neadekvačiai.
Kad savęs nesuplakčiau su kitais ir nesiimčiau atstovauti visiems, pacituosiu būtinai tikslintiną interviu vietą: „Sovietams visai nereikėjo intelektualo tikėjimo – jiems reikėjo nuolankumo, dviveidiškumo, įpročio meluoti, apsimetinėti, gyventi dvigubą gyvenimą ir nieko nedaryti prieš /.../ Žmonės, anuo metu „arę kultūros vagą“ ar darę akademinę karjerą, netgi nemano, kad jie iš tiesų dirbo ir tarnavo sovietų valdžiai. /.../ Lietuvoje dominuoja pozicija, kurią geriausiai galime nusakyti per žinomo Lietuvos filosofo ir vieno Sąjūdžio lyderių Romualdo Ozolo atvejį: visas intelektualo gyvenimas sovietiniais laikais yra suvokiamas kaip vidinė rezistencija, vidinė laisvės oazė, kuri buvusi saugojama ir puoselėjama, paskui Sąjūdžio metais išėjusi į viešumą, tačiau šitame postmoderniame Lietuvos valstybės gyvenime, šitoje vieningoje Europoje intelektualas tarsi vėl pasmerktas kentėti ir užsidaryti vidinėje oazėje. Taigi pasikeičia valstybės ir santvarka, atsiranda Lietuva, bet iš esmės kūrėjas kaip kentėjo, taip ir kenčia.“
Niekada nesakiau, kad aš neapsimetinėjau, nemelavau, negyvenau dvigubo gyvenimo. Dėl to kartais juokiausi, kartais kentėjau. Kada melavimas tampa įpročiu, o visa ta ydų puokštė – nuolankumu, susitaikėliškumu, yra atskiras klausimas, bet į jį atsakyti irgi galima – tam žmogus turi apsispręsti savo valia numarinti sąžinę. Turi paskelbti nuosprendį sau: susitaikau ir prisitaikau. Tada jis ir tampa kolaborantu.
Dabar dėl darbo ir tarnavimo. Nedirbti anais laikais nebuvo galima. Darbo vengimas buvo vadinamas veltėdžiavimu, veltėdis buvo priverstinai įdarbinamas. Darbas buvo ir vienintelis pragyvenimo šaltinis, išgyvenimo būdas. Kitų pajamų nebuvo, tik atlyginimas. Už spekuliaciją sodino kaip ir už vogimą.
Tarnavimas prasidėdavo tada, kai susitaikiusysis iniciatyviai atsiduodavo sistemai, jos pagrindu ir jos rėmuose siekdamas savo karjeros. Apie sistemos tarnų, turinčių prisiimti tam tikrą sistemos jam nustatytą atsakomybę, galimybes nukrypti nuo reikalavimų arba juos sąmoningai ignoruoti – pernelyg specifinis klausimas, tačiau apie tai ir teoriškai, ir praktiškai kalbėti ir galima, ir būtina.
Prabėgom nurodysiu SSRS liaudies deputatų korpuso nuo Lietuvos SSR veiklą Maskvoje, SSRS liaudies deputatų suvažiavime. Žiūrint tomis pačiomis akimis, kuriomis žiūri interviu autoriai, tas korpusas – tai aukščiausių lietuviškųjų kolaborantų būrys aukščiausiame okupantų vaizduojamosios demokratijos forume! O jis, tas korpusas, kartu su panašiais veikėjais iš Estijos ir Latvijos, remiamas Rusijos demokratų, pasiekia, kad būtų paviešinti ir niekiniais pripažinti slaptieji Molotovo ir Ribbentropo pakto protokolai, tapę vienu svarbiausių argumentų mūsų Nepriklausomybės byloje. Kai dėl manęs asmeniškai – septynis kartus savo darbą teko pradėti nuo nulio ir visai kitoje sferoje.
Taigi, operuoti – ir dar ne tos pačios kategorijos – sąvokomis be arba už istorinio konteksto – nėra labai produktyvus, o kartais ir visiškai nepatrauklus bendravimo būdas. Šiandien Lietuvos intelektualams kylančių problemų sprendimo kontekstas toks – Lietuva yra naujoje sąjungoje, atsisakiusi didžiosios dalies suvereniteto, visiškai nugyventa, baigianti išsivaikščioti ir stovinti prieš apsisprendimą pribaigti lietuvių populiaciją fiziškai.
Šita „vieninga Europa“ ne vienam nėra nei vieninga, nei netgi Europa, o tik žmonių nuskurdinimo, pelnų koncentravimo mažumos rankose ir sienų perdalijimo projektas. Argi ne su tuo mes vėl esame raginami susitaikyti ir prisitaikyti? Ar dėl to ir turėtume džiaugtis?
Čia būtų galima pereiti prie atvirų šio interviu keistybių. Tačiau iki tol aptarsiu dar vieną rimtą lietuvių viešosios sąmonės klausimą – tikrovės klausimą.
Nesileisiu į teorines tikrovės apibrėžimo peripetijas. Pasakysiu trumpai: man okupacijos metas buvo tikrovė. Kad tai okupacija – žinojau nuo mažumės. Jos nešėjai buvo, kaip sakė žmonės, rusai. Su jais buvo susiję visa tai, ką turėjau laikyti man tekusia tikrove. Kas teko kaip tikrovė ir kas buvo kaip tikrovė – buvo ne tas pat.
Tačiau kad man tekusi tikrovė buvo vienintelė mano tikrovė – irgi buvo aišku: į Sibirą ir apskritai Rytus trėmė, į Vakarus pabėgti nebuvo įmanoma, tad reikėjo būti čia ir tik čia, ir kuo toliau, tuo konkrečiau aiškėjo, kad man tekusi tikrovė yra ir bus vienintelė duotybė. Tai, šita tikrovė, nebuvo narvas, kalėjimas. Nebuvo todėl, kad – tegul ir užklota kolchozais ir sovchozais, nusavinta, bet po visais tais režimo prievartos įrankiais tai buvo žemė, kuri gyveno savo gyvenimą ir bent jau laisvės sugestiją teikė visiems. Mano žemė.
Kokių tik rašinių nepaskelbta „Jaunimo gretų“ žurnalo skyrely „Mano svajonių žemė“! Žemės apologetika pagimdė Lietuvos fotografiją. Visi didieji ano meto tvariniai persmelkti meilės savo žemei jausmo. Taip, ne vienas jų buvo kupinas sovietinio patriotizmo, tačiau lietuviško sovietinio patriotizmo, tik nesutinku su interviu autoriais, kad kitokio nebuvo įmanoma pažadinti – kitokio tiesiog nebuvo įmanoma žadinti! Nebuvo leista.
Tačiau meilės žemei nebuvo įmanoma uždrausti. Meilė nepaklusni jokiai prievartai. Iš meilės savo žemei kilo Sąjūdžio meilė Lietuvai. Savo žemę Lietuvą su visa jos nelaiminga, dramatiška, bet vienintele tikra tikrove mylėjusi karta atkūrė Nepriklausomą valstybę.
Justinas Marcinkevičius yra tipiškas šio jausmo, šios tikrovės, šios būties poetas. Savo kartos – okupaciją atlaikiusios ir valstybę atkūrusios lietuvių kartos poetas, ne apie ją, o už ją kalbėjęs poetas, – tikras to meto lietuvių tautos dvasios reiškėjas. Niekas už jį tapačiau neįkūnija šios kartos ir žemumų, ir aukštumų, visos jos istorinės ir mažybės, ir didybės.
Tai nepanaikina galimybės norintiems tą epochą ir jos žmones analizuoti ir vertinti įvairiausiais požiūriais. Nors kai kuriais klausimais kai kurie iš jų galėtų nepraleisti progos patylėti: jeigu ana, okupaciją atlaikiusioji, karta Lietuvos valstybę atkūrė, tai jos vaikai, anuomečiai komjaunuoliai, šiandieniniai valstybės šulai su visais savo rėmėjais, deja, prakūrė – išparceliavo, nugyveno ir išsilakstė kas kur, kur geriau.
Ką jie sukūrė – apie tai galima būtų kalbėtis iki devinto prakaito. Tačiau apie Justiną Marcinkevičių kalbėti taip, kaip kalbama interviu („Justinas Marcinkevičius yra ne tik tipiškas prisitaikėlis kultūrininkas, bet ir tipiškas homo sovieticus, tikras sovietinis poetas, kuriam šalia patarnavimų partijai ir vyriausybei (nepamirštant „organų“) buvo leidžiama daug daugiau ir jis galėjo laisvalaikiu puoselėti tautinius nacionalinius jausmus ir žadinti juos žmonėse“) – yra juodas ir niekšingas intelekto žmogaus vardo nevertas šmeižtas.
Net ir labai norint, sunku po tokių žodžių mąstyti ką nors rimta: bloga valia mąstymui yra blogiau nei radioaktyvi spinduliuotė kūnui.
Interviu autoriams sunku paaiškinti, kaip iš „beviltiškai sovietizuotos" tautos „radosi Sąjūdis“ – matyt, anot pašnekovų, neapsieita „be stebuklo“, nors abu sutinka, kad „tai visai ne mokslinis argumentas“.
O jeigu stebuklo vis dėlto reikia, ir juo šiuo atveju tegali būti tik Sąjūdis, tai gal po šiuo šmeižtu pradedamas koks nors beatifikacijos procesas?
Jeigu taip, tai aš dar kartą buvau kvailys, aiškindamasis ir bandydamas aiškinti, kad šiame pasaulyje vis dėlto esama kažko tikra.
