„Tokio vaiko, kokį turėjau, jau neturiu ir neturėsiu“, – Vilniaus miesto apylinkės teisme kalbėjo užpraeitų metų gruodį pėsčiųjų perėjoje partrenktos aštuoniolikametės motina Tatjana Lužienė.
Vilniaus centre įvykusios avarijos bylą atvertusiame teisme ji pasakojo, jog nelaimė visiškai pakeitė šeimos gyvenimą.
Sunkiai sužalotos merginos tėvai jau beveik pusantrų metų kasdien važinėja tuo pačiu maršrutu – iš namų į slaugos ligoninę, iš ligoninės – į darbą.
Atgaila – tik iš rašto
Apie dukterį ištikusią nelaimę sunku buvo kalbėti ir jos tėvui.
„Rūta puikiai baigė mokyklą, išlaikė tarptautinį anglų kalbos egzaminą ir ruošėsi studijoms Škotijoje“, – pradėjo pasakoti Vytas Lužys, bet pravirko ir nebegalėjo ištarti nė žodžio. Teisėjui teko daryti pertrauką.
Ašaros liejosi nuo pat posėdžio pradžios. Jų sutramdyti negalėjo ir merginą pėsčiųjų perėjoje partrenkusi vairuotoja 34 metų Jevgenija Mackanec, nors atsiprašymo kalbą skaitė iš lapo.
„Suprantu, kad mano atsiprašymas, atgailavimas ir apgailestavimas, teismo paskirta bausmė ir priteista žalos suma nepajėgs atlyginti mano padarytos žalos: sveikatos netekties ir išgyvenimų“, – darkyta lietuvių kalba skaitė J.Mackanec.
Bėglei užblokavo kelią
Automobiliu „Volvo S70“ visiškai girta moteris po miestą važinėjo 2013 metų gruodžio 20-osios vakarą. Važiuodama Upės gatve ji nepamatė per pėsčiųjų perėją ties Baltuoju tiltu einančio būrio žmonių.
Nemažindama greičio vairuotoja pralėkė per perėją, partrenkė aštuoniolikametę Rūtą Lužytę ir net nestabtelėjusi nuvažiavo toliau. Ją sulaikė automobiliu BMW važiavę ir praleisti pėsčiųjų sustoję vyrai.
Jie apsisuko ir viršydami greitį vijosi Upės gatve tolyn važiuojantį „Volvo“. BMW važiavę vyrai šio automobilio vairuotojai mojo rankomis, tačiau moteris nekreipė dėmesio.
Po Geležinio Vilko tiltu automobilis BMW jai blokavo kelią.
Prie „Volvo“ vairuotojos pribėgęs vilnietis Aurimas Grajauskas rėkė: „Ką tu padarei?“
„Atsiprašau, čia netyčia taip išėjo“, – teisinosi girta moteris. Tą vakarą jai buvo nustatytas sunkus girtumas – 2,7 promilės alkoholio.
Teisme J.Mackanec teigė net nesupratusi, kad partrenkė žmogų.
„Pajutau smūgį į lango stiklą. Maniau, gal akmuo. Išsigandau ir nuvažiavau toliau“, – apie to vakaro kelionę pasakojo vilnietė.
Draugė smūgio išvengė
R.Lužytė buvo sunkiai sužalota savo draugų akivaizdoje. Tais metais mokyklą baigę jaunuoliai buvo susirinkę į klasės susitikimą. Apsilankę keliuose baruose, per Baltąjį tiltą jie traukė namų link.
Į pėsčiųjų perėją visi keturi įžengė beveik kartu, tuo metu per gatvę ėjo dar keli žmonės. Per perėją lekiantis „Volvo“ vos nekliudė Lauros N. – ji pirmoji pastebėjo, kad į šalikelę buvo nublokštas partrenktas žmogus.
Tuomet ji dar nesuprato, kad tai – visai šalia jos ėjusi draugė. „Arčiau nukentėjusiosios buvę žmonės jai šūktelėjo, kad partrenkta jauna moteris, o Laura N. šią informaciją telefonu perdavė Bendrajam pagalbos centrui.
„Kai iškviečiau pagalbą, pradėjau dairytis, kur mano draugai. Pasigedau Rūtos ir tada kažkas parodė, jog ji guli.
Mes ėjome visai šalia, neįsivaizduoju, kaip išvengiau smūgio ir likau gyva“, – braukdama ašaras pasakojo Laura N.
Du kartus sustojo širdis
Iš vieno Rūtos draugų apie nelaimę sužinoję jos tėvai iš karto išskubėjo į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę.
Tą vakarą tėvai dukters neišvydo. Vilniečiai ją pamatė tik kitą dieną, kai mergina buvo perkelta į reanimaciją.
„Tuomet prasidėjo lankymas ir jis tęsiasi iki šiol“, – pasakojo sužalotos vilnietės motina.
Reanimacijoje mergina buvo kelis mėnesius, du kartus ją buvo ištikusi klinikinė mirtis.
Po kurio laiko medikai tėvams pranešė, kad gydyti jų dukters ligoninėje nebėra prasmės. Ją teko perkelti į slaugos ligoninę. Reanimacijoje po porą valandų per dieną dukterį lankydavę tėvai dabar jos nepalieka vienos.
„Budime nuo 6 valandos ryto iki vakaro, kol Rūta užmiega. Ją masažuojame, su ja kalbame, jai skaitome. Jei mūsų vaikas negali būti namuose, kas nors turi būti su juo“, – kalbėjo motina.
Pagalbos ieško užsienyje
Ligonės būklė per metus šiek tiek pagerėjo. „Ji akimis seka animacinius filmus, kartais išleidžia kokį garsą, gali pajudinti ranką“, – sakė V.Lužys.
Padėti dukteriai vilčių neprarandantys tėvai samdo privačius gydytojus, o vaistus per ambasadas siunčiasi iš užsienio šalių.
Kiek išleido vaistams ir kelionėms, jie nurodė J.Mackanec pateiktame ieškinyje.
Dalį gydymo išlaidų padengė draudimas, o neseniai Vilniaus oro uoste įsikūrusioje bendrovėje kepėja įsidarbinusi moteris nukentėjusiai šeimai dar nėra atlyginusi nė euro.
Teisiamosios laukia ir ieškinys dėl moralinės žalos atlyginimo. Sužalotos merginos tėvai prašo jiems priteisti po 50 tūkstančių eurų, o ligoninėse gyvenančiai jų dukteriai – 200 tūkstančių eurų.