24 metų jaunuoliui pasivažinėjimas dviračiu antradienio vakarą Vilniuje baigėsi mirtimi. T.Narbuto gatvėje esančiu dviračių taku dideliu greičiu skriejęs jaunas vyras nepamatė priešais jį buvusių laiptų. Vaikinas nuskriejo nuo jų ir galva rėžėsi į grindinį.
Situacija – tragiška
Dažnai dviračiu skriejantis Lietuvos dviračių bendrijos pirmininkas Eduardas Kriščiūnas rėžė tiesiai šviesiai: sostinėje padėtis su dviračių takais yra tragiška.
„Miestas turi būti pritaikytas patogiam susisiekimui. Savivaldybė tam neskiria pakankamai dėmesio. Tuo taku, kuriame įvyko skaudi nelaimė, nuolat naudojasi Pilaitės, Viršuliškių ir Karoliniškių gyventojai, kad patektų į miesto centrą.
2010 metais surengėme takų apžiūras, buvome pasikvietę atsakingus savivaldybės žmones ir rodėme, kokios kvailystės padarytos. Mes sakėme: „Laukite nelaimės“. Va, ir sulaukėme“, – teigė E.Kriščiūnas.
Pasak pašnekovo, T.Narbuto gatvėje daug pridaryta kvailysčių. Dviratininkai važiuoja siauru šaligatviu aplink stulpus, kurie stovi vidury to šaligatvio. Vyras pabrėžia, kad dviratininkų ten tikrai netrūksta.
„Bortas šalia kelio yra aukštas apie 20 cm. Net man važiuojant dviračiu, nors tikrai esu patyręs vairuotojas, baisu nukristi nuo borto ir palįsti po mašinos ratais. Sprendimas labai paprastas – tiesiog reikia susiaurinti važiuojamąją kelio dalį“, – sakė pašnekovas.
Pirmininkas ranka mostelėjo ir į kitą kliūčių ruožą – Kalvarijų ir Kareivių gatvių sankryžą. Šalia naujai atidaromo „Lidl“ centro privalomai įrengtas naujas dviračių takas, o jo viduryje stovi stulpas.
„Tikiu, kad tas objektas bus atiduotas naudoti, nors tai prieštarauja visiems statybos techniniams reikalavimams“, – kritikos negailėjo pasipiktinęs bendrijos atstovas.
Pasak jo, Vilniaus mieste dviračių takus projektuoja žmonės su keturiasdešimties metų patirties bagažu, bet jie taip dirba, kad „pastatyti betono gabalą yra didžiausias pasiekimas“.
Nesibaigiantys kliūčių ruožai
Pasak dviračių sporto mėgėjų klubo „Focus Vilnius“ atstovo Mariaus Ratkevičiaus, yra labai daug dviračių takų, į kuriuos įsiterpia medžiai, stulpai, bortai ar viešojo transporto stotelės. Dažnai net neaišku, kur tie takai prasideda ar baigiasi. Jau nekalbant apie nekokybišką dangą.
Lietuvoje dviračių takai dažniausiai taip pat nėra atskirti nuo šaligatvio, skirto pėstiesiems, o tai sukelia daug nelaimių. Užsienyje jau įprasta, kad dviračių takai įrengiami kaip atskiras kelio elementas.
„Vilnius yra patogus dviračių sportui, nes yra daug kalvų, miškų, užmiestis ranka pasiekiamas. Tačiau nemanau, kad dviračių transportui Vilnius yra draugiškas miestas. Toks įspūdis, kad dviračių takai projektuojami žmonių, kurie tais dviračių takais nevažinėja“, – kalbėjo M.Ratkevičius.
Kūną purto šiurpuliai
Pasak dviračių entuziasto Pauliaus Jakutavičiaus, T.Narbuto gatvės dviračių takas nesaugus, ir juo važiuojant net kūną supurto. Kartą jam teko ir medį apkabinti, kad į automobilį neatsitrenktų.
„Ten yra padaryta nuovaža aplink tuos laiptus ir įspėjamieji ženklai, kurių dalį uždengia lauko reklama. Jei neįsižiūri arba neprisimeni, tai gali ir tiesiai nuvažiuoti. T.Narbuto kalnas ilgas ir status – greitai įsibėgėji, o apvažiuodamas jauti, kad nejauku išvairuoti neišlekiant iš tako ribų“, – sakė pašnekovas.
Pasak vyro, kur tik besime pirštu, ten rasime nelogiškus ir nesaugius dviračių takus, ypač vietose, kur jie susikerta su keliu. Pavojų taip pat kelia didėjantis dviračių ir pėsčiųjų skaičius. Sostinėje yra begalės takų, kuriais riedėdamas turi pagalvoti, ar neužkabinsi stulpo, praeivio ir iš viso – ar jame tilpsi.
Dviratį į rankas paėmęs žmogus Vilniuje turi būti ir pėsčiasis, ir automobilio vairuotojas, matyti, kas darosi šonuose, ir dar turėti šeštąjį jausmą, kad saugiai nuvažiuotų.
„Kartais važiuodamas dviračių taku net nežinai, kur jis tave nuves, nes staiga pasuka į priešingą pusę. Pavyzdžiui, ties Edukologijos universiteto žiedu dviračių takas pereina per pėsčiųjų perėją ir suka atgal. Tai kaip man reikia nuvažiuoti?“ – žvelgdamas į dviračių taką klausė Paulius.
Pavojingiausių vietų taškai
T.Narbuto kalnas, Tauro kalnas ir K.Kalinausko gatvė – čia leistis labai pavojinga. Net nemindamas dviratininkas gali lengvai pasiekti 50 km per valandą greitį. Čia dar reikia sugebėti pastebėti duobes, laiptus, išsiraizgiusias medžių šakas, skubančius pėsčiuosius ir laiku nusukti tako pabaigoje.
Nuo A.Goštauto gatvės palei Geležinio Vilko gatvę iki Vingio parko yra naujai nutiestas dviračių takas. Viename tako gale kelionė baigiasi į „niekur“, o kitame prie parko – bortas.
T.Vrublevskio gatvė šalia Katedros – čia reikia saugotis netikėtai išdygstančių stotelių, medžių ir gyventojų.
Nuo Vilniaus gatvės link Liejyklos gatvės dviračių takas eina gatve, o paskui ties Mokytojų namais persimeta įstrižai sankryžos į šaligatvį. Čia dviračių eismas išimtinai vyksta net prieš eismo kryptį.
Vilniaus gatvėje prie S.Nėries gimnazijos dviračių takas driekiasi pėsčiųjų tako viduriu. Sunku laviruoti tarp minios žmonių.
Antakalnyje palei Nerį einantis takas baigiasi ties M.Daukšos mokykla – ten yra išgriuvusi kelio danga ir užritintas akmuo, turbūt saugantis, kad nebūtų statomi automobiliai.
S.Dariaus ir S.Girėno gatvės pradžioje esantis dviračių takas suprojektuotas taip, kad juo vaikščioti žmonėms patogiau nei jiems skirta dalimi prie pat kelio, todėl juo nuolat zuja pėstieji.
Šalia Lukiškių aikštės einantis dviračių takas gąsdina staigiais posūkiais ir šalia stūksančiais medžiais.
