Į gedulingas laidotuvių šv.mišias susirinko šeši vyskupai, dešimtys kunigų, kone visas sėdimas vietas bažnyčioje užėmė parapijiečiai ir įvairių bažnyčios institucijų darbuotojai, K.Kėvalo bičiuliai.
Aukodamas šv.mišias Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras prisiminė pamokas, kurias gavo iš tėvo.
„Pirmoji – jo tikėjimo pavyzdys kiekvieną sekmadienį lankant šv.mišias. Ilgus metus jis keldavosi anksti, apsirengdavo ir išeidavo į bažnyčią“, – prisiminė K.Kėvalas.
Dvasininkas atviravo, kad tėvai lankydavo skirtingas mišias – tėvas eidavo į 10 val., motina – į 12 val. šv.mišias, o vaikai galėdavo pasirinkti, į kurias eiti.
„Kai tėtis išeidavo per duris vienas, man širdy pradėdavo kirbėti sąžinė – jis ten vienas išėjo. Būdavo, kad ir aš staiga atsikeliu, pasiveju jį pusiaukelėje. Ir jis man nieko nesako, einam tyliai – jis visada eidamas į bažnyčią melsdavosi rožinį. Buvo aišku, kad jo negali kalbinti, jei kalbini, jis neatsako. Maldą baigdavo bažnyčioje, stovėdamas visada toje pačioje vietoje, dešiniame bažnyčios kampe“, – rodydamas į tą vietą kalbėjo vyskupas.
Jis užaugo Kauno Žemųjų Šančių rajone, kur iki šiol gyvena jo šeima, vaikystėje ir jaunystėje lankydavo Švč. Jėzaus širdies bažnyčią.
Vyskupas taip pat prisiminė akimirką, kai šeimai pasakė, jog nori tapti kunigu. Tąkart iš tėvo gavo antrąją pamoką. „Vieną trečiadienio vakarą sudalyvavęs šv.mišiose, jau metus svarstęs apie kunigystę, neišlaikiau ir apsiverkiau – nebegaliu daugiau laikyti šitos paslapties, turiu pasakyti šeimai“, – prisiminė vyskupas.
Grįžęs namo, verkdamas, kone kūkčiodamas, išlemeno savo paslaptį. Šeima iš pradžių išsigandusi – gal apvogė ar sumušė – nusiramino. „Ačiū Dievui, kad tik tiek“, – būsimam kunigui sakė seserys. Motina stebėjosi – jų šeimoje niekas anksčiau nebuvo kunigas.
O tėvas sūnų ramino: „Nepergyvenk, viskas bus gerai. Man svarbiausia, kad ne vagis ir chuliganas. Jei Dievas šaukia, ką dabar, aš pats nesuprantu šitų dalykų, bet jei tau taip atrodo – eik į priekį.“
„Tas palaikymas, nesudramatinimas, ramybė ir paskatinimas man buvo didelė paguoda, dovana, kurią tik šiandien įvertinu. Jis turėjo tikėjimą“, – tėvą prisiminė dvasininkas.
Vyskupas taip pat paminėjo Lietuvai lemtingus 1991 sausio 13-osios įvykius. Tąkart jis gavo trečiąją tėvo pamoką.
Kai šeima naktį išgirdo, kas dedasi, A.Kėvalas niekam nieko nesakęs išėjo. „Išėjo kone kiaurai per duris. Išsigandome. Grįžo beveik po paros. Pasirodo, jis buvo Šančių kareivinėse – ten jis ilgus metus dirbo elektriku, buvo gerbiamas įvairių pareigūnų. Jis visą sekmadienį praleido su karininkais kalbėdamas, kad jie nevažiuotų į gatves su tankais. Šitoje tautoje yra labai daug ryžto, bus blogai“, – tėvo žodžius karininkams prisiminė vyskupas.
Kunigui tai buvo meilės tėvynei ir drąsos pavyzdys. „Jis ilgėjosi laisvės, visą laiką jos laukė. Šiandien jis laisvas iškeliauti į dangiškąją tėvynę“, – sakė dvasininkas.
Tiek šv.mišiose, tiek laidotuvėse tvyrojo rami nuotaika.
„Džiaugiuosi, kad Kęstutis, gyvendamas šiame darbininkų rajone, išaugo į vyskupus. Be abejo, tam didelę įtaką turėjo šeima ir tėvelis“, – po mišių portalui lrytas.lt sakė viena šeimos draugė.
Kartu su K.Kėvalus šv.mišias aukojo ir Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, arkivyskupas augziliaras Sigitas Tamkevičius, vyskupai Jonas Boruta, Linas Vodopjanovas, vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.
Velionis palaidotas Kauno Šančių kapinėse.
