Kokios žūčių gaisruose priežastys? Kodėl gyventojai nepaiso saugumo? Kas gali apsaugoti žmonių gyvybes? Šie ir kiti aktualūs gaisrinės saugos klausimai buvo gvildenami pirmadienį Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente surengtoje spaudos konferencijoje. Joje dalyvavo departamento direktorius vidaus tarnybos generolas Remigijus Baniulis, Bendrojo pagalbos centro viršininkas vidaus tarnybos pulkininkas Audrius Čiuplys ir departamento Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros veiklos kontrolės skyriaus viršininkas vidaus tarnybos pulkininkas leitenantas Mindaugas Kanapickas.
R.Baniulis pažymėjo, kad pernai šalyje sumažėjo gaisrų, bet juose žuvo 3 žmonėmis daugiau negu 2014 m.
„Pernai šalyje gaisruose žuvo 128 žmonės. 41 gyventojo žūties priežastimi buvo neatsargus rūkymas, 27 žmonės žuvo dėl neatsargaus elgesio su ugnimi, vadinasi, dėl savo kaltės, negalėdami ar nenorėdami susitvarkyti ir abejingumo. Pernai gaisruose žuvo net 6 vaikai. Šiuos gaisrus sukėlė ne patys vaikai, už jų žūtis atsakingi suaugusieji.
Šių metų pradžia, kai per 11 dienų gaisruose žuvo 15 žmonių, verčia sunerimti. Ši skaudi statistika ugniagesius verčia susimąstyti apie tai, kad mūsų prevencinės priemonės ir veikla nepasiekia tų, kuriuos norėtume pasiekti.
Esame sugrupavę potencialias gaisro aukas. Pirmoji grupė – tie, kurie nori gyventi saugiai, bet negali, nes šiose šeimose vyrauja skurdas. Jie negali susiremontuoti krosnių, dūmtraukių ir elektros instaliacijos.
Kita grupė – viskam abejingi, jie mano, kad jais turi pasirūpinti valstybė. Ir trečioji – prarastoji grupė, girtaujantys asmenys, nesivadovaujantys protu. Netgi jų būstuose įrengus dūmų detektorius, šie juos sulaužo arba išmontuoja ir iškeičia į butelį,“ – vardijo žūčių priežastis direktorius.
Pasak R.Baniulio, pramoniniuose objektuose, kurie yra tikrinami, pernai nežuvo nė vienas žmogus.
„Visos gaisrų aukos – gyvenamajame sektoriuje. Pernai ugniagesiai kartu su savivaldybių darbuotojais patikrino per 8 tūkst. gyvenamųjų namų. Jie lankė socialinės rizikos šeimas ir senyvus žmones. Gyventojams buvo aiškinama, ką jiems reikėtų padaryti namuose, kad nekiltų gaisras.
Savivaldybės skiria lėšų suremontuoti tokių žmonių namuose krosnis, kaminus, nuperka autonominių dūmų detektorių. Pernai gyventojų namuose buvo sumontuoti 1 tūkst. 545 detektoriai. Šios priemonės padeda sumažinti gaisro kilimo riziką.
Šiandien susitikime pas vidaus reikalų ministrą buvo nuspręsta parengti ilgalaikę tarpinstitucinę gaisrų prevencijos programą, kurią įgyvendinant skurdžiai gyvenantys žmonės būtų aprūpinami dūmų detektoriais, jiems padedama sutvarkyti krosnis ir kt., kad būstas taptų saugesnis. Tikiuosi, kad tai padaryti mums padės savanoriai ugniagesiai, kurie ne tik gesins gaisrus, bet ir užsiims švietėjiška veikla,“ – sakė jis.
Valstybinės priešgaisrinės priežiūros veiklos kontrolės skyriaus viršininkas M.Kanapickas teigė, jog jeigu moters, praradusios tris dukteris, namuose būtų buvęs įrengtas autonominis dūmų detektorius, aukų nebūtų buvę.
„Kiekvieno gyventojo ugniagesys neapsaugos. Net 97 proc. žūčių yra susijusios su aplaidžiu elgesiu. Šiandien gaisras palieka mažiau laiko išgyventi nei prieš keletą metų, nes šiuolaikiniai statybinių medžiagų produktai išskiria nuodingas medžiagas.
Noriu kreiptis į visuomenę – raskite keletą eurų ir įsirenkite miegamosiose patalpose dūmų detektorius. O gaisrininkai visuomet atvyks jums pagelbėti, bet išgelbėti gyvybei jie teturi tik keletą minučių.
Taip pat nepamirškite prieš šildymo sezoną ir jo metu kas tris mėnesius išsivalyti dūmtraukių. Priešgaisrinės priežiūros specialistai negali nueiti ir patikrinti visų gyventojų būstų, nes valstybė šio proceso nekontroliuoja,“ – kalbėjo M. Kanapickas.
Departamento direktorius R.Baniulis vardijo ir tarnybos problemas: „Mes taip pat nesame patys turtingiausi. Į gaisrus kai kur ugniagesiai dar važiuoja su senutėliais ZIL-ais. Šiemet laukiame 15 naujų gaisrinių automobilių, kurie bus paskirstyti rajonų priešgaisrinėms gelbėjimo tarnyboms. 16 savivaldybių neturi autokopėčių.
Ugniagesių taip pat trūksta, tačiau dirbame su tais ištekliais, kuriuos turime. Šiandien Vilniui trūksta vienos ugniagesių komandos. Miestas išsiplėtė, o komandų liko tiek pat, kiek prieškary. Mes dar gerokai atsiliekame ir nuo latvių, ir nuo estų. Mano manymu, yra dar kur taupyti.
20 mln. eurų skiriama savivaldybių ugniagesių komandų išlaikymui. Tai milžiniška suma, o efektyvumo nėra. Todėl pradėjome kviesti savanorius ugniagesius. Atsisakę dalies etatų, kuriuos pakeisime savanoriais, daugiau lėšų galėsime skirti technikai įsigyti“.
A.Čiuplys pridūrė, kad didžiausias Bendrojo pagalbos centro iššūkis yra darbuotojų trūkumas: „Kadangi mūsų centre maži operatorių atlyginimai, pernai iš darbo išėjo 40 žmonių, buvo priimti 29. Centre trūksta trečdalio darbuotojų.
Operatorius per metus turėtų atsiliepti į 12 tūkst. skambučių, tačiau 20 darbuotojų teko atsakyti į daugiau kaip 20 tūkst. skambučių. Krūviai milžiniški, todėl kartais ir suklystama.
Bendrojo pagalbos centro operatorius nemato tikslios vietos, kur yra žmogus, tik didelę zoną. Centras įsikūręs Vilniuje ir Klaipėdoje, todėl operatorius negali žinoti kiekvienos vietovės ypatybių.
Todėl skambinant pagalbos telefonu, pirmiausia reikėtų pasakyti miesto ar gyvenvietės pavadinimą, tuo labiau kad Lietuvoje yra dešimtys ir šimtai kaimų tuo pačiu pavadinimu“.
