Kaip pranešė Krašto apsaugos ministerija, šiais metais žvejams „žiemos sezonas“ atėjo labai vėlai. Su dideliu nekantrumu sulaukę, kol ežerai pasidengs ledu, šimtai Lietuvos poledinės žūklės entuziastų suskubo atsigriebti už prarastą laiką ir praeitą savaitgalį praleido gamtoje prie savo mėgiamų žūklės vietų.
Karo policininkai vyr. ltn. Ernestas Ambrasas, št. srž. Nerijus Bubelevičius ir vyr. srž. Darius Bajarūnas laisvalaikiu yra užkietėję žvejai mėgėjai. Sausio 21 d., sekmadienį, pabėgę nuo kasdienių rūpesčių ir iškeitę šiltą pagulėjimą lovoje į lengvą šaltuką, anksti ryte atvyko prie Baltųjų Lakajų (Molėtų r.) ežero.
Imdamiesi visų atsargumo priemonių, karo policininkai patikrino ledo storumą ir įsitikinę, kad jis yra saugus, pradėjo išsvajotą žvejybą. Ir tą dieną ant Baltųjų Lakajų kariai buvo ne vieni – tai vienur, tai kitur galima buvo pamatyti žvejojančiųjų – Molėtų rajonas dėl savo žuvingų ežerų gausos ir gražios gamtos itin populiarus tarp žvejų ir aktyvaus poilsio mėgėjų.
Kartais įsitraukus į žvejybą aplinkinis pasaulis gali neegzistuoti – tikri žvejai tai patvirtintų. Vidurdienį Nerijus pastebėjo, kad vienas žvejys, kuris buvo maždaug už 100 metrų nuo karių kompanijos, elgiasi neįprastai – atrodė, kad gulėdamas ant ledo keistai mosikuoja rankomis.
Tai pamatęs karys Nerijus įspėjo savo kolegas ir tuo pat metu pasigirdo žmogaus pagalbos šauksmas. Akimirksniu viskas tapo aišku – žmogus įlūžo. Karo policininkai metėsi kuo greičiau prie nelaimėlio. Ernestas pirmiausia paskambino Bendruoju pagalbos numeriu 112 ir pranešdamas apie įvykį nurodė savo kontaktinius duomenis, kad gelbėjimo tarnybos galėtų kuo greičiau atvykti į įvykio vietą.
Artindamiesi prie skęstančiojo, kariai pastebėjo, kad ledas pradėjo pavojingai traškėti. Nerijus ir Darius, vilkėdami neskęstančius žvejo kostiumus, dar pabandė prisiartinti šliauždami, bet pamatę, kad ledas per plonas ir yra pavojus patiems įlūžti, atsitraukė.
Suprasdami, kad be virvės žmogaus neišgelbės, o skęstančiojo gyvybė lediniame vandenyje jau skaičiuojama minutėmis, Darius nubėgo į artimiausią kaimą pagalbos, o Nerijus nuskubėjo prie kitų žvejų. Įlūžęs garbaus amžiaus žmogus buvo apsirengęs storais ir šiltais kailiniais, kurie jį gerai saugojo nuo šalčio, bet sušlapę pasunkėjo ir tapo savotiškais spąstais, kurie traukė vyriškį po vandeniu, o desperatiškas mosikavimas ir nuolatinis blaškymasis su kiekviena sekunde mažino ir taip jau senkančias jėgas.
Ernestas, matydamas, kad fiziškai žmogui padėti negali, bandė su juo šnekėti, bet streso apimtas vyras jau nereagavo į aplinką, todėl karo policininkas įsakmiu balsu sušuko: „Nejudėk, įsikabink už ledo krašto“.
Tai suveikė, nes žmogus nustojo blaškytis, pasisuko į šaukiančio kario pusę, stebėdamas Ernesto rodomus ženklus užsikabinti už krašto, žvejo smeigėmis – jas privalo turėti kiekvienas žvejys ant ledo – įsikabino į ledo kraštą ir laukė pagalbos, siaubo apimtomis akimis įsistebėjęs į karius.
Tuo tarpu Nerijui pavyko greitai prišaukti žvejų, kurie turėjo virvę. Į vorelę susikabinę kariai ir žvejai skęstančiajam numetė virvė, kurią jam pavyko užsimesti ant savęs, ir bematant bendromis pastangomis vyriškį ištraukė ant ledo.
Nuo sužvarbusio žvejo gelbėtojai nuvilko šlapius viršutinius rūbus, o tuo tarpu atskubėjo ir Darius (jam irgi pavyko rasti virvę ir ilgą kartį) kartu su žmogumi iš kaimo, kuris gerai pažinojo nelaimės ištiktą vyriškį ir galėjo priglausti jį savo namuose, kol atvyks greitosios medicinos pagalbos ekipažas.
Atvykę greitosios medicinos pagalbos medikai suteikė būtinąją pagalbą ir nugabeno į Molėtų ligoninę.
Pirmadienį kariai pasidomėję apie vyro sveikatos būklę, sužinojo, kad žvejys medicinos įstaigoje buvo sušildytas, o nepasireiškus rimtų sveikatos sutrikimų buvo paleistas namo.
Pastaruoju metu viešoje erdvėje dažnai skelbiama apie saugų elgesį ant ledo, ne visi tinkamai įvertina tykantį pavojų. Šis atvejis pasibaigė laimingai, bet tik šalia buvusių karių dėka, kurie nepasimetė ir sugebėjo tinkamai sureaguoti ir išgelbėti skęstantį vyrą.
