Kaip rašoma Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pranešime, tai buvo viena iš tų vėjuotų, bet saulėtų dienų, kai jūroje siautėjo pavojingos besimaudantiems bangos. Pasigalynėti su jomis nusprendęs E.Aleksandrovas net neįsivaizdavo, kad per laisvadienį teks kovoti dėl skęstančiųjų gyvybių.
„Mes su draugais laisvalaikiu kaituojame. Jau buvome išlipę į krantą, kai tuo momentu išgirdome šauksmą, kad skęsta mergina. Didelis būrys krante buvusių vaikinų puolė jos gelbėti, prie manęs kažkas prišoko, klausė, ką daryti. Pasakiau, kad skambintų gelbėtojams. O pats puoliau į vandenį. Beje, mano draugas, su kuriuo kaituojame ir kuris vėliau padėjo man gelbėti vieną iš vyrų, bandė kelti kaitą ir priplaukti prie skęstančios merginos, bet dingo vėjas ir jis negalėjo to padaryti. O aš su kaitu prie jos priplaukti negalėjau, nes tuo metu pūtė stiprus vėjas,“ – pasakoja E.Aleksandrovas.
Vandenyje buvo mergina ir jos gelbėti šokęs tėvas. Kai E.Aleksandrovas prie jų priplaukė, mergina jau buvo traukiama į krantą. Bet pagalbos šaukėsi, kaip jis suprato, ir pirmieji jos skubėję gelbėti vyrai.
„Būdamas vandenyje mačiau daug subėgusių žmonių, jie, susikabinę rankomis, pradėjo daryti grandinę. Mes kiek toliau nuo jų buvome. Kadangi po kaitavimo dar buvau nepersirengęs hidrokostiumo, tai man jūros vanduo buvo ne toks šaltas, galėjau būti vandenyje ilgiau. Priplaukiau prie vieno vyruko, jis praktiškai jau neturėjo jėgų. Prašiau jo nesimuistyti, prilaikiau vandenyje už parankės. Bangose išbuvęs kurį laiką vaikinas buvo jau nusilpęs. Tuo momentu jau ir paplūdimio gelbėtojai skubėjo į pagalbą. Kai pasigavę merginą, priplaukė prie manęs, paprašiau, kad paduotų plūdę ir partemptų vyruką į krantą“, – prisimena E.Aleksandrovas.
Emilijus pasakoja, kad tuo metu už kokių 2–3 metrų nuo jo, dar du vyrukai kapanojosi bangose, šaukėsi pagalbos: „Apsisukau ir nuplaukiau prie jų. Vienas jų sakė, kad jis jau neturi jėgų, pasilikau su juo, o kitas kapstėsi link kranto pats. Likęs bangose plūduriuoti šalia nusilpusio vyruko, prilaikiau jį. Maniau, kad gelbėtojas priplauks prie mūsų ir paduos plūdę, ištrauks. Bet vis nesulaukėm. Bangose paplūduriavom abu, aš jį raminau, sakiau jam, kad būsiu šalia... Vienu metu banga taip gerai išnešė, net buvom atsistoję ant dugno, bet kita banga – vėl nunešė mus nuo tos salelės. Neturint jokių gelbėjimo įrankių jūroje reikia gerai apskaičiuoti jėgas, nes iškart neša tolyn. Buvo pavykę vaikiną nuraminti, sakiau jam, kad tuoj ateis pagalba, bet ji nesirodė...“
Pasak jo, jie nuo kranto buvo tolokai, už kokių 150–200 metrų. Po kurio laiko Emilijaus kaitavimo draugas priplaukė jam padėti. Paskui jau ir gelbėtojai vandens motociklu atskubėjo prie jų ir parplukdė juos į krantą.
„Su tuo vyru vandenyje plūduriavome kokį pusvalandį. Jis buvo pavargęs, pagyriau jį, kad gerai laikėsi. Paskui jam pasidarė blogai. Jį išgabeno sraigtasparniu į ligoninę,“ – pasakoja ugniagesys gelbėtojas E.Aleksandrovas.
Dvidešimt šešerius metus ugniagesiu gelbėtoju dirbantis E.Aleksandrovas neskaičiuoja, kiek jau išgelbėjęs gyvybių. Nesureikšmina ir šio darbo: „Nieko čia tokio kad išgelbėjom. Buvau tuo laiku ir toje vietoje. Žinoma, neaišku kuo būtų baigęsi, jeigu nebūčiau buvęs šalia, nes žmonėms, nepratusiems jūroje, visko nutinka. Mes mokame gelbėti, tai nebuvo man pirmasis kartas.“
Neringos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Marius Šverebas džiaugiasi, kad jo komandoje dirba atsidavęs darbui ugniagesys gelbėtojas. „Jis yra iš ugniagesių dinastijos, jo tėtis buvo ugniagesys. Emilijus vietinis, gyvena netoli gaisrinės, išgirdęs sirenas skambina ir klausia, ar nereikia pagelbėti. Ugniagesys iš pašaukimo ir iš širdies. Tai ir šitame įvykyje jis padarė viską, ką galėjo,“ – sako M.Šverebas.
