Paprasta kelionė parsiplukdyti Kuršių mariose įstrigusio plausto dviem neringiškiams 2002-ųjų žiemą virto žūtbūtine kova su šalčiu, vėju ir lediniu vandeniu.

Nors jų ieškojo gelbėtojai, vyrai pusantros paros liko nepastebėti ir išsigelbėjo tik plaustą bangoms nunešus atgal prie Kuršių nerijos. Sugrįžę namo jie neslėpė – jėgų būtų užtekę jau nebeilgai.

„Manėme, kad dar dvi paras ištversime. Po to mums jau būtų tekę mirti nuo šalčio“, – sakė neringiškiai Vygantas Meškauskas ir Olegas Žakevičius, kuriems tada buvo 29 metai.

Pusantros paros Kuršių mariose ant plūduriuojančio plausto praleidę vyrai nesulaukė pagalbos iš gelbėjimo tarnybų. Galiausiai ankstų rytą bangų nunešti prie kranto paklydėliai grįžo į namus.

[[ge:lrytas:lrytas:43336226]]

Žinią apie pradingusius žmones gavę specialiųjų gelbėjimo tarnybų atstovai bergždžiai ieškojo neringiškių Kuršių mariose ir nutraukė paieškas įsitikinę, jog plausto ten nėra.

Išsigelbėję vyrai tvirtino matę ir gelbėtojų laivą, ir pasieniečių prožektorius, bet į jų siunčiamus signalus – ant plausto uždegto laužo liepsnas bei dūmus – gelbėtojai neatkreipė dėmesio.

Kuršių nerijoje gyvenusui Lina Meškauskienė į policiją kreipėsi sausio 29-osios vakarą. Ji pranešė, kad dingo 16 val. prie Kuršių marių parsiplukdyti pontoninio plausto išėję jos vyras su kaimynu.

Dingusiųjų ieškojo Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnai, Klaipėdos jūrų paieškos ir gelbėjimo centro darbuotojai, Šilutės aviaeskadrilės lakūnai.

Sausio 31-ąją apie 7 val. ryto laimingai namus pasiekę V.Meškauskas ir O.Žakevičius buvo sušalę, sušlapę ir pavargę.

Vyrai pasakojo, kad iš kažkur priklydusį maždaug šešių metrų ilgio pontoninį plaustą prieš porą metų aptiko marių pakrantėje ir juo plaukdavo žvejoti. Darbo neturėjusiems neringiškiams tai buvo šiokia tokia paspirtis.

Po paskutinės žvejybos plaustas įstrigo pakrantės seklumoje, keli šimtai metrų nuo Alksnynėje esančių jų namų.

Vyras liko be telefono

Siaučiant audrai labai pakilo Kuršių marių vanduo. Vyrai nusprendė, kad plūduriuojantį plaustą reikėtų parplukdyti į pakrantę prie namų.

Apie 16 val. išėję iš namų ir apžiūrėję plaustą neringiškiai nusprendė grįžti atgal ir pasiimti virvę, kad galėtų pritvirtinti plaustą prie medžio.

Namuose V.Meškauskas atidavė žmonai savo mobilųjį telefoną, nes tikėjosi netrukus grįžti. Kai vyrai užlipo ant plausto, jis staiga truktelėjo tolyn nuo kranto.

Vėjas ir srovės pagavo plaustą ir kokius 6 kilometrus nešė kito Kuršių marių kranto link. Maždaug po pusvalandžio jie jau buvo Drevernos prieigose ir įstrigo ledų sangrūdose – iki kranto liko apie kilometrą.

Nuolat kūreno laužus

Iš pradžių vyrai pernelyg neišsigando, nes tikėjo, kad netrukus kas nors pastebės ir atskubės į pagalbą. Kad būtų geriau matomi, neringiškiai lupo plausto perdangų lentas ir kūreno ugnį.

„Sutemo, bet naktis buvo šviesi, gerai matėme ir Juodkrantės, ir Drevernos žiburius, Kuršių marių pakrante Juodkrantės pusėje judančias šviesas“, – sakė iš bėdos sėkmingai išsisukę vyrai.

Laužus neringiškiai kūreno abi naktis ir dieną, ugnyje supleškėjo ir keli jų drabužiai. Vyrai matė, kaip trečiadienio rytą maždaug kilometras nuo jų praplaukė kateris su oro pagalve, girdėjo, kaip virš debesų skrenda lėktuvas.

Dvi naktis nemiegoję vyrai nesuvokė, kaip niekas nepastebėjo nei jų, nei laužo šviesų.

Teko šokti į vandenį

Naktį vėjas aprimo. Vyrai išplėšė dar išlikusias nesudegintas lentas ir jomis tarsi irklais nusiyrė iki marių vidurio.

Srovės bei vėjai plaustą ėmė nešti Klaipėdos link. Kapstydamiesi lentomis jie pasiekė savąją Kuršių marių pusę.

Iki kranto priplaukti trukdė ledai – vyrai šoko į vandenį ir išbrido į krantą. Palikę plaustą likimo valiai jie pamiškėmis kelis kilometrus pėsti grįžo namo.

Pastebėjo nelaimės signalą

Gavę informaciją apie nelaimę Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnai pėsčiomis nuėjo marių pakrantėmis nuo Alksnynės iki Juodkrantės, pasišviesdami prožektoriais išžvalgė dešimties kilometrų teritoriją tamsiam metui pritaikytais žiūronais.

[[ge:lrytas:lrytas:40187801]][[ge:lrytas:lrytas:39982447]][[ge:lrytas:lrytas:41495186]][[ge:lrytas:lrytas:41106033]]

Vyrų dingimo vakarą apie 23 val. Juodkrantėje su jais buvęs Neringos civilinės saugos vyriausiasis specialistas Romualdas Šimkevičius pastebėjo kitoje marių pusėje žybsint šviesas. Atrodė, kad Drevernos prieigose kažkas kūrena laužą.

Apie tai buvo pranešta Klaipėdos civilinės saugos budėtojui, šis informavo Gargždų priešgaisrinę tarnybą. Atvykę ugniagesiai nieko įtartina nepastebėjo.

1 valandą nakties apie pastebėtus laužo atšvaitus ties Dreverna civilinės saugos budėtojas informavo Klaipėdos jūrų paieškos ir gelbėjimo centrą.

Šio centro darbuotojai į dingusiųjų paiešką įsitraukė kitą dieną apie 6 valandą ryto. Į Kuršių marias išplaukė kateris su oro pagalve „Viesulas“, žvalgyti nelaimės teritorijos pasitelktas Šilutės aviaeskadrilės lėktuvas.

Tarp ledų sangrūdų „Viesulas“ buvo apgadintas, jam padėti išskubėjo pasieniečių laivas su oro pagalve „Christina“. Jokių dingusiųjų pėdsakų tąkart nebuvo pastebėta.

(„Lietuvos rytas“, 2002 m.)

Kuršių mariose – grumtynės dėl gyvybės: paklydėlių pusantros paros nerado nei laivai, nei lėktuvai Atsukam laiką