Mokyklas baigę jaunuoliai nėra linkę prioritetą teikti pedagoginėms studijoms, o jas baigę, tik nedidelė dalis jų pasirenka darbą mokykloje. 2020 m. duomenimis mokytojai iki 29 m. bendrojo ugdymo mokyklose tesudarė nepilnai 3 procentus mokytojų bendruomenės. Todėl mokytojų pritraukimo ir paramos jiems programos tampa ypač aktualios.
Nacionalinė švietimo agentūra, įgyvendindama projektą „Tęsk“, trejus metus vykdė paramos pradedantiesiems mokytojams programą, kurios metu išbandė mentorystės, institucijų bendradarbiavimo instrumentus, vertino programos poveikį mokytojo adaptacijai ir profesinei veiklai. Šios įvadinės programos metu nauji pedagogai pirmaisiais darbo metais gavo visokeriopą pagalbą iš labiau patyrusio mokytojo (mentoriaus) ir universiteto atstovo (stažuotės vadovo).
Europoje įvadinė mokytojų programa daugumoje valstybių jau yra įteisinta ir privaloma. Ji padeda naujiems pedagogams lengviau įsilieti į pedagogų bendruomenę bei geriau suprasti, ar šis karjeros kelias yra tinkamas. Sėkmingas įvadinės mokytojų programos taikymas, pasiekti rezultatai paskatino ją diegti ir Lietuvoje.
Vis dėlto užsienio šalių patirtis nepateikia aiškaus atsakymo, kokiu būdu įvadinė mokytojų programa turėtų būti įgyvendinama šalies mastu. Tam tikslui 2021 m. kovo mėn. Nacionalinė švietimo agentūra užsakė Pedagoginės stažuotės modelio Lietuvoje įgyvendinimo galimybių vertinimo tyrimą, kurį atliko konsultacijų bendrovė Smart Continent LT, UAB. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad geriausiai įvadinė mokytojų programa būtų koordinuojama nacionalinio koordinatoriaus arba aukštųjų mokyklų ir pedagogų rengimo centrų.
Nacionalinis koordinatorius, pavyzdžiui, NŠA, galėtų užtikrinti, kad visi nauji pedagogai suregistruojami, stebima jų pažanga, jiems būtų organizuojami mokymai, parenkami stažuotės vadovai, būtų vykdoma nuosekli komunikacija ir įgyvendinamos kitos koordinacinės veiklos. Nacionalinio koordinatoriaus alternatyva pareikalautų mažiausių papildomų finansinių, administracinių resursų, teisinių pokyčių, tad ir projekto dalyvių buvo įvertinta kaip pageidaujama.
Aukštosios mokyklos taip pat galėtų koordinuoti visą įvadinės mokytojų programos procesą. Tokios alternatyvos pagrindinis privalumas – geriau užtikrinama, kad pedagogikos studijas baigę absolventai galėtų ir toliau gauti pagalbą iš savo dėstytojų bei padrąsintų juos įgyvendinti ugdymo inovacijas mokyklose. Naujiems pedagogams reikalingas tarpininkas, kuris padėtų jaustis drąsiau, patartų ir turėtų platesnį akiratį. Nacionalinio koordinatoriaus atveju tikėtina, kad procesas taptų formalus, galimai nutolęs nuo kiekvieno naujojo pedagogo individualių poreikių. Aukštųjų mokyklų modelis neturi šio trūkumo, o ir aukštųjų mokyklų atstovai išsakė norą prisiimti koordinavimo atsakomybes, tačiau tai valstybei kainuotų brangiau.
Dėl šių priežasčių tyrimą atlikę ekspertai pasiūlė švietimo bendruomenei svarstyti dvi įvadinių mokytojų programų alternatyvas: nacionalinio koordinatoriaus ar aukštųjų mokyklų koordinavimo modelių, pirmenybę teikiant pastarajam. Vis dėlto svarbiausia, kad tarp švietimo bendruomenės ir valdžios atstovų pasiektas sutarimas, jog šalies mastu yra reikalinga pagalba pradedantiesiems pedagogams ir kokybiška parama įvertinus visas alternatyvas turėtų būti pradėta teikti artimiausiu metu.
Užsakovas: Nacionalinė švietimo agentūra
