Pavyzdžiui, iš 64 profesinių mokyklų Lietuvoje tik 15-oje pernai atsirado stojančiųjų į aukštąsias mokyklas per bendrąjį priėmimą, organizuojamą LAMA BPO. Pirmu pageidavimu iš viso įstojo 26, o valstybės finansuojamas studijų vietas gavo vos 17.
Taigi tik pusė procento profesinių mokyklų absolventų tęsia mokslus aukštosiose mokyklose. Dar kelios dešimtys įstoja į valstybės nefinansuojamas vietas aukštosiose mokyklose ir už studijas moka patys. Paprastai jaunuoliai taip elgiasi todėl, kad jų pasiekimai neleidžia jiems įstoti į valstybės finansuojamas studijų vietas.
Daugiausia jaunuolių, jau įgijusių profesiją ir sėkmingai įstojusių į aukštąsias mokyklas, pernai buvo tarp visaginiečių: 7 jaunuoliai gavo valstybės finansavimą studijuoti aukštosiose mokyklose, o 5 įstojo pirmuoju pageidavimu, tai yra ten, kur ir norėjo.
Šiame inžinerinės pramonės mieste veikiančio Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centro direktorius Vytautas Petkūnas sako, kad prieš gerą dešimtmetį į aukštąsias mokyklas stodavo dar daugiau jų absolventų.
Bet apie 2010 metus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybė suformulavo tikslą, kad kuo daugiau profesinių mokyklų absolventų baigę įsitrauktų į darbo rinką, o ne tęstų studijas aukštosiose mokyklose, nes to pageidauja darbdaviai.
Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktorė Nora Pileičikienė antrina, kad tiltai pereiti iš profesinės sistemos į aukštąjį mokslą yra gana sudėtingi. Aukštosiose mokyklose užskaitoma dar itin mažai disciplinų, kurių jaunuoliai mokėsi profesinėse, net jei jaunuoliai renkasi ir tą pačią kryptį.
Bėda yra ir ta, kad profesinėse mokyklose profesijos besimokantys ir bendrojo ugdymo (gimnazijos) atestatą gaunantys jaunuoliai neretai renkasi laikyti ne tris valstybinius brandos egzaminus, o tik vieną, tad jei stotų per LAMA BPO, galėtų pretenduoti tik į mokamas studijų vietas. Užtat į aukštąsias jie ir stoja ne per bendrąjį priėmimą, o jau rudenį, kai jos į neužpildytas vietas priima net ir mažiau pažangius jaunuolius.
V. Petkūnas pastebi, kad jų centrą baigę jaunuoliai, įstoję į kolegijas, jeigu jiems nebūna įskaitomi jokie dalykai, pirmus metus neretai gyvena atsipalaidavę. Juk viso to, ko jie mokosi pirmame kurse, jau būna mokęsi profesinėje. Kalbintų profesinių mokyklų vadovai teigia, esą nėra girdėję atvejų, kad baigusieji profesines, įstoję į aukštąsias, būtų iš karto perkelti į antrą kolegijos kursą.
„Jokia paslaptis, kad profesines mokyklas dažniau renkasi jaunimas, linkęs mąstyti rankomis. Mokytojas jiems parodo, o jie atkartoja. Na, ir jie nėra linkę į gilias akademines studijas“, – dėsto Vincentas Klemka, Vilniaus technologijų mokymo centro direktorius.
Tiesa, jo teigimu, jeigu aukštosios mokyklos stojantiesiems į kolegijas įskaitytų vienus metus ar bent pusę jų, tuomet profesinių mokyklų absolventai būtų labiau suinteresuoti ten mokytis ir gausiau stotų.
Šiaulių profesinio rengimo centro vadovas Saulius Dargužas atkreipia dėmesį, kad daliai net ir gabių bei motyvuotų jaunuolių, baigus profesinę mokyklą, nelengva siekti aukštojo mokslo dėl sunkios šeimų finansinės padėties. Neretai būna, kad vienas ar kitas mokinys profesinėje mokosi su pagyrimu, egzaminus išlaiko puikiai, tačiau į aukštąją mokyklą stoti negali, nes dėl nepriteklių šeimoje privalo dirbti.
Svarbus ir dar vienas aspektas: jeigu regione greta profesinės mokyklos yra ir aukštoji, tuomet perėjimas iš vienos sistemos į kitą yra paprastesnis.
Štai, pasak S. Dargužo, Šiaulių profesinio rengimo centras yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su savo regiono įstaiga – Šiaulių valstybine kolegija ir ši ne tik mielai priima centro absolventus, bet dargi įskaito nemenką dalį disciplinų. Dėl to baigusiems profesinę studijų kaina Šiaulių valstybinėje kolegijoje būna mažesnė.
Tad ir nestebina, kad nemažai Šiaulių profesinio rengimo centro absolventų stoja į Šiaulių valstybinę kolegiją ir ten sėkmingai studijuoja.
Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentas Nerijus Varnas paaiškina, kad mūsų valstybės teisės aktai neleidžia aukštosioms mokykloms įskaityti profesinių mokyklų absolventų įgytų teorinių žinių tokia apimtimi, kokios pageidautų absolventai. Išskyrus, žinoma, praktiką.
Kita vertus, net ir praktiką kolegijos gali įskaityti tik jeigu jaunuolis stoja į tą pačią studijų kryptį. Bet jei profesinėje mokykloje įgijo virėjo kvalifikaciją, o kolegijoje stoja į automechaniką, jo praktika nebus įskaitoma.
Tiesa, N. Varnas pasigenda pačių profesinių mokyklų mokinių motyvacijos siekti daugiau: „Prieš keletą metų mes intensyviai važinėjome po profesines mokyklas ir pristatinėjome savo programas. Ypač tose profesinėse, kurių kryptys sutampa su mūsų, Kauno technikos kolegijos, siūlomomis programomis.
Deja, susidomėjimas buvo menkas. O ir tie 10 jaunuolių, kurie įstojo, neturėjo motyvacijos studijuoti, nelankė paskaitų, tad ir iškrito.“
Todėl Lietuvoje dažniau galima regėti atvirkštinį procesą, tai yra, ne profesinių mokyklų absolventai stoja į aukštąsias mokyklas, o aukštųjų mokyklų absolventai po baigimo stoja į profesines mokyklas. Nelygu metai, tokių atvejų kasmet Lietuvoje būna nuo 1000 iki 1800.
