Gamins detales kitoms staklėms
„Tik pažiūrėkite, kaip dega šio jaunuolio akys! Baigiasi būrelio laikas, o sunku namo išvaryti“, – šypsosi robotikos centro „RoboLabas“ mokytoja Dalia Vizbarienė, kalbėdama apie vieną iš moksleivių – 16 metų Dovydą Aleknavičių.
Šis centras beveik 3 metus veikia Panevėžio „Minties“ gimnazijoje, jį lanko per 300 vaikų, paauglių, jaunuolių iš viso miesto.
Juozo Balčikonio gimnazijoje besimokantis Dovydas užsiima rimtu darbu, baigia surinkti tekinimo ir frezavimo stakles. Šiuo įrenginiu vaikinas gaminsis detales jau kitoms – dar sudėtingesnėms – staklėms.
Šios staklės išpjaustys reikalingas detales specialiu peiliu, pašalindamos aliuminio, žalvario, medienos sluoksnius, kol jos įgaus tam tikrą formą.
Dovydas parodė ką tik pasigamintas įvores. Jos bus pritvirtintos prie ratukų bėgeliuose, kad staklės dirbtų kuo stabiliau.
Net mokytojams tvarkyti įrankių neleidžia
Ar kiekvienas vaikas „RoboLabas“ centre sugebėtų atlikti užduotis? Galbūt neturint tam tikrų gabumų lauktų tiktai nusivylimas?
To paklaustas, Dovydas prisipažįsta, kad ir jis ne kiekvieną darbą baigia iki galo. Jeigu pabosta ir tampa nebeįdomu, kam gaišti laiką?
Vaikinas svarsto, kad su programavimu sunkiau susitvarkyti, bet tokiam darbui, kaip stakles surinkti, reikia visai kitų savybių – noro, kruopštumo ir atidumo.
„Turime visokių darbui praverčiančių žaislų“, – juokiasi D.Vizbarienė, atidarydama stalčius su varžtais, varžteliais, atsuktuvais, įvairiais sraigteliais.
Bet Dovydas neleidžia net mokytojoms sutvarkyti stalčių ir dėžių su jo reikmenimis. Visai kaip automobilių meistras – savo garaže šeimininkas, taip ir vaikinas įrankius susidėliojęs kaip jam patogiau.
„Bet argi tai bėda? Kaip tik matyti, kad darbas verda!“ – džiaugiasi mokytoja.
Dovydas pritaria, kad baigęs darbą viską tvarkingai sudėlios į vietas.
Voras dėlioja ilgas kojas
Tame pat kabinete susikaupęs dirba ir kitas Dovydas – Kardašius. Jaunasis konstruktorius sako ketvirtą dieną gaminantis ypatingą kamuoliuką. Su mokytoja jį užprogramuos, kad ridendamasis šviestų.
D.Vizbarienė paaiškina, kad kiekvienas moksleivis dirba savo tempu, niekas jų neragina skubiau užbaigti. Nes skubant ir suklysti kur kas lengviau.
O kad klaidų pasitaiko, mokytoja neslepia. Kaip tik priešingai – lentynose padėti keli kamuoliukai, 3D spausdintuvu išspausdinti iš ekologiško plastiko. Toks plastikas gaminamas iš kukurūzų.
Tie kamuoliukai pagaminti netiksliai, ir jie yra įrodymas, kad suklydus neverta nusiminti – visi klaidų padarome.
Ant stalo – beveik baigtas konstruoti vorą primenantis robotukas. D.Aleknavičius parodo, kaip jis dėlioja savo ilgas kojas. Kol kas ne visai tiksliai, todėl robotuką moksleiviai dar tobulins.
Tik pradedantieji lankyti „RoboLabas“ centrą turi laiko porą savaičių apsispręsti, ar tinka pasirinktas būrelis. Jeigu per sunku ar, priešingai, per lengva, siūloma pabandyti kitą sritį.
Seserys domisi robotika
Na, o kuo gi užsiima jauniausieji „RoboLabas“ lankytojai?
Iki būrelio pradžios likus kelioms minutėms berniukai korespondentams pademonstruoja, kaip sugeba varžybų trasoje valdyti savo pasigamintus robotukus.
Juos berniukai valdo nuotoliniu būdu, programa įdiegta planšetėje.
„Visai kaip marsaeigiai. Šie, valdomi per nuotolį, mums atsiunčia reikalingą informaciją apie raudonąją planetą“, – aiškina D.Vizbarienė.
Netrukus vaikai pasiskirsto į skirtingas klases.
Ir tuomet paaiškėja, kad robotika – tikrai ne tik berniukų mokslas. Prie lego detalių rinkinių darbuojasi seserys Tautvilė ir Luka Belmonskaitės. Luka – jauniausioji tąkart sutikta konstruktorė, jai 7 metai.
Mergaitės konstruoja elnio Rudolfo traukiamą vežimą su Kalėdų Seneliu ir dovanomis.
Paklaustos, kuri iš kurios nusižiūri, mergaitės juokiasi. Juk žiūrėti reikia į planšetę – joje viskas parodyta, ką su kuo sujungti.
Robotams galioja taisyklės
Mangirdas Žekonis džiūgauja jau darbą baigęs. Jo vežimaitis sėkmingai pajudėjo.
Paklaustas, kaip tai pavyko, berniukas ima aiškinti apie varikliukus, sensoriukus, laidus ir panašius dalykus.
Bet vežimaitis staiga sustoja. Pasirodo, yra paslaptis – vežimas juda tik tuomet, kai dovana įdedama į vežimaitį. Išimk – ir elnias iš vietos nejudės.
Tuo pačiu darbu užsiima ir Lukas Pareckis. Mokytoja giria berniuką už tai, kad šis dalyvavo robotų kosmoso varžybose.
Aiškėja, kad tokiose varžybose galioja tos pačios kaip futbolo rungtynėse taikomos taisyklės. Per nuotolį valdomiems robotams negalima stumdytis, nes bus parodyta geltona kortelė.
Iš lego detalių vaikai gamino eglutės žaisliukus. Dabar vyksta gražiausio žaislo konkursas.
Matavo miesto tiltus
„RoboLabas“ vadovė Vaida Repovienė paaiškino, kad jų įstaiga yra Panevėžio švietimo centro padalinys. Jie ugdo vaikus nuo 5 iki maždaug 16 metų.
Į pamokėles ateina vaikų darželių auklėtiniai, tad tenka labai laviruoti, kad visi norintieji sutilptų. Iš pradžių jiems paaiškinama, kaip atrodė pirmieji robotai – monstrai kvadratinėmis galvomis.
D.Vizbarienė sakė, kad centrą lanko ir mokinukai iš Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos. Pamokose jiems talkina dvi vertėjos.
„Kartu su kitais centro mokiniais jie dalyvavo vasaros stovykloje „Pra-kalbink-tiltą“, matavo miesto tiltus, aiškinosi, iš kokių konstrukcinių medžiagų jie pagaminti, tikrino pravažumą, patys tiltus kūrė, fotografavo“, – pasakojo mokytoja.
Patikrino ir mokytojos dantis
Programavimo, konstravimo įgūdžius jau gavę, eksperimentų skonį pajutę jaunuoliai pereina į kitą padalinį – Panevėžio regioninės gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos tyrimų ir eksperimentinės veiklos atviros prieigos centrą (STEAM).
Paklaustos apie komiškus nutikimus, D.Vizbarienė ir V.Repovienė sakė, kad dirbant su vaikais daug ko nutinka.
D.Vizbarienė juokėsi prisiminusi, kaip vaikai kalbėjosi apie dantis, kad juos pelytės atneša. Jie susidomėjo, kad vaikų dantų skaičius skiriasi, ir patys panoro tuo įsitikinti. Žiojosi ir skaičiavo vieni kitų dantis. Eilė atėjo ir mokytojai...
„Tikri vaikai – padykę, smalsūs. Kaip tik dėl to su jais smagu“, – patikino ji.
