Kodėl viskas pakrypo būtent tokia linkme? Todėl, kad mokyklų tinklo vizijas ir strategijas braižė ir tebebraižo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o pačios mokyklos yra pavaldžios visai ne jai, o savivaldybėms, kurių Lietuvoje yra 60.
Ir visos jos su savo mokyklomis tvarkosi kaip tinkamos: vienos elgiasi pažangiai ir ieško modernių sprendimų, antros bando skrupulingai taupyti ir išgauti maksimalų mokyklų efektyvumą, trečios neprigirdi, neprimato arba nesupranta, kokį mokyklų tinklą kurti pasiūlė Vyriausybė, ketvirtos piktybiškai nekreipia dėmesio į vilniečių išmislus, penktos mano geriau žinančios, ko reikia, tad įsivedinėja savą tvarką, o šeštos apskritai nieko nedaro ir plaukia pasroviui. Taigi tai tarsi 60 skirtingų kunigaikštysčių su savo įsivaizdavimais ir tvarkomis.
Kokios to pasekmės? Na, turime tiesiog stulbinamai suveltą mokyklų sistemą, kurią sutvarkyti užtruks daugybę metų. Dėl įsivyravusios kakofonijos ir milžiniškų skirtumų mūsų mokyklų sektoriuje net neįmanoma sukurti sistemos, kuri leistų siekti bendrų tikslų ir rezultatų. Nes kaip sukurti sistemą, kai vienose mokyklose mokosi po 1600–1800 mokinių, o kitose – po 10 ar 14 mokinių (o jeigu vertintume mokyklų skyrius, tai turime ir tokių, kuriuose vos po 5 mokinius). Ir tokių įstaigų tikrai ne vienetai: mokyklų, kuriose mokosi mažiau nei po 60 mokinių, Lietuvoje turime šimtą.
Sakykite, kaip sukurti bent daugmaž veikiančią tvarką mokykloms, kuriose mokinių skaičius skiriasi 360 kartų? Kaip tokiose skirtingose mokyklose užtikrinti nors kokius infrastruktūros, vadybos, kokybės, pasiekimų, mokytojų krūvių ir atlyginimų standartus ar bent panašumus?
Šeimoms dažnai atrodo, kad mokyklų tinklas joms nėra svarbus. Tačiau iš tikro jis net labai svarbus. Iš principo būtent nuo jo priklauso, kur ir kaip mokomi kiekvieno jūsų vaikai. Nuo to labai tiesiogiai priklauso vaikų ateitis. Labai svarbu ne pavieniui, o visiems sutarti, kad mažos mokyklos, kuriose mokosi 15, 20 ar 30 mokinių, negali užtikrinti net minimalios mokymo kokybės.
Nes dėl mažų atlyginimų jos neranda gerų mokytojų, neturi laboratorijų nei mokykloms būtinos įrangos, joms neprieinamos net trečdalis galimybių, kurias turi didelės mokyklos, jos toleruoja jungtines klases, jose vyresni vaikai netgi negali pasirinkti ir mokytis tam tikrų disciplinų (nes jeigu informatikos nori mokytis tik vienas mokinys, niekas gi jam vienam šio dalyko mokytojo nesamdys). Na, ir stojimo rezultatai iš tokių mokyklų paprastai būna labai liūdni.
Čia svarbu žinoti atsakinguosius. Taigi už mokyklų skaičių savivaldybėje ir už mokinių skaičių mokyklose atsakinga ne Vyriausybė, ne Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, ne Seimas, o tik tos savivaldybės valdžia, tai yra merai ir savivaldybių tarybos. O jų savivoka ir supratimas labai skirtingi. Dalis savivaldybių tvirtina, kad dabartinėmis demografinėmis aplinkybėmis sutvarkyti mokyklų tinklo neįmanoma.
Dalis mano, kad įmanoma, ir ne tik mano, bet jau ir susitvarkė (susitvarkiusių savivaldybių turime maždaug ketvirtadalį). Panagrinėsime keletą konkrečių atvejų. Štai Šilutės rajono savivaldybėje šiuo metu mokosi 4670 mokinių ir čia veikia net 15 mokyklų, o štai Tauragės rajono savivaldybėje mokosi tiek pat mokinių, o veikia 9 mokyklos. Taigi vienoje savivaldybėje vienai mokyklai tenka vidutiniškai 311, o kitoje – 511 mokinių.
Bene toliausiai mokyklų tinklo optimizavimo srityje nužengusi Švenčionių rajono savivaldybė: teritorijos prasme tai gana didelė ir ilga savivaldybė, tačiau šiandien joje veikia viso labo 4 mokyklos (ir vienas skyrius). Ir net mažiausioje čia mokosi 390 mokinių, o vidutiniškai vienai mokyklai tenka 635 mokiniai. Ir nors daugybės savivaldybių merai įrodinėjo, kad to padaryti neįmanoma, Švenčionių rajono savivaldybė įrodė, kad įmanoma, ir netgi tai padarė.