Kai ant Vyriausybės pilasi kritikos lavina net iš Prezidentūros, kai neatlėgsta Kinijos kerštas dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo, o Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka atsako į Lietuvos sankcijas blokuodamas lietuviškų krovinių gabenimą, kai siautėja infliacija, dar vieno kovos fronto atvėrimas tarsi bylotų apie premjerės ir ministrų ryžtą.
Vieni gali tai laikyti drąsa, kiti – politiniu neapdairumu ar net patiems valdantiesiems pavojingu kvailu užsispyrimu. Juk kitų metų pavasarį vyks savivaldos rinkimai, o mažų mokyklų uždarymas savivaldybių politikus dabar ypač baugina, nes gali sukelti didelį jų rinkėjų nepasitenkinimą.
Neigiamų politinių pasekmių baidosi net daug valdžių krizių regėję patyrę valdančiųjų politikai, kaip antai pirmasis Seimo pirmininkės pavaduotojas konservatorius J.Razma, žadantis parlamente palopyti švietimo reformą, jei Vyriausybei nepavyks sutarti su savivaldybėmis.
Kai jau 2024 metais lauks net treji – prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimai, partijoms labai svarbi kuo stipresnė atrama savivaldybėse, todėl būtina atsižvelgti į jų nuomonę dėl šios pertvarkos, juo labiau kad net kai kurie valdančiosioms partijoms priklausantys merai ją pliekia.
Kita vertus, Vyriausybė kalama prie kryžiaus, kad tik gesina gaisrus, dorojasi su krizėmis, dėl kurių ir pati iš dalies kalta, o savo programoje žadėtas reformas buvo tarsi atidėjusi geresniems laikams.
Valdantiesiems šįkart teko apsispręsti: reformos dabar arba niekada. Nors politinės kortos taip sukrito, kad ir geopolitinė aplinka, ir vidaus sąlygos nepalankios, valdžia vis viena ryžosi išbandyti pirmiausia nedidelių savivaldybių ir jos gyventojų kantrybę.
Visi sutaria, kad švietimo kokybę būtina gerinti, net iškilmingai buvo pasirašytas partijų susitarimas. Tačiau viską lemia konkretūs interesai.
Prie ankstesnės valdžios mokytojai streikavo, užėmė ministerijos patalpas ir jose nakvojo. Tada daug buvo kalbama apie apverktiną švietimo būklę, sužlugdytą Lietuvos mokyklą, nors streiką rengusi pedagogų profesinė sąjunga pirmiausia rūpinosi didesniais mokytojų atlyginimais.
Žinoma, pedagogo profesijos prestižas priklauso ir nuo uždarbio, nėra ko tikėtis, kad mokyklose dirbs kvalifikuoti mokytojai, jei jiems nebus mokamas padorus atlyginimas. Politikai įsipareigojo didinti pedagogų algas tiek, kad jos viršytų 20–30 proc. šalies vidurkio.
Iš tiesų pedagogų atlyginimai padidėjo, šįmet švietimui skirta beveik 300 mln. eurų daugiau nei pernai ir didesnė šių lėšų dalis teks algoms. Tačiau didindama finansavimą valstybė siekia ir sutaupyti optimizuodama mokyklų tinklą.
Tiesa, skelbiama, kad šia pertvarka ne taupyti siekiama. Vadinamųjų „Tūkstantmečio mokyklų“ programos tikslas – sudaryti vienodas mokymosi sąlygas visiems Lietuvos vaikams, mažinti socialinę atskirtį, kaimo ir miesto atotrūkį.
Tam niekas negali prieštarauti, juo labiau kad ir pakėlus pedagogams algas vis viena nesiliauja kalbos apie prastėjančias mokinių žinias. Bet nesutariama, ar mokyklų pertvarka padės spręsti įsisenėjusias švietimo problemas, – kritikai mano, kad padėtis tik dar pablogės.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) laikosi nuomonės, kad ugdymo lygį žemyn tempia išlikusios jungtinės klasės, kuriose mokytojams tenka mokyti skirtingo amžiaus vaikus, taip pat mažai mokinių turinčios mokyklos, pasigendančios atskirų dalykų pedagogų.
Iš tiesų jungtinių klasių dar išlikę 51 iš 60 savivaldybių, jose mokosi vos po kelis skirtingo amžiaus vaikus. Manoma, kad mokytojas nepajėgia išmokyti skirtingų mokymo programų, nors mokinių klasėje ir mažai.
Girdėti nuomonių, kad jungtinės klasės nėra didelė bėda, esą kai kurių mokinių žinios visai neprasto lygio, bet egzaminų rezultatai to nepatvirtina. Savivaldybės pernelyg nesipriešina jungtinių klasių uždarymui, tik siūlo leisti joms mirti natūraliai – nelikus mokinių.
Daug didesnį savivaldos susierzinimą kelia ŠMSM siekis didinti būtiną moksleivių skaičių gimnazijose – nuo 2024 metų jos privalės išlaikyti dvi baigiamąsias klases, kuriose turės mokytis ne mažiau kaip 21 mokinys, o nuo 2026-ųjų – net 31 gimnazistas. Tokie reikalavimai esą numarins didžiąją dalį rajonų gimnazijų.
Net tokios nemažos savivaldybės kaip Plungė meras liberalas A.Klišonis skaičiuoja, kad jo rajone liks tik viena gimnazija – pačioje Plungėje.
Panaši padėtis esą dar keliose dešimtyse rajonų.
Tai merams kelia pasibaisėjimą. Esą moksleiviams teks važinėti į mokyklą iki 30 kilometrų, jie turės labai anksti keltis ir kelionėms sugaiš 2–3 valandas, negalės užsiimti neformaliojo ugdymo veikla.
Negana to, netekę mokyklų nedideli miesteliai taptų visai nepatrauklūs jaunoms šeimoms ir galutinai sunyktų, todėl socialinė atskirtis tarp didžiųjų miestų ir nedidelių rajonų tik dar labiau didėtų.
Ar išgirs savivaldybių balsus valdančioji dauguma ir atsisakys bent didžiausią pasipriešinimą keliančių švietimo permainų? Tikėtina, kad politinė realybė privers ŠMSM daug kur nusileisti, bet tada vėl teks klausti, ar reforma nebuvo tik kosmetinė ir nedavusi jokios naudos.
