Kas geriau: prastesnė mokykla netoli namų, ar geresnė – toliau nuo jų?
Mokyklų tinklo stiprinimui kruopščiai rengėmės. Sudaryta komisija atidžiai analizavo daugybę parametrų: rajono demografinius, ekonominius, socialinius aspektus, kaip tenkinami mokinių ugdymo poreikiai, kokia ugdymo kokybė, mokyklų tinklo efektyvumas, mokyklų pastatų būklė, atitiktis mokyklos tipui ir pan. Ir rajono savivaldybės Tarybos nariai apsisprendė – bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos bendruosiuose planuose jungtinių klasių nebeliko.
Galiu patvirtinti, kad stiprinant mokyklų tinklą savivaldoje labai svarbus politinis ryžtas – tiesiog imti ir padaryti. Žinoma, ne vien tiktai mero, bet visos valdančiosios daugumos. Tik taip galima susitvarkyti mokyklų tinklą taip, kad kuo daugiau vaikų turėtų vienodas ugdymosi galimybes siekti geresnių rezultatų.
Taip, buvo ir nesutarimų su bendruomenėmis. Bendruomenės pyko, bendruomenės kovojo, net buvo į teismus savivaldybę padavusios. Kas be ko, žodiniai argumentai konfliktų įkarštyje nelabai noriai išklausomi. Prieštaraujantiems bet kokia kaina norisi išlaikyti kaime esančią mokyklą, kuri yra šalia, kuri netoli namų, ir pan.
Bet pasvarstykime: ar geriau gera mokykla toliau, ar prasta mokykla netoli namų? Palyginkime su labai gyvenimišku ir elementariu pavyzdžiu. Kai mums pasiūlo darbą toliau nuo namų, bet su didesniu užmokesčiu ir geresnėmis darbo sąlygomis, tai ką mes renkamės? Ar liekame darbe arti namų su mažesniu atlyginimu? Dažniausiai renkamės darbą su geresniu atlyginimu, net jeigu ir tenka iki jo toliau pavažiuoti.
Neapleidome nė vieno žmogaus
2019 metų rugsėjo 1 dieną jau pakeitėme dviejų daugiafunkcių centrų statusą, juos padarėme švietimo įstaigų skyriais, o 2020 metais mokiniai iš skyrių buvo perkelti į didžiąsias mokyklas. Nes buvo priimtas sprendimas, nustatyta aiški kryptis, kad pas mus rajone, pradedant nuo pradinukų, nebelieka jungtinių klasių.
Jeigu miestelyje veikė, pvz., darželis su dviem grupėmis ir gimnazija, kurioje per 100 mokinių, mes prijungėme darželį, padarėme vieną ilgąją gimnaziją (nuo ikimokyklinio ugdymo iki vidurinio ugdymo), pvz., Nemakščiuose, Viduklėje. Ir labai puikiai, sėkmingai tokia mokykla funkcionuoja.
Dėliodami mokyklų tinklą neapleidome nė vieno mokytojo, nė vieno darbuotojo. Asmeniškai žiūrėjome, kuo tam žmogui galėsime padėti, ką galėsime pasiūlyti, kur galėsime nukreipti. Bet problema ta, kad mokytojai iš mažųjų mokyklų jau nebenori eiti dirbti į didesnes mokyklas, nebenori dirbti su didesne klase, jie geriau pasirenka nepedagoginį darbą.
Jau tuomet turėjome 46 proc. vaikų, kuriuos reikėjo vežioti į mokyklas. Kai dėliojome mokyklų tinklą, buvo priimtas sprendimas – uždarius mažas kaimo mokyklas, mokiniai turėtų kaip įmanoma mažiau laiko sugaišti kelyje. Tad susėdo Švietimo ir sporto skyriaus darbuotojai, ugdymo įstaigų vadovai, autobusų parko vadovas ir planavo maršrutus: ką vežiojame su geltonaisiais autobusais, ką vežiojame maršrutiniais autobusais, kur dubliuojasi maršrutai, kad mokiniams, važiuojantiems į mokyklą, būtų padarytas kiek įmanoma trumpesnis kelias.
Kai pasiklausau kai kurių kitų savivaldybių atstovų, kad jų vaikai iki mokyklos važiuoja pusantros ar net dvi valandas, manau, kad jie sako netiesą arba nesugeba sudėlioti pavėžėjimo schemos. Mums, aš tuo džiaugiuosi, tai pavyko gana sėkmingai.
Mokymasis jungtinėje klasėje labiau primena socialinę paslaugą
Nuolatos palaikome ryšį su tinklo pertvarkoje dalyvavusiomis mokyklomis, kuriose ugdosi vaikai iš mažesnių mokyklų. Tikrai labai džiaugiuosi ir auklėtojais, ir mokytojais, mokyklų vadovais, visais darbuotojais, kurie rūpinasi tais vaikais.
Mes taip pat dažnai užklausiame, ar iškyla kokių problemų. Praėjus pusantrų metų, man neteko išgirsti nė vieno atgarsio, kad tėvai ar nors vienas mokinys gailėtųsi, pakeitęs mokyklą iš mažos į didelę, kurioje daugiau galimybių, daugiau draugų, daugiau veiklos. Juk augančiam vaikui mokykloje reikia ne tiktai sienų ir mokytojų – reikia draugų, bendravimo, socialinio ryšio. Koks socialinis ryšys mezgasi, kai klasėje penki vaikai, ir kai klasėje 20 vaikų? Juk paprasta: jeigu penkių vaikų klasėje susipykai su dviem, tai jau ir nebeturi draugų.
Gal ir griežtai pasakysiu, bet teisingai: negalime vaikų apvogti nei laiko prasme, nei pamokomis. Jeigu aštuntoko pamokai skirtos 45 minutės, tai jam visas pamokos laikas ir turi būti skirtas. O jeigu pamokoje sėdi ir šeštokas, ir aštuntokas, tai ką vaikas gauna? Pusę pamokos laiko.
Kai dirbau mokytoju, vienu metu teko mokyti vaikus dviejose mokyklose – ir mažoje, ir didelėje. Drąsiai galiu sakyti, kad geresnių rezultatų pavykdavo pasiekti dirbant su 25 vaikais, negu su 5 jungtinės klasės mokiniais.
Mažoje mokykloje, mažoje klasėje dažnai nedideli ir mokinių norai, siekiamybės, nebelieka tos sveikos konkurencijos. Dažnai tai tiesiog pabuvimas klasėje ir pasiklausymas. Pasakysiu dar aštriau: neretai mokymas jungtinėje klasėse primena socialinę paslaugą, o ne mokymą. Tokioje klasėje mokinio galimybės sumažinamos iki visiško minimumo.
Mokytojas, vienu metu jungtinėje klasėje mokydamas visko, rizikuoja neišmokyti nieko. Mokymas jungtinėse klasėse dažnai tiktai imituojamas, nes skirtingo amžiaus mokiniai, toje pačioje pamokoje besimokydami pagal skirtingas programas, išsiblaško, negali sukaupti dėmesio, o kartu ir sunkiai įsimena naują medžiagą.
O vieno mokinio ugdymo kaina, jeigu mokykloje mokosi 50 ar 60 vaikų, yra tokia, kad kiekvieną individualiai galima su taksi į didesnę mokyklą pavežti, ir nebus nuostolio. Tad toks ugdymas nėra naudingas nei mokiniui, nes negalima užtikrinti kokybiško ugdymo, nei valstybei.
Ar „ugdysime“ sienas ir stalus?
Mokykla nėra vien pastatas, nėra tiktai darbovietė, kažkam užtikrinanti darbo vietą arti namų. Jungtines klases – Viduramžių ugdymo pavyzdį, kai skirtingo amžiaus vaikai mokomi vienu metu, palikime istorijai. Manau, kad sustiprinti mokyklų tinklą reikėjo jau seniai ir atsisakyti tokio „ugdymo“.
Todėl pasikartosiu: geriau kokybiška pamoka už 15 kilometrų didesnėje mokykloje, nei pamoka jungtinėje klasėje, bet „savame kieme“.
Kas toliau? Matome, kad dabartiniai procesai – vaikų mažėjimas ir mokyklų tinklo stiprinimo reikalavimas, kad nuo 2024 metų III gimnazijos klasėje mokytųsi 21 mokinys, – netolimoje ateityje gali paliesti ir kai kurias mūsų rajono ugdymo įstaigas. Skausminga, tačiau realybė tokia – mokinių skaičius mažėja, o mokyklos likimą lemia mokiniai. Nedrąsi viltis – o galbūt padaugės vaikų?
Nes pagrindinis dalykas, ko reikia, kad mokykla gyvuotų, – ne sienų, ne šildomų grindų, ne mokytojų, o mokinių. Jei mokykloje nebelieka mokinių, ugdymas neįmanomas. Kai kam yra geriau ugdyti sienas ir stalus. Aš manau, kad ne.
